Metinė apžvalga: Top 150 mano mėgstamų kūrinių 2016 (150-101

Po to, kai sudariau 2016-ųjų muzikai skirtą top10, dabar orientuojuos į apskritai mano klausytą muziką — savo standartinį top150 padariau (į siauresnį formatą neįtelpu ir šiemet). Na, ypač kai last.fm statistika rodo, kad šiemet klausiau trigubai daugiau muzikos nei bet kuriais kitais metais, tai ko dar galima ir tikėtis. Taigi, per keletą dienoraščių paskelbsiu visą savo 150 dainų sąrašą atvirkštine tvarka (nuo 150 iki 1 vietos). O po to dar padarysiu grupių topą ir klausymo statistiką, kokią dariau pernai (man labai įdomu į įvairias diagramas pažiūrėt ir pasidalinti jomis).

Taigi, nieko labai nelaukdamas, pradedu savo metinę klausomumo apžvalgą.

P.S. atsiprašau, jei kur 2016-uosius vadinu "šiais metais". Įpročiai tiesiog...

150. Iron Butterfly — Iron Butterfly Theme. Teko gruodžio viduryje sudalyvauti tokiam įdomiam renginyje, kur buvo kalbėta/diskutuota apie psichodelinį roką, tai vat užvežė mane ant Iron Butterfly dar kartą šitame gyvenime. Išties mano viena mėgstamiausių psichodelinių grupių, labai išraiškingi garsai ir melodijos, savotiškas sunkumas ir eksperimentas vyrauja. Neilgam Iron Butterfly grįžo, metų galas jau tai buvo, palaipsniui vėl išstūmė nauji kūriniai iš Pain of Salvation ar Sepultura bei nostalgijos kitiems šiais metais klausytiems kūriniams.

149. Queensryche — Empire. Po pernykščio cunamio, kai Queensryche tapo, jei gerai atsimenu, grupe numeris 3 mano asmeniniame 2015 sąraše, kažkokie signalai dar užsiliko ir 2016-aisiais. Empire yra mano mėgstamiausias to pačio pavadinimo albumo kūrinys, toks sąlyginai sunkus ir nepernelyg saldus (žinome Tate'o maniją daryti kažką saldaus tiek su melodijomis, tiek su tekstais). Tai vat protarpiais šiais metais klausiau šito.

148. Anekdoten — Our Days Are Numbered. Mano telefono grojaraštis naujintas gan senokai, tai šitą kompoziciją iškart įsirašiau po to, kai perklausiau šį 2015-ųjų darbą. Anekdoten nunešė mano stogą pernai ir buvo berods grupė numeris 2, tai šiemet signalų dar daugiau nei iš Queensryche. Šitas instrumentinis kūrinys yra labai mano pamėgtas, kai reikia eiti iš barako į Chemijos fakultetą rudens rytais. Savitai šalta kūrinio atmosfera dera su gyvenimo rutina. Ir šį instrumentinį kūrinį jau pernai vadinau vienu geriausių šio dar nepasibaigusio dešimtmečio instrumentinių kūrinių.

147. Marillion — Forgotten Sons. Nu Marillion pernai buvo tik 14-a grupė, bet telefone nuo pernai ir likę yra nemažai Marillion kūrinių. Forgotten Sons yra mano mėgstamiausia Marillion daina, dar neseniai su kolega R.E. diskutavome apie pirmuosius Marillion albumus, apie Fugazi ir Script For a Jester's Tear, tai ta diskusija man dar priminė apie puikiąją Forgotten Sons kompoziciją.

146. King Crimson — Discipline. Nu vat King Crimson yra pati stabiliausia (be jokios konkurencijos) grupė iš mano klausomų — jau penki metai tupi grojaraščiuose ir neatsibosta. Šiais metais labai daug klausiau KC iš 80-ųjų ar 90-ųjų, prisisiuntęs piratinių įrašų (kiek teko girdėti, Fripas yra kaip "Krabas" animaciniame filmuke "Kempiniukas Plačiakelnis" — kovotojas už kiekvieną centą, todėl ir įrašų viešojoje erdvėje labai sunku rasti, nors prieš pusantro mėnesio keletą įrašų oficialus KC Youtube kanalas įkėlė). Discipline yra pati "discipliniškiausia" ir viena šauniausių gyvenime girdėtų instrumentinių kompozicijų. Neįtikėtina tai, kaip kiekvienas instrumentas kurdamas statiką skamba labai įdomiai. Idėja, kad kiekvienas instrumentas turi būti lygus, tikrai yra pavykus šioje kompozicijoje.

145. David Bowie — Sue (Or in a Season of Crime). David Bowie mirtis, jau sakiau, sukėlė didelį sprogimą manyje. Sue jau klausiau tada, kai dar albumo nebuvo (ši daina dar 2014-ųjų pabaigoje buvo paleista, truputį kitokia versija tik), man tuo metu jau atrodė, kad Bowie pradėjo daryti keistus dalykus, o po to kaip įvykiai klostėsi, jau daug kas žino. Bowie paskutinis albumas man yra monumentas, o ši kompozicija yra vienas jo septintadalis.

144. Caravan — Nine Feet Underground. Dieviška 23 minučių ilgio kompozicija. Visada, kai noriu kažko lengvo, plaukiančio, progresyvaus ir stambaus, įsijungiu šitą kompoziciją. Pirmą kartą išgirdęs prieš 4 metus pasakiau, kad tai vienas puikiausių stambių kūrinių ir taip ir yra — sulyginti simpatijomis galiu su Pink Floyd — Echoes arba VdGG — A Plague of Lighthouse Keepers. 

143. Emerson, Lake & Palmer — The Gnome. Po Emerson'o mirties buvau truputį sugrįžęs prie ELP. Po Lake'o mirties net jau nebegrįžau, nes dar nebuvo išsivaikščiojusios mintys po Emerson'o. Tai klausiau intensyviai Pictures of an Exhibition. Ir šičia yra viena pirmųjų kompozicijų, jei gerai atsimenu, iš to albumo ir man pasirodė, kad ji skamba labai didingai ir stipriai, kaip pridera kokiam nors įžanginiam kūriniui. Viena iš tų kompozicijų, kur jauti ne vien Emerson'o klavišus, bet visų trijų muzikantų virtuoziškumą. 

142. Peter Hammill — The Comet, The Course, The Tail. Šitai kartais vadinu savo "gyvenimo kūriniu" — tekstas fantastiškas, pati skambesio lyrika ir Hammill'io dramatiškumas labai ryškūs. Tai vat irgi, telefone yra, ir kartais norisi būtent šį kūrinį paklausyti. Ir dainuoju kartu su Hammill'io, nes šioje dainoje mintinai atsimenu, kaip kiekvienas garsas yra tariamas. Iš esmes telefone turiu visą "In Camera" albumą, bet šitas kūrinys, be abejo, man yra topas. 

141. Gojira — The Shooting Star. Nors išgirdęs naująjį Magma pernelyg nesidžiaugiau, nes nepatiko man naujasis jų albumas, tačiau pirmos kelios dainos: „The Shooting Star“, „Silvera“ ir „Stranded“, yra labai geros. Šita turbūt pati specifiškiausia iš paminėtųjų, kitos dvi labiau orientuotos į skambesio sunkumą, o šitame viskas plaukia vienu srautu. Pats mėgstamiausias kūrinys iš naujojo albumo. 

140. Fleetwood Mac — Tusk. Fleetwood Mac yra mano mėgstamiausia poproko grupė (nors šiemet mane Asia nunešė, gali reikėti persvarstyti šį statusą) ir vat kaip tik šiemet, kadangi buvo kitos grupės, Fleetwood'ai retai užsukdavo. Šitas Tusk, atsimenu, skambėjo galvoje per mano paskutinį skambutį. Nu vat ir kažkaip pridera — kažkas nuotaikingo, šventiško ir yra užkoduota šitoje dainoje. Nerealus ritmas.

139. Return to Forever — Captain Senor Mouse. Galiu drąsiai sakyti, kad nelabai sekėsi su džiazo muzika man 2016-aisiais. Tai vat Return to Forever albumas „Hymn of the Seventh Galaxy“ dažniausiai turbūt skambėjo. Nu ir čia yra viena iš galingesnių to albumo kompozicijų, kur tokių gražiai skambančių Corea žaismų su klavišais pilna, tai kažkaip kartais jie skamba galvoje.

138. The Mars Volta — Eriatarka. Iki pat 2016-ųjų aš visiškai nemėgau The Mars Volta skambesio, tai kompozicija „Eriatarka“ praktiškai tapo pirmąja, kuria pamėgau, ir privertė daugiau panaršyti jų diskografijoje. Susižavėjimas truko neilgai, keletą kompozicijų pažymėjau like'u, ir nors The Mars Volta buvo tik epizodinė grupė šiais metais, bet tai buvo pirmoji artimesnė pažintis su jais.

137. Mike Mareen — Don't Talk to The Snake. Kažkaip bent vieną kartą per metus pas mane įsijungia smegenų defektas (o gal ir efektas, nežinau šito dalyko gerumo): paklausyti kažko iš disco muzikos. Tai šiemet prisiminiau savo vaikystės mėgstamiausią disco atlikėją (taip, tekdavo knistis tarp tėvų kompaktų ir mėgautis tuo, ką išgirsdavau) Mike Mareen. Ir iki šiol mano nuomonė nesikeičia: jo disco yra stambaus formato, kur tikrai yra tokių gerai suskambančių variacijų su garsais, nebijoma pasilikti popso teritorijoje ir bandoma daugiau ar mažiau eksperimentuoti. Tai mane ir patraukia dažnai. Čia viena ilgiausių ir geriausiai išpildytų Mike'o kompozicijų.

136. Marillion — Assassing. Nu štai dar vienas „Marillion“ kūrinys, šįkart iš albumo „Fugazi“. Ši įžanga tiesiog monumentali, man visada primena mano kelionę su mokyklos kolektyvu į Varšuvą, kai jauni vaikai aplinkui rėkia, o tu klausai „Marillion“ su ausinėmis ir bandai užmigti. Kiekviena daina palaipsniui prisilipina kažkokią asociaciją iš realaus gyvenimo, todėl muzika yra efektyviausias archyvas visiems gyvenime patirtiems įspūdžiams. 2016-aisiais tai buvo irgi kartkartėmis užsukantis kūrinys. Marillion labai tinka norint kažko melodingo, taigi todėl dažnai ir įlendu į Fugazi albumą ir dažniausiai užsikabinu už Assassing (antras mėgstamiausias albumo kūrinys po pačios "Fugazi"). Ir nežinau, ko man taip patinka ta dalis ties 4:17 — nu ji kažkokia "kitokia", gal tas ritmas daug ką duoda. 

135. Atheist — Piece of Time. Atheist nebuvo labai dažnas svečias 2016-aisiais, vieną kartą bandžiau padaryti Atheist kompozicijų topą, bet kažkaip užsimiršo tas reikalas, nors dėl to ir teko perklausyti visą Atheist diskografiją ir užsikabinti už debiutinio albumo kai kurių kompozicijų, o ypač šitos. Nu apie Atheist nėra ką daug ir pasakot — tai džiazinis death metal su progresyvo elementais, kur 4 minučių formate priverda tiek košės, kad norisi dar ir dar. Nerealios kompozicijos.

134. Camel — Preparation / Dunkirk. Praėjusią vasarą užsileidau vieną iš tų albumų, kur net skeptiškiausias melomanas lieka priblokštas šitos magijos — „The Snow Goose“. Nu čia yra nerealu, čia yra trapiausias ir jautriausias skambesys, o pats spindesys yra ties „Preparation“ ir „Dunkirk“ kompozicijomis. Nu toks jausmas, kad man ten viduj kažkokie nerviniai signalai per visus neuronus skraido ir viskas. Neapsakoma.

133. Opeth — River. Nu mano telefone yra Pale Communion albumas, tai jau trečius metus nesustoju nagrinėti šio darbo, vis randu kažkokių ypatingesnių muzikinių momentų. River buvo lyg naujas smūgis — kažkaip atrodo, kad praklausiau 2014-aisiais ir nepastebėjau, o praėjusiais metais vat paėmė ir šovė man į suvokimo centrus smegenyse. Ypač asocijuojasi su Kaunu, nes tikimybių teorija sužaidžia taip, kad kai aš tik atsirandu Kauno gatvėse, kažkur einu, tai autoplay man paleidžia "River". 

132. Rush — Animate. Mane 2015-aisiais totaliai nubloškė 9-ojo dešimtmečio Rush'ai, o pernai turėjau kažkiek artimesnę pažintį su 10-uoju dešimtmečiu. Labai kažko įspūdingo jame neradau ir jau buvo išsikrovęs nuo praėjusios Rush bangos, tačiau ši grupė karts nuo karto užsukdavo pas mane ir 2016-aisiais. „Animate“ yra viena smagesnių kompozicijų iš „Counterparts“ albumo, kurį kadaise, kai buvau jaunas prog'o fanas, mėgdavau kritikuoti. Dabar tenka atsiimti visus savo jaunystės žodžius...

131. Rush — Subdivisions. Epizodiškos buvo ir liekanos iš albumo „Signals“. Monumentalus jų sintezatorinės eros kūrinys, pirmą kartą jį išgirdau prieš keletą metų žiūrėdamas koncertinį Rush įrašą ir tai buvo įžanginė koncerto daina, tai puikiai atsimenu, kaip viso koncerto man nebereikėjo po to, kai šita daina mane sužavėjo. Ir čia nėra nieko visiškai prog'iško. Čia tiesiog yra Rush'ams būdinga kabliuojanti melodija ir puikiai skambantys instrumentai.

130. King Crimson — The World's My Oyster Soup Kitchen Floor Wax Museum. 2016-ųjų pasiekimas — išmokau šitos dainos pavadinimą mintinai. Ir vat būtent ši daina mane ir patraukė tais žodiniais žaismais (tai, ką Belew tikrai labai mėgsta). O aštri ir kapota muzika tik prideda efekto tam žaidimui, taigi, kurį laiką buvau pasinešęs ant šito.

129. Leonard Cohen — First We Take Manhattan. Visiškai neklausiau Cohen'o iki jo mirties. Čia buvo mano pirma reakcija po jo mirties. 80-ieji pas Cohen'ą irgi buvo 80's-like skambesio. Cohen'o žemas balsas ir šitas skambesys suderėjo labai neblogai ir kurį laiką prisirišau prie šito derinio.

128. Pain of Salvation — The Perfect Element. Pain of Salvation kartu su Queensryche ir Anekdoten yra vieni didžiausi pastarųjų kelių metų atradimai, jie kardinaliai išplėtė mano muzikos suvokimo ir klausymo ratą. The Perfect Element yra vienas iš geriausių grupės albumų ir titulinė kompozicija labai dažnai tiesiog įsijungdavo paskui kitas grupės kompozicijas (kaltas Youtube autoplay) ir tai padėjo neužmiršti šito perlo.

127. Magma — De Futura. Nemažai tų, kurie yra klausę "Magmos", sako, kad "De Futura" yra aukščiausias pilotažas. Tai vat pas mane "De Futura" yra vienintelė reguliariai klausoma kompozicija iš zeuhl teritorijos. Nors čia dalykai skamba kiek sunkiau ir sudėtingiau nei Caravan'ų Nine Feet Underground, tačiau šitos kompozicijos grožių klausantis irgi net nepajauti, kaip praeina beveik dvi dešimtys minučių. 

126. Soft Machine — Moon in June. Jei ką iš Kenterberio tikrai prastai pažįstu, tai yra didžiausi jų grandai Soft Machine. Aš net neturiu tvirtos nuomonės apie legendinį albumą Third. Tas mane ir skatino daugiau užsukti į Soft Machine teritoriją ir paklausyti tų visų gėrių. Tik blogai, kad su kai kuriais studijiniais įrašais YouTube yra deficitas, tai dar Spotify gelbėja. Nu Moon in June neveltui yra viena žinomiausių Soft Machine kompozicijų. 19 minučių kieto džiazroko, irgi efektas panašus kaip Caravan'ų Nine Feet Underground (irgi Kenterberis, praktiškai ta pati dvasia). Galingai, žodžiu...

125. The B-52's — Love Shack. Atradau žaisdamas "Songpop" (žaidimas-muzikinis kvizas). Kažkaip žaisminga ir užveda. 

124. Devin Townsend Project — Coast. Nu vat šitas tai mane šiais metais taškė į visas puses. Ir "Coast" yra tik viena mažytė kompozicija. Paklausykite, kaip skamba boso-gitaros duetas — nu taip šita žaisminga muzikinė linija įsikala į galvą, kad nebeišeina. O Devin'o vokalo ramumas dar daugiau efekto prideda.

123. Cynic — How Could I? Nu su Cynic reikia išmokti sutarti, nes vietomis jų kompozicijos tikrai orinės, bet vietomis jie suskamba nerealiai. Čia, pavyzdžiui, kokius dalykus išdarinėja gitara, ypač galinėje solo. Viena smagiausių gitaros solo partijų, girdėtų metalo muzikoje.

122. Pain of Salvation — Sisters. Nu vat turbūt lyriškiausia PoS daina ir nors aš iš principo tokių dainų nemėgstu, net šita užkabino įtikinamu Gildenlow vokalo emocionalumu. Tikrai gan gražu.

121. Mystery Jets — Telomere. Metų pradžioje atrastas kūrinys, neatsimenu kaip. Turbūt per music.lt top40. Mane sužavėjo tiek pavadinimas (telomera yra labai reikšmingas terminas biologams, ypač genetikams), tiek dainos skambesys. Man tai buvo kažkas netikėta. Iš esmės, čia lyg ir alternatyvu, lyg ir indie, kažkas ale tokio, bet man labai patiko, kas nėra įprasta. Šita daina turi kažką vat "tokio", ką aš galiu vadinti cinkeliu — nekonkretu, bet kabina.

120. Bjork — Bachelorette. Nu čia dar vienas kūrinys iš metų pradžios, kada jau baisiai užsinešiau ant Bjork. Su Bjork yra taip, kad ji turi baisiai gražų balsą ir akcentą, daro keistus (tokius, kokie man patinka) vaizdo klipus ir jos elektroniškumai yra žavingi, taigi, pilnutinė komplektacija yra pats tas tokiam klausytojui kaip aš. Bachelorette yra vienas iš dramatiškiau skambančių, lyriškesnių jos kūrinių. Puiki daina.

119. Dream Theater — The Dance of Eternity. Jau 100 kartų sakiau, kad čia yra instrumentalinis šedevras, kuriam žodžių apsakyti sunku surast yra. Nors iki skausmo žinomas, bet kai noriu prisimint, kas yra komplikuota, sudėtinga ir sunku viename, įsijungiu šitą.

118. Bjelle ir Vidas Bareikis — Vilkas ir Paukštis. Paprastai lietuviškas popsas (nu čia truputį alternatyvos jaučiasi) manęs netraukia, bet šita po eilinės LT TOP 30 perklausos kažkaip užkabino ir viskas. Duetas vykęs ir tas elektroninis skambesys toks smagus. Truputį primena Ten Walls darbus, kurie irgi žiauriai geri.

117. King Crimson — Larks' Tongues in Aspic, Part Three. Fripas yra žinomas kaip labai ramiai savo partijas atliekantis žmogus (jis jas atlieka sėdėdamas), bet šita kompozicija ant tiek gera, kad šitame video jis sėdėdamas vos ne pats taškosi ten grodamas solo. Taip, aš kurį laiką negalėjau pripažinti kitų Larks' Tongues in Aspic dalių nei tikrosios pirmosios dvi, bet trečiosios dalies įžanga mane nubloškė kažkada šį rudenį ir nuo to laiko aš įsiklausiau į visą kompoziciją nuodugniai ir dabar ją dievinu. 80-ieji buvo puikūs laikai King Crimson'ams.

116. Rush — Leave That Thing Alone. Vienas įdomiausių Rush instrumentinių kūrinių iš jau minėto „Counterparts“ albumo. Koks puikus bosas čia, nors aišku, visų muzikantų indėlis nerealus. Kūrinys, kuris tikrai gali būti konkurentas žymiajai YYZ kompozicijai.

115. Voivod — Psychic Vacuum ir Mr.Bungle — My Ass is On Fire (duetas). Ką tai reiškia? Nu iš pradžių man mano kolega R.E. parodė Mr.Bungle kūrinį My Ass is on Fire (kaip tik tuo metu ruošiaus klausyti debiutinį Mr.Bungle albumą), o vat komentarų sekcijoje pamačiau komentarą apie vieno iš kūrinyje skambančių rifų analogiją su Voivod — Psychic Vacuum finalo rifu. Keista pasirodė, kad tokios dvi nesveikos grupės gali skambėti panašiai (nu bet rifas išties panašus). Todėl nusprendžiau šias dvi dainas tituluoti bendrai, nes atradimo istorija įdomi. Aišku, Psychic Vacuum man atvėrė vartus į Voivod muziką (iki tol jie man nesveiki atrodė) ir Psychic Vacuum yra Nobelio verta kompozicija — 4 minutėse sutilpo keistoji pagrindinė dalis, efektinga gitaros solo, intriguojantis artėjimas prie kulminacijos ir taškantis finalas. Mr.Bungle vis tik nesveikesni ir tuo įsitikinsite paklausę, kas per daiktas yra "My Ass is on Fire", nors šis kūrinys nebuvo toks reikšmingas, kaip "Psychic Vacuum".

114. Asia — Open Your Eyes. Nu va vienas iš "Asia" kūrinių, kurie man labai įstrigo. 2016-iaisiais daug klausiau "Asia" ir pamačiau, kad grupė, kurią prieš tai laikiau kiek nepavykusią, iš esmės padarė daug gerų dainų, tik stilius truputį ne tas, kurio tikiesi (poprokas yra netikėtas dalykas iš progroko specų). Antrasis albumas "Alpha" irgi yra vienas mano mėgstamesnių darbų, o Open Your Eyes turbūt ryškiausia to albumo dainų. Puiki daina.

113. Van der Graaf Generator — The Siren Song. Aš galvojau, kad jau galutinai esu išsėmęs visus senuosius VdGG ir telieka laukti, kada jie dar kažko parodys. Bet be jų naujojo albumo prieš tai dar dariau top50 jų dainų ir štai iš naujo pamėgau The Siren Song dainą ir jos klausiau pakankamai nemažai. Net kai atrodo, kad žinai viską, nieko dar nežinai. Tai vat su VdGG muzika irgi man taip kartkartėmis nutinka. Puiki, melodinga kompozicija, smuikas ypač gerai groja.

112. Alice Cooper — Poison. Kartais dėdė Elis šauna man į galvą būtent su daina Poison. Nu neužmirštamas priedainis, prikaustanti daina.

111. Gentle Giant — Prologue. Prologue yra antras mėgstamiausias Gentle Giant kūrinys ir viena mėgstamiausių instrumentinių partijų turi būtent įžangoje. Kaip visi instrumentai gražiai išpina visą garsų audinį, fantastiškas skambesys. Todėl kai šiemet dariau dar vieną topą — Gentle Giant top50 — šitas kūrinys sugrįžo į mano grojaraštį ir jį leidau daug kartų, kol nuo jo pasidarė bloga. Nereali kompozicija.

110. Yes — Sound Chaser. Yes albumas The Gates of Delirium yra fantastika, mano mylimiausias Yes darbas ir šiemet jo klausiau pertekliškai. Yra žmonių, nusiteikusių kritiškai dėl to, kad šiame darbe yra tiesiog per daug random garsų, bet vat man čia viskas patinka, šitas albumas turi daugiau džiazinio kailio (Moraz'o stiliukas toks, paklausykite kitos grupės, kurioje jis grojo, Refugee). Sound Chaser tų džiazinių spalvų turbūt daugiausia, puikus kūrinys, fantastika.

109. Atheist — Unquestionable Presence. Nu čia antrojo Atheist albumo kūrinys ir vėl titulinis. Kažkaip ant tų pagrindinių albumų kūrinių užsinešiau šiemet. Turbūt pati energingiausia ir smagiausia Atheist daina. Ištaško vietoj.

108. Kool & The Gang — Fresh. Kažkada visiškai atsitiktinai norėjau pasiklausyti Earth, Wind & Fire kūrinių, o kažkaip atsiradau Kool & The Gang teritorijoje (nu nes tas pats muzikos stilius). Ir šitas grynai 80-ųjų kūrinys tiesiog įstrigo galvoje. Lengvas, paprastas, įsimintinas, to ir užteko matyt. Net prie prog'o pratusias galvas galima pagauti kažkuo paprastu.

107. Styx — Blue Collar Man. Styx irgi daugiau pradėjau klausyti dėl žaidimo "Songpop". Žinojau, kad jie yra visai gera sunkaus roko grupė, kuri yra linkusi pademonstruoti pusiau progresyvų charakterį, bet niekad labai suinteresuotas nebuvau. Tai vat Blue Collar Man man pasirodė labiausiai atitinkanti teorinį Styx aprašymą ir įtikinamiausia daina — nu tikrai, sunkus rokas su tokiu prog'iniu atspalviu. Labai gera daina.

106. Fleetwood Mac — Big Love. Nu va, dar vienas puikus Fleetwood Mac kūrinys. Ypač patinka gitara šioje dainoje, aišku, visada puikūs yra dėdės Mick'o Fleetwood'o ritmai. Labai gera daina.

105. David Bowie — Lazarus. Nu šitam žodžių nereikia — "davaro" iki skausmo. "Ant kiek" emocionaliai stipri daina, nėra pakankamai žodžių žodyne...

104. Fates Warning — Firefly. Visai neseniai klausiau "Darkness in a Different Light" albumo ir likau sužavėtas, o ryškiausią pėdsaką paliko daina "Firefly". Kartais apie Fates Warning dainas norisi pasakyti "nieko ypatingo", bet problema yra tame, kad niekas pasaulyje daugiau negroja taip, kaip groja Fates Warning — jiems nereikia lįsti į aukštąjį progresyvo mokslą, kad jų skambesys būtų unikalus. Vat tas šios grupės fenomenas mane šiais metais labai žavėjo ir aš klausiau labai daug Fates Warning. Ir "Darkness in a Different Light" yra maža dalis, o "Firefly" — išvis kruopelė, bet puiki kruopelė.

103. Roisin Murphy — Ten Miles High. Music.lt TOP 40 nemažai įtakos šiais metais darė mano muzikiniam skoniui. Jis leido labiau pažinti alternatyvą ir elektroniką. Roisin Murphy yra dviejų minėtų terminų kombinacija. Jos naujas albumas visai geras, bet šita kompozicija visiškai dominuojanti. Labai įdomus skambesys, labai gera daina. Negana to, klipas koks...

102. Yes — Roundabout. Šitas kūrinys tiesiog for no reason mano buvo dažnai leidžiamas. Nu vienas mėgstamiausių Yes kūrinių, bet kodėl jis man ir po 100 perklausų išlieka įdomus, čia jau atviras ir piniginio prizo vertas klausimas. Na, mielieji, išveskit formules, kurios paaiškina šitą fenomeną.

101. Peter Gabriel — Sledgehammer. Nu va ir dėdė Gabriel'is, kurį daug geriau pažinau žaisdamas "Songpop". Nu vat jis prigamino žiauriai daug gerų dainų ir dar geresnių klipų, kartais tiesiog žiauriai smagu į juos žiūrėti. Gali būti, kad po Gabriel'io atradimo teks keisti savo nuomonę, kad vaizdo klipas nieko neprideda muzikos kūriniui. O Sledgehammer tikrai nėra net arti mano mėgstamiausio Gabriel kūrinio, todėl tik maža kruopelytė, kaip ir apie Fates Warning — Firefly sakiau.

Tai čia yra viskas. 150-101 vietos aptartos, čia yra tik daugiau mažiau epizodiški arba saikingai vartoti kūriniai. Toliau bus vis daugiau klausytos dainos, o arti viršaus (jau daug tokių bus pirmajame penkiasdešimtuke) bus ir tokios, kurios įvarė priklausomybę. Tai tiek, pirmoji dalis baigta.