Minčių spalvos. Tobula (nors neįmanoma)

Vėl prieblanda. Vėl prisėdimas rašyti dienoraštį ir būtent tokiu laiku tai daryti tapo įpročiu. Pradedu darytis kaip užsuktas mechanizmas, jau netgi savo darbotvarkę turiu... Mjo, kuo toliau, tuo labiau darosi nesuprantama mano asmenybė. Vasara ta bjaurybė - nors malonus oras už lango, kitaip reikėtų į šaldytuvą lįsti, kad nepadvėsti... Kaip vėsu ir malonu pagaliau kambarį.

O, visai pamiršau, kad jau po savaitės grįžta mano brolis iš Anglijos. Nors aš ir esu šališkas jo asmenybės nemegėjas (gal čia vyresnio brolio sindromas - mėgsta paerzinti ir t.t.), bet pasiilgau... Deja, vėl kova dėl kambario ir kitų bendrų daiktų.

Ir kiti pliurpologiniai dėsniai, kurių net ir mažuma mano dienoraščių skaitytojų išsigąstų. Aš šiandien kraupus žmogus. Viduje - laimingas beprotis, o kitiems iš išorės - pikčiurna - gelianti gyvatė. Mėgstu pravesti gero elgesio paskaitas savo jaunesniajam pusbroliui, bet kad mane taip sunervuotų kažkas, retas atvejis. Vis tiek viduje net ir po pykčio priepuolių likau kažkoks emocionaliai patenkintas. Lyg tie priepuoliai buvo kaip emociniai išsikrovimai.

Ale bet jau sutemo, reikėtų ir šviesą užsidegti. Pagal savo dienotvarkę vis dar turi būti prieblanda. Nu ot. Nespėju. Aš visada nespėju. Lekiu išdegęs akis, skubu gyventi, ir skundžiuosi, kad gyvenimas toks trumpas. Keistas bruožas - bet aš toks jau ir esu. Nepakeisite manęs. Nors aš laimingas beprotis - galite mane išvežti į Žiegždrius. Gal kažkas pasikeis.

Totalumas ir tobulumas - šiandien įsitikinau, kad paprastam individui su lakia vaizduotę ir plačia fantazija tai yra nepasiekiama. Siekiame tobulybės ne tam, kad ją pasiektume, bet tiesiog kad įgytume patirties jos besiekdami. Tokiu dėsniu vadovaujuosi ilgą laiką ir turiu pripažinti - jis visiškai (tiesiog totaliai) teisus.

Jau visiškai aklina tamsa, bet šviesos nedegsiu - kompiuteris ganėtinai plačiai apšviečia mano galvą ir joje besiraizgančias mintis. Kas dabar mano galvoje? A, praeitas etapas (pirmosios aštuonios klasės ir jų aplinka). Neįtikėtina, dar niekad taip nieko nevengiu. Išvis noriu pamiršti visus klasiokus, visus mokytojus (kuriems labai dėkingas, bet to niekad nepasakiau). Ai, bet ką aš čia kalbu - vidury vasaros.

Mėlyna. Žalia. Ruda. Raudona. Violetinė ... - mirtinas mėgstamiausių spalvų spektras. Palieku jus pasigrožėti šiuo neįtikėtinu deriniu: