Mintys.,.

Liūdnos mintys tikriausiai niekada neklauso, kai jas ramini… jos plaka su širdim, jos tyli su tyla, jos kalba su žodžiais, tada, kai nori, jog jų nebeliktų - jos yra… įsirėmina akyse ir kažkokiu nepaaiškinamu būdu sukuria ašaras… bespalvius karoliukus, panašius į kristalines šukes, sudužusio kažkieno labai brangaus. kartais būna, jog bandai jas apgaut. bandai nupiešti savo veide šypseną, tačiau pažiūrėjęs į veidrodį pamatai tik iškraipytą liniją, kuri nepanaši į šypseną, gražią, nuoširdžią šypseną…. kuri primena tik tai, ką bandai paslėpti… ir rodos ta kreivė prašo, kad gražintum ją į buvusią formą, sako, jog skauda jai… prašo tavęs nevaryt iš savęs liūdesio, primindama, jog tiktai liūdesys supažindino su tikruoju džiaugsmu… o diena, eidama į pabaigą, ramina - išsives su savimi jį… padovanos truputėlį sapnų…