Metinė apžvalga: Top 150 mano mėgstamų kūrinių 2016 (100-51)

Taigi, antroji mano topo dalis ir nedelsdamas sąrašą tęsiu:

100. Spyro Gyra — Gotcha. Nu vat čia dar vienas mažytis gabaliukas iš džiazo / džiazroko srities, su kuria šiais metais nelabai draugavau. Tokia saldoka, lengva ir smagi keturių minučių miniatūra.

99. Bjork — Hidden Place. Čia iš muzikinės pusės man yra vienas kiečiausių Bjork kūrinių. Ir kas įdomiausia, kad kartais superiniai kūriniai veikia kitaip nei šiaip tie, kurie man užkabina. Superiniai kūriniai mano grojaraštyje pasirodo labai saikingai ir periodiškai, tai vat su Bjork — Hidden Place 2016-aisiais taip ir buvo. Labai geras alternatyvios elektronikos numeris.

98. Yes — Changes. Vasarą norėjau paklausyti to, ką klausiau mažai iš savo CD kolekcijos ir pačiame dugne radau albumą, apie kurį neprisiminiau visiškai nieko: Yes — 90125. Nu ir užsileidau. Nors albumas poprokinis, tačiau ten ir prog'o klausytojui kelios dainos gali pasirodyti įdomios. „Changes“ nėra vienintelė, bet man bent jau pati geriausia iš to albumo, klausiau jos daugiausiai. Taigi, sentencija tokia: prisiminti ir labiausiai užmirštus dalykus yra būtina. 

97. Lifesigns — At The End of the World. 2015-aisiais teko matyti „Lifesigns“ gyvai — nu mano stogą nunešė tas performansas. Bet jau ir prieš tai ilgą laiką telefone buvau įsirašęs jų debiutinį albumą. Taigi ir klausiau, o daugiausiai šios kompozicijos, nes man anksčiau ji atrodė pati neįdomiausia iš albumo, bet paklausęs ją keletą kartų supratau, kad nereikia nuvertinti nei vienos dainos. Stiprus, naujoviškas ir lengvas progrokas.

96. Bjork — Crying. Ir vėl Bjork. Šitas kūrinys man pasirodė įdomus savo a la house skambesiu, tačiau turi savyje ir ambient'o ir tokio klasikinio dance music motyvo. Ir tai jos debiutas. Perspektyvumas matosi iš tolo, nereikia laukti to iki penkto albumo. Debiutinis albumas turi parodyti potencialą. Nors būna ir išimčių (Genesis ir kt.)

95. Fates Warning — Monument. Paskutiniais praėjusių metų mėnesiais mano dėmesį patraukė albumas "Inside Out", tai "Monument" buvo pirmoji mane užkabinusi kompozicija iš to albumo. Dar pasiėmiau "Outside Looking In" iš to albumo ir daugiau nebereikėjo — maitinausi šių dviejų dainų gėriu. Klasikinis Fates Warning skambesys mane žudo, nes kaip jau prie "Firefly" minėjau, jis unikalus.

94. Opeth — Faith in Others. Nerealus dainos lyriškumas. Tinka eiliniams pasivaikščiojimams, ypač jei pasivaikščiojimai ne su reikalu, o šiaip, gamtos pasigrožėjimui ir atsipalaidavimui skirti. Tai todėl ši daina dažnai sukasi mano telefone. Fantastiškas reikalas.

93. Fates Warning — The Eleventh Hour. Čia yra mano mėgstamiausia turbūt Fates Warning daina, kuri pernai sąraše buvo berods solidžioje 5-oje vietoje, jei nemaišau su "Point of View". Kokią reikšmę manyje turi ta įžanga, kuri pagal skambesį yra kažkas tarp lopšinės ir juodosios misterijos ir ta ekscentriška atmosfera mane užburia. O dar daugiau man reiškia vidurinioji dalis — Alder'is pavaro nerealiai aukštą vokalo partiją, prieš kurią net Queensryche'ų Tate'as nublanksta. Ir tas ryški boso-būgnų dinamika. Apie šitą dainą galėčiau parašyti atskirą referatą, bet ties čia stoju. Reikia tiesiog įsitikinti. Nenustebsiu, jei ji bus ir kitais, ir dar kitais metais klausomiausių dainų sąraše...

92. ZZ Top — Waitin' For The Bus. Su "ZZ Top" mano gyvenime įdomiai — buvo stadija, kada dėl jų būtent įlindau į roko muziką giliau, po to buvo kritikos jiems fazė, kai aš įlindau giliau į progroką, o galų gale vėl sugrįžau prie jų ir atsiimu visus blogus žodžius, pasakytus apie šią grupę. "Tres Hombres" man metų pradžioje pasirodė toks genialus albumas, kad jį suradau už padorią kainą ir įsigijau. Velniškas albumas. Aišku, ZZ Top turi ir daugiau gerų dainų (šiame tope dar bus), bet "Tres Hombres" yra žvaigždė ant jų "eglės" viršūnės. Ir ši įžanginė daina yra trumpas, bet gerai reprezentuojantis kūrinėlis: bliuzroko ir hardroko miksas, kur gitaros dirba efektingai.

91. Fates Warning — Life in Still Water. Dar vienas puikus kūrinys iš "Parallels" albumo, kurio daug klausiau metų gale. Kodėl šitą mėgstu, paaiškinti labai paprasta — Alder + LaBrie duetas ir žiauriai kabliuojantis priedainis. Vienas iš tų saldainiukų Fates Warning repertuare. Ir jau pamečiau skaičių, kelinta Fates Warning daina jau čia šiame sąraše...

90. Devin Townsend Project — March of the Poozers. Šito kūrinio, kuris galėtų būt priskirtas simfoninio metalo kategorijai, būtent koncertinė versija mane labiau sužavėjo nei studijinė. Išvis, visas šitas koncertas, atrodo, buvo nerealus. Kaip viskas teatrališka ir kokybiška. Townsend'ui iš manęs eilinės pagiros. 

89. King Crimson — Indiscipline. Šitas kūrinys yra Belew tekstų rašimo ir gebėjimą juos su atitinkama emocija perteikti vokalu viršūnė. Vien jau ką reiškia daugybę kartų iš eilės pakartota eilutė "I repeat myself when under stress". Idėja labai paprasta, bet ją reikėjo sugalvoti, o man nebūtų daėję tokio fokuso padaryti per visą gyvenimą. Principinę kovą "Indiscipline" vs. "Discipline" 2016-aisiais laimi abu kūriniai, nors ir pirmasis aukščiau, bet abu tokie reikšmingi buvo, kad abu į topą ir pateko.

88. Leonard Cohen — You Want it Darker. Nu čia dar vienas Leonardo kūrinys, kurį klausiau po jo mirties. Stebėtinai gera jo paskutiniojo albumo daina. Žodžiai taip pat labai geri. Ir liūdna, ir smagu, kad >80 metų žmogus dar gali / galėjo daryti tokius dalykus.

87. Coheed and Cambria — Pearl of the Stars. "Coheed and Cambria“ nepažinojau iki to laiko, kol kažkas nepaminėjo, kad jie groja kažką prog-like. Nu pripažinsiu, pas juos progresyvumo nėra labai daug, bet keletą kūrinių, daugiausia iš albumo "Year of the Black Rainbow", mane pagavo. Nu čia toks išimtinis atvejis, kai nežinai, ar daina lyriška, ar sunki, ar dar kokia. Nu ji jokia ir tuo "jokiumu" yra labai intriguojanti ir specifiška.

86. New Order — Here to Stay. Nu vat New Order davė man smūgį šiame gyvenime pirmiau negu Joy Division (apie tai galbūt ir pagalvot negalėjau). Bet man New Order nors yra tokie, kaip čia pavadinus, sintetiškesni nei Joy Division, bet įdomesni, nes daugiau spėjo nuveikti. O visa ta domėjimosi banga prasidėjo išgirdus, kad jų paskutinis albumas "Music Complete" turi visą pluoštą fantastiškų dainų. "Here to Stay" yra senesnis jų kūrinys ir skamba kaip eilinis elektropop hitas iš 80-ųjų ar 90-ųjų, bet nu vat kažkas tame skambesyje tame pagavo. Kita vertus, čia ir nereikia stebėtis, kažkada ir a-ha su malonumu klausiau...

85. Jamala — 1944. Man "patinka" įrašo like-dislike santykis. Eurovizinis atgarsis bus tik vienintelis šiame sąraše ir jis yra dabar. Taip, mano favoritė laimėjo, bet Eurovizija paliko labai prastą skonį po rezultatų paskelbimo. Nu visi puikiai žinojo, kad politiškai viskas vyksta, bet šįkart tai buvo labai lemtinga ir nublanko prieš visas atlikėjų pastangas... Nu taip dalykai nevyksta. O Jamala yra tik viso šito cirko atsitiktinė dalyvė, kuri padarė gerą dainą, tik tą gerą dainą reikėjo paaukoti plėšrūnizmui, kuris vyrauja politinėje/socialinėje erdvėje. 

84. Pain of Salvation — Diffidentia. Stiprus numeris iš albumo, kurį turbūt galiu pavadinti mėgstamiausiu — „Be“. Čia viskas skamba sunkiai, daug darbo gitaroms, diskoordinuotos vokalinės partijos, skambesys truputį neša į simfoninį roką, progresyviniai nuvažiavimai į visas įmanomas puses su instrumentais ir su kuriama atmosfera, žodžiu, šitas konceptualus albumas yra labai sudėtingas darbas, o Diffidentia aš iki šiol sunkiai virškinu, bet man ta daina patinka, nors aš dar nesuprantu, ar tai mane veža, ar tai manęs neveža (nu ta prasme, yra dainų, kurios patinka, nu bet neveža). Progroke dar yra daug dalykų, kurių suprasti negaliu, ir "Diffidentia" tikrai bus viena iš tokių dainų.

83. David Bowie — Girl Loves Me. Man jei reiktų surikiuoti "Blackstar" albumo dainas pagal simpatijas, tai būtų labai sudėtinga tą padaryti, bet spėju, kad ši būtų antroje vietoje (pirmąją vietą dar pamatysite). Viena keisčiausiai skambančių albumo dainų, paremta tokia neįprasta boso linija ir be jokių muzikalių sudėtingumų, žodž, Bowie čia įeina į naują alternatyvios muzikos lygmenį, kur padaryti kažką ryškaus nereikia — reikia tik neįprastos muzikinės linijos ir keisto (Bowie-iško) teksto ir atmosfera pati savaime susikalibruos taip, kad įtrauks tokius jautrius melomanus kaip aš.

82. King Crimson — People. Nu ir vėl King Crimson, tik šįkart tie, kur grojo 10-ajame dešimtmetyje. "People" priedainis man žiauriai patinka. Nors kompozicijai iki genialumo trūksta dar daug, bet Levin'o bosas labai ryškus, ypač priedainyje man viskas patinka, viskas harmoninga ir įtikinama.

81. Men At Work — Who Can it Be Now? Nu va čia nuplaukimas į puikiuosius 80-uosius pop muzikoje. Men at Work yra viena iš tų grupių, kurie mokėjo suderinti popsą ir muzikos kokybę, dėl to kartais patinka juos paklausyti. Šiemet prilipau prie "Who Can it Be Now?", kuriai populiarumu gali lygintis nebent "Down Under". Saksofonas tikras saldėsis čia.

80. Van der Graaf Generator — (Oh No I Must Have Said) Yes. Nu va čia vienas iš tų albumų, kurį išgirdęs aš nežinojau ką atsakyti, ar jis geras, ar nelabai. Perklausęs jį antrą kartą pasakiau „Genialu! Fantastika!“. Taip, VdGG dar gyvi ir eksperimentuoja dar labiau nei bet kada. Be Jackson'o jie randa nerealių būdų paįvairinti savo skambesį ir "Do Not Disturb" yra tikrai jėginis darbas, pats geriausias 21-ajame šimtmetyje iš šios grupės. (Oh No I Must Have Said) Yes yra pati nevandergrafiškiausia daina ever — sunkaus roko skambesys, nuvinguriuojantis į grynaveislio džiazo teritoriją, eksperimentai su elektrine gitara (VdGG retai išvis kada naudojo el. gitarą), žodž, ekscentriška, kaip visada, bet tuo pačiu ir kaip niekada. Vienas smagesnių naujojo albumo kūrinių.

79. Gentle Giant — Another Show. "Interview" sulaukia daug kritikos, bet aš šį albumą tiesiog dievinu. Tai buvo paskutinis jėginis "Gentle Giant" darbas, kuriame visos kompozicijos geros, net ir tokios minkštai skambančios kaip "Another Show". Šią dainą lengviau net pavadinti poproku nei progroku, bet man patinka šios dainos tempas, energija ir klavišinių skambesys. Anksčiau nepastebėjau šios dainos, užtat praėjusią vasarą klausiau vienu momentu tiek, kad bloga darytis pradėjo...

78. Led Zeppelin — Trampled Underfoot. Taip, Physical Graffiti yra labai įvairiaspalvis albumas ir netikėtai užsikabinau už Trampled Underfoot kai kažkur kažkas priminė, kad yra tokia daina, kur Jones'as atlieka nerealią rolę grodamas klavišais. Tai vat čia ir yra ta daina. Prašom paklausyti šio gėrio.

77. Devin Townsend Project — Disruptr. Šitas turbūt buvo pati pradžia, nuo ko ir užsikabinau ant Devin Townsend. "Ki" albumo skambesys yra specifiškas, toks sunkus, prislopintas ir žemas ir tai mane pradėjo vežti kažkurio momentu. Atsimenu, net pirmą kartą išgirdęs Disruptr nesupratau, kas čia per daina, bet po keletos kartų įsivažiavau. Galų gale, puiki daina.

76. Fates Warning — Seven Stars. Čia turbūt eiliniam statistiniam metalo klausytojui prieinamiausia naujojo Fates Warning albumo daina. Dinamiška, tempas nemažas, skamba nelengvai. Ir man ji viena labiausiai patikusių albumo dainų. 

75. New Order — Singularity. Nu va, visai neseniai rašiau apie "Music Complete" ir prieiname vieną kompoziciją iš to albumo. Nu vat jau įžanga pasako, kad čia nėra šiaip paprastas popsas, čia yra protingai sukomponuota elektronika, kurioje esmė ne tik vežti melodija, bet ir įtraukti bendra garsų visuma. Vienas mėgstamiausių kūrinių iš to albumo.

74. GTR — When The Heart Rules My Mind. Kažkaip klausydamas Asia atsidūriau GTR teritorijoje, po to tik sužinojau, kad čia trumpai egzistavęs poprokinis projektas iš prog'o grandų (Hackett + Howe + dar keli nariai). Nu ir užkabino šita daina mane, nes tuo metu mane apskritai Asia labai vežė, tai gavau dar kai ką panašaus ir buvau laimingas. 

73. Primus — Tommy The Cat. Rudenį pamačiau šitą koncertinį atlikimą, tai likau sužavėtas (ir ne vien Claypool'o talento, kuriuo jau teko įsitikinti tūkstančius kartų praeityje). Ir dabar, jei įsijungiu, tai nebegaliu nutraukti akių ir ausų nuo šito gėrio. Labai stiprus atlikimas, tiesiog...

72. Anekdoten — Prince of the Ocean. Taip, Anekdoten nebuvo labai dažna grupė 2016-aisiais pas mane, tačiau vis tik vienoj vietoj savo trigrašį įkišo su šita daina. Šitą dainą jau buvau pastebėjęs daug anksčiau, bet vėl ją prisiminiau šiemet. Ir čia panašiai kaip Coheed and Cambria — Pearl of the Stars — turėtų skambėti lyriškai, bet aš čia visko girdžiu šioje dainoje, kažkokia specifika tvyro klausant jos. Ir tas keistumo jausmas mane veža klausant.

71. Korn — Insane. Nu Korn'ai manęs pernelyg niekada nežavėjo, tačiau TOP 40 privertė mane paklausyti tiek Rotting in Vain, tiek Insane. Abi žiauriai patiko, o antroji dar labiau. Tai ir viso albumo paklausiau, tai ir visas albumas labai geras. Arba aš nuvertinau Korn'us arba jie dabar paleido daug labiau mano ausims tinkamą albumą. "Insane" atitinka epitetą, kurį norėčiau pavartoti apibrėžiant šią dainą.

70. Devin Townsend Project — Gato. Nu čia mano vienas mėgstamiausių kūrinių iš "Ki" ir nors muzika panašaus sunkumo kaip ir visame albume, kažkokia pozityvi gaidelė melodijoje yra ir tas privertė atkreipti didelį dėmesį į šią dainą. Nors kažko labai super šiame kūrinyje nėra, bet vat ta kūrinio nuotaika, vokalinis žaidimas įstrigo galvoje. 

69. Nick Murphy (Chet Faker) — Fear Less. Atlikėjas, kurio visiškai nepažįstu, bet alternatyvi elektronika mane šiame kūrinyje pribloškė. Ir vėl reikia dėkoti TOP 40 (o jis nėra toks blogas, kaip daug kas linkęs galvoti).

68. Van der Graaf Generator — Almost The Words. Dar vienas kūrinys iš VdGG naujojo albumo, kuris iš pradžių atrodo lyriškas, bet dainos gale užverda pragaras, kurį sukuria Banton'o vargonų partija. Labai stipri kompozicija.

67. Peter Gabriel — Digging in the Dirt. Dar viena Gabriel'io daina šiame sąraše. Ir vėl fantastiškas klipas, daina superinė, daug labiau patinkanti už Sledgehammer. Šios dainos struktūra labai talpi, čia net nelabai išeina apriboti, kas šioje dainoje yra priedainis, nes čia yra bent keturios ar penkios skirtingos vokalinės/muzikinės struktūros, taigi, progresyvi dvasia Peter'io muzikoje gyva.

66. King Crimson — Sailor's Tale. Sailor's Tale man jau nuo seno yra žinomas kūrinys, kažkada mėgdavau Islands paklausyti, bet po to užsimiršo. Praėjusią vasarą išgirdau Sailor's Tale po ilgos pertraukos (jau daug geriau išsivystęs mano skonis buvo nei prieš tai) ir mane nubloškė, kiek daug energijos šiame instrumentale. Fantastiška vidurinioji dalis, kur lėtūnišką boso-būgnų temą labai gražiai papildo antraplanis melotronas ir viską į gabalus draskantys Fripo gitaros garsai. Mirtinas kūrinys.

65. Cynic — Carbon-Based Anatomy. O čia truputį kitokie Cynic'ai nei girdėjote dainoje "How Could I?". Šitie irgi progresyvus, bet nebe tokie metališki ir techniški, čia jie tokie daugiau atmosferiniai. Kažkas arčiau post-roko su šiokiom tokiom džiazinėm interpretacijomis. Fantastiška kompozicija, įtraukusi mane šią vasarą.

64. Fates Warning — At Fate's Hands. Vienas stipriausių 2016-aisiais išnagrinėtų albumų buvo būtent Fates Warning — Perfect Symmetry. Anksčiau kažkaip girdėjau daug Fates Warning medžiagos iš daug albumų, bet su Perfect Symmetry buvau nesusipažinęs. Po to kai skaitinėjau komentatorių nuomones apie Fates Warning pastebėjau, kad daug daugiau yra tokių, kuriems Perfect Symmetry yra geriausias nei tokių, kuriems geriausias Parallels, o tai mane ir suintrigavo. Po perklausos supratau, kodėl — Parallels turi daug saldumų, o Perfect Symmetry yra grynas techniškas progresyvusis metalas be jokių nulinkimų į šonus. Ir štai kaip skamba tipinė lyriško skambesio kompozicija iš Perfect Symmetry. Pradžioje taip miglota ir tamsu (primena The Eleventh Hour), o po to įsivažiuoja nerealaus ilgio instrumentinė partija, kurioje nėra jokios kulminacijos ar solo, kurį įvarytų orgazmą, bet visuminis instrumentų darbas yra jėga! Jei šitą albumą būčiau išgirdęs metų pradžioje, šita kompozicija būtų gerokai gerokai aukščiau šiame sąraše.

63. Sigur Rós — Óveður. Nu čia Sigur Ros mane nustebino su nauja daina — aštru, tamsu, psichiškai veikia, nenormalu, skandinaviška dvasia. Kažkas tokio, ko ne tik pačių Sigur Ros repertuare negirdėjau, bet apskritai negirdėjau. Likau sužavėtas išgirdęs šį daiktą ir po to dar klausiau bent 15 kartų po to...

62. Depeche Mode — A Question of Time. O Depešai šiais metais mane irgi daužė ir čia tik vienas iš kūrinių. Daug ir "Songpop" priminė dainų ir šiaip užplaukdavo noras prasiknisti pro Depeche Mode diskografiją ir rasti kažko nerealaus. Ir vat kas kelis mėnesius vis rasdavau kažką. Vat metų pradžioje A Question of Time mane pavergė, po to dar šiame sąraše pamatysite vieną kūrinį, kuris mane paveikė atėjus šiltajam metų laikui ir dar vieną, kuris dominavo mano grojaraščiuose rudenį. A Question of Time yra neįprastai skambus ir įsimintinas Depeche Mode kūrinys.

61. ZZ Top — Give it Up. O štai čia dar viena ZZ Top daina ir šįkart ne iš "Tres Hombres". Daug vėlyvesnė, berods iš 1990-ųjų "Recycler". Taigi, čia yra ir elektroniškas antras planas ir iš vokalinės pusės ZZ Top'ai jau skamba taip, kaip įprasta juos girdėti. Bet kas niekada nepasikeitė, tai ta bliuzinė gitara, kurios efektas ypač pasireiškia solo partijose. Labai gera daina. Ai, ir žinoma, šito klipo nesu matęs anksčiau, bet ZZ Top'ų klasikinio stiliaus klipus visada smagu pasižiūrėti.

60. Soft Machine — The Tale of Taliesin. Nu va kiek vėlesnis Soft Machine darbas iš 1976-ųjų, kuris irgi turtingas muzikinių spalvų, džiazinių improvizacijų, Kenterberis ryškiai jaučiasi nuo pat kompozicijos pradžios. Ties 3:05 yra viena aštriausių jazz fusion stiliuje gitaros solo turbūt, kažkas dar baisesnio nei McLaughlin'o žaidimai su savo dvylikastyge...

59. Journey — Separate Ways (Worlds Apart). Nu o va šičia yra, mano nuomone, sunkiojo roko dainos etalonas. Klavišiniai labai gerai skamba šioje dainoje, priedainis, kaip ir bet kuri Queen daina, turi potencialo būti himnu. Nors jau daug metų nebendrauju su tuo populiariuoju sunkiuoju roku, bet va vienetiniai kūriniai dar mane sužavi...

58. Magellan — The Great Goodnight. Aš visiškai nežinojau, kad nebeturim gyvųjų tarpe ir antrojo brolio Gardner'io (abu mirė juk nesulaukę garbios senatvės, taigi, galima vadinti tragiška istorijos pabaiga), todėl Magellan istorija visiškai baigta ir tai privertė mane paklausyti porą šios grupės mėgstamesnių albumų. Šitas 34 minučių gigantas "The Great Goodnight" yra tikra progresyviojo metalo fiesta, kuri tiek apimtimi, tiek kompozicijos struktūra labai primena kitą man puikiai pažįstamą kūrinį — „echolyn“ — „A Suite For The Everyman“. Labai šauni kompozicija, labai daug smagių muzikinių momentų.

57. Bjork — Triumph of a Heart. Šitas kūrinys ir šitas klipas yra tiesiog fenomenalūs. Jau net nekalbėsiu, kad šito klipo epizodas tapo vienu ryškiausių interneto memu „I should buy a boat“. Labai įdomu, labai įtraukia, labai "bjorkiška".

56. Sparks — Tryouts For The Human Race. Nugi taisyklė: turi būti viena Sparks kompozicija metiniame sąraše. Tai ir yra: pernai buvo "Dick Around", šiemet "Tryouts for the Human Race". Stiprus sintezatorinis skambesys, mažiau eksperimento ir humoro nei "Dick Around", bet užtat didelė koncentruotos elektronikos dozė.

55. Leprous — Forced Entry. 2016-aisiais bendravau su albumu "Bilateral" labai. Tai "Forced Entry" irgi yra toks kūrinys kaip Bjork — Hidden Place — ne vienu metu užsinešęs ant jo buvau, bet saikingai, kad keletą savaičių ar porą mėnesių vis įsijungiu pasimėgauti šita progmetalio sriuba. "Bilateral" yra labai koncentruotas progmetalis ir turbūt geriausias "Leprous" albumas, taigi, vertas dėmesio darbas.

54. Nick Cave & The Bad Seeds — Jesus Alone. Nick Cave išleido labai emocionalų albumą (greičiausiai didelės netekties šeimoje padarinys) ir tai įtraukė mane. Jesus Alone yra nerealus kūrinys, kuris verčia mano žarnas aukštyn kojom, kai klausau. Nes čia yra tiesiog emocijų ir išgyvenimų perteklius.

53. Pain of Salvation — A Trace of Blood. Fantastiškas numeris iš "Remedy Lane", kuris dažnai buvo įsijungtas, kaip ir daug Pain of Salvation dainų. A Trace of Blood turbūt galima vadinti viena klasiškiausiai skambančių Pain of Salvation dainų, nes šiaip jie linkę į nukrypimus, bet A Trace of Blood skamba kaip klasiškas nesunkus progmetalis be labai didelių išsidirbinėjimų.

52. Asia — Go. Nu va čia "Asia", mano 2016-ųjų prakeiksmas. "Go" yra dar viena daina, kuri mane užkabino ir neturiu labai daug argumentų paaiškinti, kodėl. Klasiška, melodinga, stipriai gitara skamba, įsimintinas priedainis. Tipiški "Asia" ir tai man labai tiko 2016-iesiems.

51. Fates Warning — We Only Say Goodbye. Mano skaičiavimais jau septinta Fates Warning ir trečia Parallels albumo kompozicija šiame sąraše. Viena melodingesnių Fates Warning dainų ir tas melodingumas kabina. Nieko labai įspūdingo šiame kūrinyje nėra, tik FW savitumas ir melodingumas, susilieją į vieną kūną, kuris yra ši daina...

Kitoje dalyje bus paskelbti 50 pačių reikšmingiausių kūrinių 2016-aisiais. O dabar tariu "sudie".