Mintys nakties akivaizdoje

Nemigos naktys būtų pats geriausias dalykas, jei tik būtų galima dienomis miegoti. Dienos pasidaro kaip naktys, kai jautiesi truputi išėjęs, lygtais čia, bet ir ne čia, o aplinka atrodo nutolusi, tarsi viską stebėtum iš kito kambario. Vis tiek sąmonė aktyvi, ir viską puikiai registruoja pasąmonės saugyklose. Kartais neina prisiversti sudėti bluosto, nes nenori praleisti tos nakties magijos stebuklo, kartais ieškai/lauki įkvėpimo, kartais iššvaistai tas valandas, laikydamas protą mieguistame vakuume, o kartais tai būna tik tas pojūtis, kad kažko nebaigei iki galo praėjusią dieną, tad kūnas atsisako eiti ilsėtis, nors siela ir nori. Kartais taip praleidi savo galimybes susapnuoti sapnus. Nors visai gerai, kai jie būna tokie juokingi. Tik ne visi. Būna, prabundi ryte, ir tiesiog nesupranti, kodėl juokiesi. O todėl, kad ką tik iš po geros komedijos savo galvos kino teatre išėjai. O būna, būna kartais, kad prabudęs jauti ašarą riedant skruostu. Ir šitas sapnų pasaulis, ponai ir ponios, kaip nebūtų keista, yra tokia pati realybė, kaip ir ta, kurią mes kasdien atsimename geriau.

Kartais galvoji, kad geriau planetoje su tavimi išvis nebūtų žmonių. Nes galėtum daryti ką nori, jokios svetimos akys tavęs neobservuotų. Tačiau ar visiška laisvė tikrai to verta. Jei nebūtų žmonių, tai kas tada įkvėptų kurti, kam tada kurti, kurti nebebūtų tikslo ir pakūręs medžiams bei paukščiams, galų gale visai nustotum. O kai negali kurti, tai kam tada gyventi.

Muzika yra realybė, bet ji gimsta ir gyvena kosmose. Lyg mes negyventume. Mes visi gimėm kosmose. Bet mes esame sielos, kurios visur nešiojasi tą sunkų indą, vadinamą kūnu, kaip ir sraigės nešiojasi savo namus visur su savimi... O vis dėlto, kaip gerai būtų gimti sraige kitame gyvenime. Toks patogus gyvenimo būdas man patiktų, nereikėtų mokėti už brangų transportą, nes nereikėtų važiuoti namo, kadangi namai visada būtų prilipę prie manęs. Nors jei būčiau sraigė, to nesuprasčiau ir nevertinčiau... Jei būčiau sraigė, neturėčiau ir šito sudėtingo, varginančio, nesuprantamai išsivysčiusio ir greičiausiai mutavusio smegenų komplekto. Jei būčiau sraigė, aš ir nesiekčiau to kvailo pažinimo, nes jei būčiau sraigė, man to pažinimo ir neprireiktų gyvenime, kadangi gyvenimo prasmė man būtų tik šliaužioti po žemę. Taigi... aš turėjau kalbėti apie muziką. Ji jaučiasi mūsų apčiuopiamoje realybėje, šitame žmogiškame lygmenyje, galim ją suvokti ir be žiauriai aukšto intelekto. Muzika gimsta kosmose, tačiau kažkaip inkarnuojasi mūsų Žemės planetoje. Muzika skleidžia savo dažnius, bangas, kurios egzistuoja ir kosmose, taigi ji nėra apčiuopiama, ji tiesiogiai mūsų neliečia, tik sklando oru ir per jį mus veikia. O mes tą garsų sklidimą galime reguliuotis patys, kada tik norime ir kaip norime. Iš kosmoso sklindančių bangų reguliuoti negalime. Galbūt dėl to ji mums taip patinka, nes galime valdyti, priversti paklusti mums tą kažkokią nedidelę, mikroskopinę kosmoso dalelytę. Na o pačiame kosmose, tokios būtent muzikos nebūna. Galbūt paraleliniuose pasauliuose, ten tai tikrai būna, bet pačioje kosmoso erdvėje neįmanoma, kadangi oro ten nėra ir muzika sklisti negali... Galim tik pabandyt įsivaizduoti, kaip ateiviai, skraidydami savo erdvėlaivyje, per kolonkes garsiai leidžia kokią Modern Talking - You're My Heart, You're My Soul.

Gerai, šiandien jau baigiu. Atsiprašau, kad daug rašau. Kitaip nemoku. Kaip ir nemoku nerašyti apskritai pastaruoju metu. Tiesiog, pamiršau kaip nerašyti.

Ir klausytis yra ką. Reikia į kosmosą kartas nuo karto paleisti ateiviams geros muzikos.