Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

Muzikiniai horizontai (vertikalai?): 2018 m. kovas-balandis

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Jau seniai brandinu idėją padaryti gerą ir išsamų blog'ą apie savo muzikinius nagrinėjimus, o ne tik palaidus agitacinius post'us Facebook'e, kuriuos jau nusibodo skelbti be jokio atsakomojo ryšio, o music'e apskritai nustojau rašyti muzikos temomis, nebent pakomentuoju vieną kitą albumą ar dainą. Todėl pajaučiau, kad vienas išsamus blog'as apie dar mažai kam atskleistas savo patirtis pastaruosius du mėnesius galėtų būti visai įdomus ne tik man, bet ir gal kukliai, bet taip pat patirčių ieškančiai music.lt auditorijai. 

Šis blog'as bus suskirstytas į dvi dalis. Nors per šiuos du mėnesius patyriau tris akivaizdžiai skirtingas stadijas, kaip ir kokia muzika mėgavausi, tačiau jaučiu, kad reikės labai daug energijos dar ir į trečią dalį įdėti, kurios jau nebeturiu, o ir dienoraščio apimtis su dviem dalimis yra daugiau nei grandiozinė, todėl trečiąją dalį pasilieku ateičiai. O ir savo paties veiklos nagrinėjimas sluoksniais yra geresnis savianalizės kokybes prasme - tiesiog geriau suvirškini tai, ką jau perklausei ir ką jau nori perduoti skaitytojams.


I dalis: nostalgijos išprovokuoti iškrypimai.

Kovo mėnuo buvo vienas keisčiausių periodų mano muzikinių ieškojimų prasme. Ganėtinai vėsus, vis dar tamsus, tačiau jau šiek tiek pavasariu dvelkiantis mėnuo manyje kažkaip sukėlė nostalgijos bangą. Nostalgijos savo vaikystei, XXI amžiaus pradžios, gal net XX amžiaus pačios pabaigos gyvenimui bei kultūrai, įskaitant to meto populiarią muziką, kuri giliai įstrigusi mano atmintyje. Praplečiant šiuos orinius teiginius, mano muzika tarp kažkur 2000 ir 2008 metų sudarė arba tai, kas būdavo išgirstama per įvairius beviltiškus lietuviškus kanalus, kuriuose leisdavo muziką (tai būtų Bamba per tuometinę TV4 arba BTV, ar tai būtų pati Liuks egzistencijos pradžia, ar šiaip nuogirdos iš kitų kontekstų, nebūtinai muzikinių programų). Dar didesnę įtaką nei televiziją man turėjo mano tėvų įrašai, kaip nekeista. Tuo metu buvo ant bangos kasetės, kiek vėliau atėjo kompaktinio disko laikai. Mano brolio paauglystėje klausyta muzika buvo kažkas tarp rusiško popso ir įdomesnio vakarietiško repo, tai gerai atsimenu, kad iš jo įtakų atėjo mano simpatijos Eminem'ui ir neapykanta rusiškai muzikai. Tačiau čia ne apie tai. Čia apie tas kasetes, kurias turėjo mano tėvai. Jose buvo įrašyta maždaug tūkstantmečių sandūros laikų įvairiausi šokių muzikos, labiau elektroniški gabalai, kurie mūsų laikais skamba ganėtinai keistai, bet tuo metu buvo kažkas vau. Nebūtinai tėvų kasetės ir apskritai nebūtinai kasetės nulėmė mano 2018 m. kovo repertuarą, bet bent jau su jomis man susiriša daugiausiai dalykų, kuriuos praeitą mėnesį klausiau.

Visa ta nostalgizacija maždaug prasidėjo nuo to, kai atsitiktinai išgirdau labai žymią to laikmečio dainą, atliktą prancūzų Modjo, pavadinimu "Lady" (2000 metai).

Šis kūrinys man pradėjo rodytis kaip įdomi sintezė - aranžuotė ir pati daina, tarkim, nėra kažkas inovatyvaus 2000 metų kontekste, būtų ganėtinai lengvai susiklausę ir kokiais 1980-aisiais, tačiau ritmika ir boso linija įvedė 10-ajam dešimtmečiui labai charakteringų funk muzikos elementų (tuo metu funk muzika buvo sintetinama su visais įmanomais stiliais, iš kurių man labiausiai yra įsikalę Faith No More ir Rage Against The Machine bandymai funk inkorporuoti į alternatyvaus metalo muziką), o taip pat ir tam metui būdingos, ganėtinai "plastmasiškai" skambančios dance muzikos vibe'as buvo įkvėptas į dainą. Beje, klipas man tais laikais buvo nematytas, bet šviežiai pasižiūrėjus dabar nesunku atspėti, kad jis būtent ir yra iš tūkstantmečių sandūros laikų, nuo to efektas dar sustiprėja. Būtent po kelių perklausų man pasirodė, kad ši daina bene etaloniškai reprezentuoja mano vaikystėje girdėtą muziką ir aš puoliau ieškoti kažko bent jau panašiai įdomaus, nors man tą sekėsi daryti sunkiai. Tikrai atradau mažumą vaikystėje girdėtos muzikos, tačiau atradau nemažai negirdėtų dalykų, kurie tikrai neprasčiau nei Modjo charakterizuoja to laikmečio elektroninę / šokių muziką.

Tai gal dabar dar nurodysiu keletą dainų, kurias puikiai atsimenu iš savo vaikystės. Man labai gerai su mano tėvų senąja Audi 100 bei joje buvusiu grotuvu asocijuojasi Aqua - "Barbie Girl". Chrestomatinis XX amžiaus pabaigos išsidirbinėjimų pavyzdys - gal tokiam intelektualių potyrių ieškančiam žmogui kaip aš iš šalies šitas daiktas atrodo pošlykštis, tačiau pats pamišimo laipsnis, kurio prireikė tokiai idėjai sugeneruoti, mane žavi. Dar labiau mane stebina, kad ši daina turi dešimteriopai daugiau peržiūrų YouTube nei Modjo - Lady, nors man jos abi atrodo vienodai įdomiai. Vis tik pusė milijardo nėra juokas.

Vis dėlto mane dar labiau nustebino 100 milijonų peržiūrų prie ATC dainos "All Around The World". Nors šiame hite yra daug daugiau gyvybės negu originale, iš kurio buvo nusampl'intas muzikinis motyvas (Ruki Vverh - Pesenka), tačiau jis vis tiek nėra jau toks kokybiškas daiktas. Taip, kabliuojanti melodija, visai neblogas muzikinis apdirbimas, ir, žinoma, la la la vokalinis motyvas, tačiau vis tiek, tiek pats kolektyvas silpnas, tiek klipas. Kiek daugokai, tačiau nepaneigsiu, jog tuo metu tai buvo gana didelis hitas.

Nu čia dar vienas dalykas, kuri atsimenu iš savo pirmos klases. Ši daina vis tiek man nepatinka net ir su dideliu nostalgijos prieskoniu, tačiau man buvo keista suskaičiuoti, kad nuo šitos dainos populiarumo bangos praėjo JAU 14 METŲ, ir dar buvo smagu įminti mįslę, nes visada buvo įdomu, kokia po velnių pamišėlių kalba jie ten dainuoja. Pasirodo, rumunų. Kažkaip atrodo, kad be tų trijų pagrindinių romanų kalbų (prancūzų, ispanų ir italų) visos likusios yra daug įdomesnės.

Žinoma, Moloko tūkstantmečių sandūroje buvo taip pat didelis reiškinys. Jau praėjusiais metais mėgavausi vaikystėje dažnai girdėta daina Forever More, tačiau šįkart dar pavyko prisiminti ir dar didesnį hitą Sing it Back.

Šiandien La Bouche - "Be My Lover" man skamba siaubingai, bet tada tai atrodė visai smagi daina.

Ir kaipgi be raktinio Daft Punk hito "One More Time", kuris labai aiškiai nurodė, kaip XX amžiaus šokių muzika evoliucionuos įžengus į XXI amžių.

Beigi legendinės Faithless dainos Insomnia, kuri ir šiandien skamba kaip viena kokybiškiausių 10-ojo dešimtmečio elektroninės muzikos dainų, o jos įtaka bendram elektroninės muzikos klimatui bene revoliucionieriška.

Dabar tiesiu tiltą tarp jau vaikystėje girdėtų ir naujai atrastų to laikmečių šokių muzikos dainų. Alcazar - "Crying At The Discotheque" man atrodo baisiai kažkur girdėta, tačiau konkrečių asociacijų, kokiom aplinkybėm aš tą dainą galėjau būti girdėjęs, atmintyje neaptinku. Galbūt tiesiog mažo vaiko atmintis yra limituota. Tačiau būtent šitas kūrinys mane sudomina labiausiai. Bandžiau nagrinėti, ką gero būtent po šio debiuto Alcazar nuveikė, bet jų visi kiti darbai nelabai kažką, o vat šita idėja - revitalizuoti 8-ojo dešimtmečio disko muzikos skambesį, suprodiusuoti jį kaip pridera 2000-iesiems ir pagaminti neįtikėtinai gerai visą šią koncepciją atitinkantį vaizdo klipą, mane užbūrė. Siūlau akylai įsižiūrėti į šitą klipą ir atkreipti dėmesį, kiek čia sudėta stereotipų apie disko muzikos judėjimą, moderniųjų laikų muzikos industriją, apskritai, kiek įdomios simbolikos. Alexander Bard čia nuveikė labai puikų darbą suprodiusuojant šį gabalą, galų gale, jis tikrai labai gerai pritaikė iš 8-ojo dešimtmečio ištrauktą melodiją (originalas: Sheila and B.Devotion - Spacer). Tai bene labiausiai kol kas 2018 metais klausytas ir nagrinėtas kūrinys, kad ir kaip keistai atrodo tai bendrame mano muzikiniame paveiksle.

Labai džiaugiuos atradęs dainą, kuri sukurta dar 1991 metais ir skamba kaip to laiko muzika, tačiau kadangi stilistiškai tai labai artima bendrai šios dalies temai ir buvo būtent atrasta dėl tų pačių aplinkybių, todėl čia pridedu Crystal Waters vienintelį ryškų hitą "Gypsy Woman (She's Homeless)". Labai smagus, labai įdomus klipas, atrodo, kad Crystal Waters komanda aplenkė Bjork nukrypimus nuo bet kokios realybės ašies, kurie prasidėjo keletą metų vėliau, o ir atlikėjos vokalas, pagaliau, kokybiškas (kaip bebūtų reta to laikmečio šokių muzikai), ritmas vežantis. Tikrai vienas labiausiai intriguojančių mano šokių muzikos atradimų. Dar įmetu ir jos perdirbinį, kurį 1997 metais pateikė 2 Eivissa, tačiau jis manęs pernelyg nejaudina.

Tie patys Aqua, kurie sukūrė barbių dainą, pateikė ir kokybės per savo egzistenciją. Turn Back Time yra rami, lengva, netgi santūroka daina su ganėtinai įdomiais elektroninės muzikos akcentėliais, kurie padaro šią dainą nenuobodžią. Net labai sunku tokį šio projekto įvaizdį susieti su barbėmis.

Dar viena seniena, tik šįkart jau ne amerikietiška, o britiška. Opus III - It's a Fine Day yra dar viena įdomi šokių muzikos 10-ajame dešimtmetyje klasika su ganėtinai vykusia muzikine aranžuote. Mane labiau veža vis tik šios dainos klipas, kuris man smarkiai primena mano ankstyvosios vaikystės televizijos kokybę. Man šis vaizdo klipas maždaug siejasi su senu televizoriumi pas mano senelį, per kurį jis žiūrėdavo kokį nors regioninį kanalą, nes, tarkim, 2002 metais regioniniai kanalai vis dar atrodydavo prasčiau nei 1992 metais valstybinės reikšmės televizijos. Apimant tiek pačia raiškos kokybe, tiek turinio kokybe.

Man Sonique skambesys irgi atrodo girdėtas, bet vėlgi, jokių tikroviškų asociacijų su jos dainomis "It Feels So Good" ir "Sky" man nekyla, nors skamba itin familiariai. Gal "It Feels So Good" klipas turi atmušantį įspūdį, tačiau iš muzikinės pusės tai tikrai įdomi daina, Sonique balsas man irgi patinka. "Sky" man net dar įdomesnė.

Pabaigai paminėsiu dar vieną mane užkabinusį, ganėtinai rimtą kūrinį, kuris išleistas 1993 metais ir galbūt skamba kaip to meto elektroninės muzikos daina, tačiau pagal bendrą dainos atmosferą man tai labiau soul'as nei electropop. Vokaliai stipriai išpildytas kūrinys visada yra smagus klausytis, o ir ta minimalistinė melodija bei netgi ethnic fusion atgarsiai tam tikrose vietose prideda papildomos spalvos. Šis kūrinys tiks tiems, kuriems apskritai nebuvo įdomu viskas, ką peržiūrėjote iki praeidami šią vietą.

Išvada: nors Modjo sužadintas aš ieškojau kažko panašaus į jų gabalą ir nelabai radau, tačiau apskritai buvo įdomu atrasti kitokio braižo dainų bei apskritai pasiknisti po dainas, kurios man sukelia nostalgiją tiems savotiškai keistiems laikams. 


II dalis: pavasariniai pasiknapstymai.

Tarp tos kovo mėnesio šyza ir to, ką pristatysiu šioje dalyje, dar buvo kokia savaitėlė apsikabinus Led Zeppelin diskografiją, bet apie Led Zeppelin potyrius dar kažkada ateityje.

Šioje dalyje realiai kalbėsiu apie 4 albumus, kuriuos įsidėjau į savo telefoną ir kuriuos sukau išeidamas į pasivaikščiojimus į gamtą tada, kai balandžio pradžioje atšilo orai. Aplankydamas dar nelankytas sostinės vietas (Karoliniškių kraštovaizdžio draustinį, Paupio ir Markučių rajonus, įdomesnes Pavilnių regioninio parko vietas) dar klausiausi ir dar negirdėtos muzikos. Čia užsiminsiu apie tai, kas paskatino būtent šiuos 4 albumus išsirinkti ir kokie mano glausti pastebėjimai apie kiekvieną iš jų. 

Albumas 1. Blue Oyster Cult - Imaginos (1988).

Šį albumą planavau perklausyti jau kokius 2 metus, tačiau vis neprisiruošdavau. Galiausiai, kai Alvydas pateikė visai puikią verstinę albumo koncepcijos analizę dienoraščių skiltyje prieš gerus pusantro mėnesio, pagalvojau, kad viskas, reikia šį albumą perklausyti, ypač kai dar panosėj yra numesta medžiaga, kuri gali pagilinti paties albumo įspūdžius.

Blue Oyster Cult mane sudomino sąlyginai neseniai. Klasikinis rokas buvo mano muzika prieš kokius 7 metus, bet tame grupių klane, kurį klausiau tuo metu, Blue Oyster Cult net užuomazgų nebuvo. Aš žinojau, kad jie yra kažkokie roko muzikos atstovai, bet tik tiek. Prieš porą metų išgirsti fragmentai iš albumo "Fire of Unknown Origin" beigi daina "Don't Fear The Reaper" mane sudomino, netgi sužavėjo ir nuo to laiko aš Blue Oyster Cult labai iš lėto, bet pradedu pažinti. Vis dar negaliu pasigirti, kad be "Fire of Unknown Origin" beigi "Imaginos" esu girdėjęs daugiau jų albumų, tiesiog pavienes dainas. 

"Imaginos" mane iš pradžių domino tuo, kad grupė ten labai įspūdingai perdarė savo seną dainą "Astronomy" - aš negalvojau, kad 9-ojo dešimtmečio pabaigos klavišiniais užbombarduotas lengvas, bet tuo pat metu sunkus roko skambesys gali taip praturtinti 8-ojo dešimtmečio dainą. Pernelyg nesigilinęs į kontekstą, kaip pagamintas šis albumas, aš jo nusprendžiau tiesiog klausyti atsitiktine tvarka, tačiau telefonas čia nuveikė beveik neįmanoma - jis visą albumą, neskaitant dviejų dainų, praktiškai leido eilės tvarka, lyg nuvokdamas, kad nevalia palaidai klausyti albumo su tokia stipria koncepcija, kurios, aišku, aš tuo metu nežinojau.

Ir jau po pirmų keturių dainų aš nelabai galėjau patikėti, kaip Blue Oyster Cult galėjo susukti tokio kokybiško skambesio albumą su taip gerai išplėtotomis dainomis. In The Presence of Another World man pasirodė kaip puikaus išplėtojimo pavyzdys, nors gal skambesio prasme tai ir nėra mano mėgstamiausia albumo daina. Les Invisibles su savo rifu, puikiu sunkaus roko skambesiu, stipriomis gitaromis iškart patapo viena mėgstamiausių albumo dainų, gal net dabar jau dalintųsi pirmą vietą su jau minėta Astronomy. Be to, būtent Les Invisibles klausydamas aš pradėjau gaudyti tekstą ir suprasti, apie ką maždaug čia sukasi istorija (tikrai siūlau susirasti Alvydo dienoraštį šia tema, kuris jums padės suprasti, apie ką čia šneku). I Am The One You Warned Me Of man pasirodė kaip visai įdomi daina albumo pradžiai, tačiau po viso albumo perklausos ši daina buvo viena tų, kuri labiausiai nublanko. Del Rio's Song skambesys man nelabai patinka, tai turbūt mažiausiai mėgstama albumo daina, tačiau vis tiek labai gerai išplėtota.

Ir šis albumas persiritęs į antrąją pusę tik dar ir dar labiau pradėjo patikti. Nors jame dainos išmėtytos atsitiktine tvarka, tačiau nesunku buvo pastebėti, kad į antrąją pusę sukrito būtent tos raktinės albumo dainos, tiek koncepcijos prasme (Magna of Illusion), tiek skambesio priimtinumo masėms prasme (Astronomy ir Imaginos), tiek puikaus kūrinių išplėtojimo (The Siege and Investiture of Baron von Frankenstein's Castle in Weisseria beigi Blue Oyster Cult). Būtent The Siege and Investiture... irgi yra vienas mano favoritų, nes jame puikiai sutelpa ganėtinai progresyvi viso albumo skambesio maniera ir labai galingas pasitaškymas sunkiojo roko gitaromis. Taip pat labai įsimintina pati melodija. Man ši daina bene lygiasvorė tiek Les Invisibles, tiek Astronomy. Magna of Illusion irgi labai stipri, man turbūt net viena įsimintiniausių melodijos prasme, tačiau galbūt mažiau tų ryškių, šaunių momentų, kada nuo mėgavimosi net toks santūrus žmogus kaip aš ima kratyti galvą. Blue Oyster Cult turi labai puikią melodingą įžangą, labai šauniai daina "užvežama" iš lėto į viršų ir tos 7 minutės atrodo kaip akimirka. Išpildymo prasme turbūt geriausia daina albume. Imaginos yra saldžiausia ir priimtiniausia masėms daina albume, galbūt dėl to man viena mažiausiai įstrigusių, tačiau vis tiek labai smagi klausytis.

Šis albumas vis dar po daugybės perklausų mane veža ir neatsibosta, beje, be kelių dainų, kurioms priekaištai labiau subjektyvūs nei objektyvūs, aš negaliu išskirti silpnos albumo vietos. Labai vientisas, gerai išpildytas, solidus albumas. Tai neabejotinai yra geriausias Blue Oyster Cult materialas, kurį girdėjau, ir šiaip, tokio vientisumo reikėtų pasimokyti daugeliui progresyviojo roko grupių, nes net konceptualūs jų albumai kartas nuo karto atrodo kaip palaida bala. 10 iš 10.

Albumas 2. Andromeda - The Immunity Zone (2008).

Kažkaip nebeatsimenu, kokiomis aplinkybėmis atradau progresyviojo metalo grupę Andromeda, tačiau tiksliai atsimenu, kad viskas prasidėjo nuo dainos Asylum, kuri man pasirodė kaip visai puikus modernių efektų naudojimo muzikoje ir klasiško progresyviojo metalo skambesio derinys. Pasirodė, kad tai kūrinys iš kol kas paskutinio Andromeda albumo "Manifest Tyranny" (2011). Palaipsniui vis pradėjau klausyti daugiau kūrinių iš to albumo ir dauguma jų man tikrai patiko, galėčiau išskirti I Play The Dead ir False Flag. Neperklausiau viso "Manifest Tyranny" nuodugniai, tačiau didžiąją dalį dainų tikrai girdėjau porą kartų ir spėjau įvertinti. Todėl į savo pasivaikščiojimus, kad nereikėtų tų pačių dainų vėl klausytis, įtraukiau ankstyvesnį Andromeda albumą "The Immunity Zone".

Atsimenu, kad pirmiausia išgirdau didįjį to albumo banginį — 17 minučių trukmės Veil of Illumination. Šitas kūrinys mane absoliučiai nužudė. Vis dar bandau atsiminti, kada paskutinį kartą turėjau tokį pasimėgavimą nuo didelės trukmės progresyviojo metalo kūrinio. Galbūt Dream Theater - A Change of Seasons kelia panašius jausmus, galbūt The Glass Prison, kuris yra kiek trumpesnis už Veil of Illumination, galbūt Haken - Crystallised, nors pastarojo skambesio jau kažkaip menkai beprisimenu. Tai ritmiškai labai gerai išpildytos 17 minučių, o ir klavišinių kuriamas drive'as yra elementas, kurį ištraukus lauk daina prarastų visą esybę. Labai įdomus instrumentiniai eksperimentai kūrinio viduryje. Žodž, tai daina, kurios patirtį atpasakoti sunkiau negu tiesiog pasiūlyti paklausyti ir patirti patiems.

Vėliau pradėjau kabintis ir už trumpesnių to paties albumo dainų. Antra daina, kuri mane labai sužavėjo, yra My Star. Gal tekstas kiek lėkštas, bet melodija labai mane užkabino. Ir vėlgi, Andromedos stiprioji pusė yra tai, kaip jų būgnininkas gerai jaučia, kaip dainai įkvėpti potencialo, kokia ritmika jai yra optimali. Ir po to, kai taip susigyvenau su My Star, pradėjau vienu metu prisijaukinti ir kitas to albumo dainas: Recognizing Fate turi labai aštrų skambesį, tokį net alternatyvaus metalo prieskonį, kažkaip nesunkiai galėčiau susieti kai kuriuos momentu su Faith No More ar Mr. Bungle agresyviausiais momentais. Shadow of a Lucent Moon yra turbūt geriausia išplėtota ir melodingiausia iš tų trumpesnių dainų, todėl viena mėgstamiausių dainų. Vėlgi, labiau pajausi ją įdėmiau klausydamas. Another Step turi savotiškai nuvalkiotą melodiją, kuri kiek primena 9-ojo dešimtmečio stipresnius metalistus, tokius kaip Megadeth, tačiau ta galia vis tiek paperka. Tas pats galioja ir Censoring TruthSlaves of a Plethora Season galima visai nesunkiai susieti su nu metal. Ghosts of Retinas skamba kaip eksperimentuojantys Fates Warning, kas irgi man patinka, bet daina sulipdyta ganėtinai varganai, vis tiek, kad ir kokias geras asociacijas keltų, ji nesugeba išlaikyti dėmesio. Kažkaip blankiausi įspūdžiai liko apie Worst Enemy, tačiau tai vis tiek nebloga daina.

Vėliau įėjau į internetus pažiūrėti, ką žmonės diskutuoja apie šį albumą. Nustebau, kad radau daug kritiškų atsiliepimų, kad šis albumas atrodo ganėtinai silpnas Andromeda standartams. Tiesa, aš nepažįstu ankstyvesnės Andromeda veiklos, tačiau ko man tikėtis iš jų ankstyvesnės veiklos, kai net tokio kalibro albumas įvertinamas ganėtinai kukliai. Man jis nusipelnęs ne mažiau 9 balų iš 10 ir gal net labiau patinka nei Manifest Tyranny kūriniai, nors būtent šį albumą klausytojai reitinguoja jau kiek palankiau nei The Immunity Zone.

Albumas 3. Camel - Rain Dances (1977).

Camel pastaruoju metu yra viena labiausiai mano užmirštų progresyvaus roko klasikinių grupių, o ir esu normaliai perklausęs tik 4 pirmuosius Camel albumus, kurie yra laikomi klasika. Tačiau čia bendra tendencija, kad po kultinio Moonmadness (1976) apie Camel diskusijos daugiau ar mažiau aprimsta, nors grupė, kad ir šiek tiek sujudinta sudėties pokyčių, vis tiek išliko ganėtinai produktyvi. Apie Moonmadness pasekėją Rain Dances progresyvistų bendruomenė kažkaip jei ir kalba, tai labai limituotai. Ši mintis man atėjo į galvą, kai rinkausi, ką čia dar įsidėti į telefono grotuvą, todėl nusprendžiau pasidomėti, kodėl Rain Dances sulaukia tiek nedaug dėmesio.

Manau, kad po kelių perklausų man pavyko suvokti, kodėl Rain Dances taip nutylimas. Jis tiesiog yra pernelyg lengvas ir tikrai nepateikiantis nieko naujo, ko dar Camel neišbandė. Rain Dances, palyginus su Mirage, The Snow Goose arba Moonmadness, yra smūgis žemyn. Šis albumas, beje, yra suprodiusuotas gal net kiek prasčiau nei minėtieji albumai, o ir kūrinių skambesys geriausiu atveju primena tai, ką Camel darė debiutinio albumo arba Mirage laikais, taigi, švelniai tariant, Rain Dances yra kiek atsilikęs, neįkvėpiantis ir neinovatyvus albumas.

Vis tik pamiršus, kad Rain Dances yra Camel albumas ir jį vertinant atskyrus jį nuo grupės kūrybos konteksto jis neatrodo jau toks beviltiškas. First Light man atrodo kaip viena pirmųjų užuomazgų, kaip Camel galėjo sukurti tokį gerą kūrinį kaip Echoes, kuris pasirodė po Rain Dances išleistame Breathless. Tai labai smagiai išvystytas greitas instrumentinis kūrinys, kurio pabaigoje viską užmuša neįtikėtinai melodingas saksofonas. Sunku mūsuose atrasti žmogų, kuris nesimėgautų tokiu saldžiu saksofono skambesiu.  Highways of the Sun tuo tarpu atrodo kaip visai ne Camel kūrinys. Jis net netinka į debiutinio Camel albumo kontekstą. Jis per daug klasiškas, geriausiu atveju kiek pasunkinus tiktų į Deep Purple repertuarą kokiais 1970-aisiais, bet tikrai ne Camel. Instrumentai gal ir išduoda, kad čia Camel, bet to neužtenka, manęs ši daina netenkina. Tell Me ganėtinai užmirštama, nors savotiškai lengva ir atmosferiška, tikrai labiau prigijanti prie Camel braižo. Metrognome irgi labiau panašesnė į Camel, tačiau yra kažkas tarpiško tarp to, ką Camel iš tikrųjų darė savo klasikiniuose albumuose, ir Highways of the Sun atveju. Instrumentinės dalys šioje dainoje dar džiaziškesnės nei stipriausi Mirage momentai, todėl tai visai įdomus kūrinys.

Apskritai, Rain Dances išsiskiria tuo, kad yra baisiai džiazinis, net pernelyg lengvas, per mažai progresyvus, tačiau per daug džiazinis albumas. Galbūt šį albumą vertinant kaip individualų, nuo pirmtakinių albumų nepriklausomą jazz fusion darbą, jis sulauktų daugiau dėmesio. Tą patvirtina viena mano mėgstamiausių kompozicijų — instrumentinė One of These Days I'll Get an Early Night. Nu tikrai labiau Weather Report, gal net šiek tiek Return to Forever, bet vargiai galėtum pasakyti, kad tai Camel. Tas tapatybės pametimas yra šio albumo minusas, tačiau su tokiais eksperimentais Camel nemažai ir išlošia. Skylines - įdomus instrumentalas, bet pernelyg neįsimintinas. Elke - vienas blankiausių kūrinių visame albume, nieko apie jį negaliu apskritai pasakyti, nors klausiau minimum 3 kartus. Galbūt tik tiek, kad jam gal pavyktų įsipaišyti į The Snow Goose jauseną ir atmosferą, tačiau vis tiek būtų akmeninė našta, nes nors The Snow Goose skambesys panašiai trapus, tačiau vis tiek daug daugiau dinamikos tame albume yra. Rain Dances yra tiesiog ganėtinai trumpa First Light repriza, gal ir tinkama uždaryti albumą. 

Belieka pakalbėti apie dažniausiai gerbėjų išskiriamą šio albumo dainą Unevensong. Absoliuti dauguma mano, kad tai geriausia Rain Dances albumo daina. Tiesą sakant, aš su jais praktiškai sutinku. Tik One of These Days I'll Get an Early Night ir First Light galėtų konkuruoti. Unevensong man yra kaip ganėtinai smagus Freefall ir Song Within a Song miksas, su labai aštriais klavišinių niuansais, kurie man šiek tiek neša į Lady Fantasy beigi Lunar Sea. Tai vienintelė daina, kurią paklausęs neabejotinai gali pasakyti, kad čia tie patys Camel, kurie išleido tuos minėtuosius klasikinius kūrinius. Tiesa, daina kiek klastinga, galbūt tas bendras skambesio džiaziškumas mane nuveda klystkeliais ir aš dažnai pametu dėmesį klausydamas šios dainos, tačiau tai nekeičia fakto, kad ji turi gerai sukonstruotą melodiją. 

Tai tikrai įdomus albumas, tačiau Camel diskografijoje jis mažų mažiausiai keistas. Highways of the Sun kartais gali tikrai pribaigti tave kaip didelį Camel gerbėją, laimei, albume tikrai daug gelbėjančių situaciją kūrinių. 8 iš 10.

Albumas 4. Uriah Heep - The Magician's Birthday (1972).

Su "Uriah Heep" mano santykiai gana komplikuoti. Aš šią grupę pažįstų nuo caro maro laikų, tačiau jos klausau taip retai, kad dažnai užmirštu apie jos egzistenciją apskritai. Ši grupė yra iškepusi tikrai daug puikių kūrinių, July Morning yra kažkas kvapą gniaužiančio, o Easy Livin' tinka pasitaškymui, tačiau nusprendžiau, kad laikas pradėti šios grupės klausyti albumais. Nusprendžiau durti pirštu į albumą, kuris neturi man žinomų kūrinių ir tai buvo The Magician's Birthday. Senas, klasiškas grupės albumas, galvoju, na, jei Uriah Heep daugiau ar mažiau į visus kūrinius taip pat kruopščiai žiūrėjo kaip į July Morning, tai, galvojau, bus smagu. Bet man The Magician's Birthday albumo skambesys buvo kiek netikėtas ir kiek neišpildęs lūkesčių. Aš nesitikėjau, kad čia Uriah Heep pasirodys kaip ganėtinai sausi sunkūs rokeriai su psichodelikos cinkeliu. Tas vargoniškas kiek sunkus rokas, kaip, pavyzdžiui, dainoje Sunrise, man labiau priminė užstrigimą laiką ties 1968-aisiais, kai žibėjo Iron Butterfly sunkus psichodeliškumas, arba, geriausiu atveju, debiutuojantys pirmieji sunkūs rokeriai Deep Purple. Apskritai, man šis albumas kelia labai daug asociacijų, kurio mane nuneša 2-5 metus ankstesnius laikus nei išleistas šis albumas, kas kiek byloja apie inovatyvumo trūkumą. 

Pavyzdžiui, man Spider Woman geriausiu atveju primena The Allman Brothers Band arba tokius ganėtinai pastiprintus Grateful Dead, žodžiu, kažką iš pietietiško roko srities, bet ne visai pačius Uriah Heep. Blind Eye galbūt yra vienas smagesnių albumo kūrinėlių, kur melodijos konstruktas tikrai primena pačius Uriah Heep, o ne kažką kitą. Labai toks Lady in Black tipo kūrinėlis. Panašus komplimentai tenka kūriniui Tales, nors galbūt tuos amerikietiškus psichodelikus primena, kokie Quicksilver Messenger Service kartais šauna į galvą, bet vargu ar QMS galėjo būti inspiracija Uriah Heep'ams. Rain tokia labai Dylan'iška, bet galima klausytis, gal net visai maloniai. Echoes In The Dark irgi labai smagus kūrinėlis, tačiau vėlgi, primena įvairius psichodelikus. Sweet Lorraine truputį neša į Jimi Hendrix, Iron Butterfly, ankstyvus Deep Purple ir pan., tačiau vienas įsimintiniausių kūrinėlių. Man taip pat įdomi yra Crystal Ball — sunkiausias kūrinys, tik kažkodėl paliktas už borto ir vėliau tik papildyme pridėtas. Ir vis tiek man Crystal Ball kai ką primena - ankstyvuosius Grand Funk Railroad!!! Lygiai taip pat ir Silver White Man. Žodž, visos dainos kelia tam tikrų asociacijų, kad kelia įdomias mintis, nors gal tuo pat metu padeda labiau suvirškinti albumą. Tačiau iš paminėtų dainų kažkurios išskirti nesugebu, kad nėra labai gerai.

Užtat albumą visiškai nusiaubia The Magician's Birthday - 10 minučių kompleksiškas kūrinys. Taip, čia vėlgi, Iron Butterfly, kažkiek The Who, kažkiek The Allman Brothers Band... Tačiau visų pirma, pati melodija nėra tokia nuobodi, armonikėlės skambesio yra. "Happy Birthday" dalis skamba visiškai kaip Pink Floyd "Corporal Clegg", kažkokia baisiai Barrett'iška atmosfera. Staiga vėl viskas grįžta į vėžias, o po to posmo prasideda visiška beprotybė, dėl kurios man šita daina baisiai patinka. Ta solo sulydo Deep Purple ir Hendrix'ą ir juos abu pastato į vietą. Perkusijos ir gitaros dermė bei jų kuriami motyvai net atrodo sunkiai suvokiami 72-ųjų kontekste. Tai visiška kita planeta palyginus su likusia albumo dalimi. Na ir gražiai kūrinys užsidaro. Žodžiu, 10 minučių labai gero materialo prieš likusią vidutinybę, todėl daugiau 8/10 šiam albumui neduosiu.

Žodžiu, smagūs ir įvairūs tie mano pasivaikščiojimai buvo, 4 įdomūs albumai išnagrinėti ir visos kilusios mintys perteiktos juodu ant balto. Dabar jeigu jau jums tik įdomu, tai galite paskaitinėti ir išsakyti savo kažkokias tai mintis. Lauksiu :)

 
 2018 m. balandžio 22 d.

 2018 m. liepos 16 d.
 2018 m. liepos 12 d.
 2018 m. gegužės 22 d.

Komentarai (6)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
einaras13
2018 m. gegužės 17 d. 22:22:25
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Eurovizijoje tuo metu apskritai buvo demonstruojamos atsilikusios mados. Normali šokių muzika į Euroviziją pradėjo veržtis tik gal koks 10 metų atgal, ne daugiau.

Camel savo kolekcijoje neturiu nė vieno įrašo, tačiau norėčiau pirmuosius keturis turėti. Žinoma, Rain Dances ir Breathless irgi savotiškai įdomūs, tai irgi priglausčiau, jei pavyktų nebrangiai kur nors pačiupti.

Mahavishnu Orchestra diskografija yra pakankamai įvairi, ten yra ką virškinti, tai turbūt pasivaikščiojimų būta turiningų. Gėlių vaikai ir senasis lietuviškas rokas man mažiau pažinta sritis, nors ten ir "medžiaga" lengvesnė. 


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Silentist
2018 m. balandžio 25 d. 11:23:58
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Man patiko pirmos dalies cia suminetos turn of the century dainos, jos daug ryskesnes uz tu metu, ir visu po to sekanciu, eurovizines dainas. Camel albumas -  mano nuo seno megstamas, galvoju nusipirkti ir Breathless, sios grupes diskus as renku. Mano pavasariniai pasivaiksciojimai su telefonu po gamta pasizymejo visu Mahavishnu O. albumu perklausom bei 1967-1968 geliu vaiku muzikos albumais, nes perskaiciau ta perioda apimancia lietuviu a


____________________
Love iš The only answer, hate is The root of cancer (Jon Anderson)
Atsakyti
4Blackberry
2018 m. balandžio 23 d. 20:41:41
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Man nostalginių jausmų kilimas (veiksmažodis, ne daiktavardis) nėra rodiklis, kad stogas pavažiavo. Man rodiklis, kad pavažiavo, tai kai įvairių dainų samplaika (pvz, tų dainų, kurias pateikei) pradeda maltis galvoje ir tu valios pastangomis jų nesuvaldai :D O be to, nereikia gėdytis, jeigu išprotėjai. Reikia kuo daugiau kaip tik rodyti žmonėms pavyzdį, kad reikia viešai tą demonstruoti, o ne slėptis savyje. Nereikia bijoti atrodyti ekscentriškam, štai ką pasakysiu. :D

Tokio tipo blogams/dienoraščiams (nebežinau kuris terminas teisingiausias vartoti) visada reikia daug laiko įsigilinti. Aišku, bandyti įsigilinti į tokios apimties darbą tai būtų mazochizmas, bet nežinau, kas čia norėtų taip save kankinti. Aš bandau įsigilinti, nes man tai atrodo naudinga ir įdomu asmeniškai.

 


____________________
If your head explodes with dark forebodings too, I'll see you on the dark side of the moon. (Pink Floyd - Brain Damage)
Atsakyti
Alvydas1
2018 m. balandžio 23 d. 19:43:07 2018-04-23 19:45:47
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Puslapis sunkiai aprėpiamas. Aptarta medžiaga specifinė ir norint ką nors komentuoti apie pirmąją dalį man tektų įsigilinti į man beveik svetimą muziką. Tad tik perskaičiau ir sau prisegiau M People - kažkada klausiausi ir man patiko kimus vokalistės balsas. Gal kada nors pasidairysiu vėl.

Štai 4 Einaro pasirinkti albumai - kitas reikalas. Visi jie mano skonio ir pakalbėt galima apie kiekvieną.

 Bet pradžiai užkabinsiu Camel - Rain Dances. Ne per seniausiai jį klausiausi ir atradau sau iš naujo. Anksčiau jį laikiau silpnu ir nuobodžiu. Pasirodo viskas priklauso nuo nuotaikos ir aplinkos. Camel absoliučiai netinka klausytis blaškomam pokalbio ar ką nors kramsnojant. Netinka ir dirbant ar sportuojant. Ši muzika pražysta visiškoje tyloje esant visiško atsipalaidavimo būsenoje. Taip pamėgau iki katarsio The Snw Goose.

Dėl Rain Dances džiaziškumo Einaras teisus. Kitas klausimas, kiek jo leistina, kad Camel neprarastų savo braižo.  Daug fanų nurašo jį prie grupės prasčiausių albumų. Save laikau Camel fanu ir turiu pareigą apginti šį keistoką reiškinį Camel kūryboje. Albumą įrašinėjo visa eilė puikiausiu muzikantų: Sinkleris iš Caravan, Brajanas Eno ir Kolinzas iš King Crimson ir jų indėlis kiek pakoregavo susikristalizavusį grupės skambesį. Labiausiai nutolo Elke (Eno nuopelnas), Metrognome (Sinklerio vokalas visgi ne Latimerio), One of these days... (Kolinzo džiazinis saksas su Sinklerio fankišku bosu), bet ir Bardensas elekro pianinu uždavė šią kryptį ir man ji tikrai ne paklydimas. Būna akimirkų, kai kartais man jos pradžia primena Stepono Januškos Studiją. Daina Tell Me, pradėta Kolinzo bosiniu klarnetu, pateikė Badalomenčio iliuzijų, Latimerio beladis bosas labai artimas savo tembru bassklarnetui. Man ši daina sunkiausiai atsivėrė, bet vėliau ėmė ryškėti jos negrabus žavesys. 

Highways of the Sun greičiausiai prilipusi nesudėtinga kiek popsiška daina. Ji ir buvo rengta tapti albumo vinimi. Latimerio balsas visad mielas ausiai, minimoogo atitarimas naiviai paprastas, bet vėlesnis pasažas netgi užburiantis, bosas - žingsnio tempo bumbsėjimas. Visuma: easy come easy go, bet savo poveikį daro. Skylines - vėl džiazfjūžen dozė, man priminusi Weather Report. Visi instrumentai audžia savo gijas į nenutrūkstamą margą juostą - velniškai stipru.

Dabar mano mėgstamiausi kūriniai: Unevensong ir Rain Dsances. Unevensong prasideda tip toč kaip Toto, palaipsniui progresyvėja, kol klavišiniai nesuaudžia tooookio garsų derinio, kad akis užverti. Antras didelis pliusas - vokalinė dalis, akompanimentui tik baksint, it adata. Daina toliau laisvai liejasi progroko vaga be komplikacijų.

Baigiamasis instrumentalas tiesiog skausmingai mielas jausmais užplūstantis melodijos žemčiūgas.  Sužiba lyg krentanti žvaigždė.


____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
Atsakyti
einaras13
2018 m. balandžio 23 d. 18:46:51
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Jo, aš irgi manau, kad 1 būtų užtekę, bet norėjau, kad ta pirma dalis nesudarytų įspūdžio, kad man stogas pavažiavo, todėl antra dalis kaip atsvara, kad aš vis dar savam prote. {#} Kaip jau įžangoj rašiau, kad netgi 3 dalis planavau, tačiau jau šitą rašinėlį parašyti užtruko 3 valandas ir tai žiūriu, kad jau į galą type'indamas raides pradėjau pametinėt. Reikės radus akimirką laisvesnę pataisyt keletą liapsusų. 

O skaitytojo niekas nespaudžia, aš kai kuriuos kitų narių dienoraščius perskaityti susikaupiu tik po mėnesio ar dviejų. Laiko yra, svarbu susikurt atitinkamą nuotaiką ir norėt gilintis į tai, ką kitas žmogus rašo.


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
4Blackberry
2018 m. balandžio 23 d. 09:59:49
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Štai apie ką aš kalbu, nuostabu. Pakomentuoti vėl turiu labai daug, taigi teks palaukti gal porą dienų, kol sukurpsiu normalų komentarą :D Kol kas pasakysiu, kad vienu blogu pilnai būtų užtekę ir I dalies. Kaži ar paprastam normaliam žmogui, ir šiaip tiesiog branginančiam savo laiką, tokia įrašo apimtis teigiamai atsilieps sveikatai. Per didelis įvairių muzikinių informacijų plakinys.


____________________
If your head explodes with dark forebodings too, I'll see you on the dark side of the moon. (Pink Floyd - Brain Damage)
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2018 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Fever Ray Fever Ray
7,4

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Alvydas1 pakomentavo Yob
Alvydas1 mėgsta Yob dainą Adrift in the Ocean
Alvydas1 įvertino Yob - 9 balais
Alvydas1 mėgsta Yob
Sahja įvertino Kastytis Kerbedis dainą Suraski Mane - 7 balais
Sahja įvertino Kastytis Kerbedis albumą Žmogui - 8 balais
Sahja įvertino Kastytis Kerbedis dainą Eikim Kartu - 7 balais
Sahja įvertino Kastytis Kerbedis dainą O Tu Dainuok - 9 balais
Sahja įvertino Kastytis Kerbedis dainą Plaštakė - 6 balais
Sahja įvertino Kastytis Kerbedis dainą Man Išbūrė - 8 balais
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
20:39 - edzkaa1
hm.. įdomu kas
20:33 - Amaya
Čia kažkas minėjo B-T tai iš tiesų jų dainų temos gan dažnai kartojasi, tad kartu su eng subais klausant po kelių kartų net gali suprasti kelius žodžius
20:05 - 4Blackberry
Tas tekstas labai vaizdingas visų pirmiausia. Poetinė kalba nelabai man. Bet va paskaičiau porą kartų ir stovi vaizdai galvoje.
19:12 - 4Blackberry
Reik paskaityt, kad pasisemčiau įkvėpimo eilėraščiui
19:10 - einaras13
Man geriausias anaforos (tos pačios frazės, kad ir žodelio and kartojimas) pavyzdys yra Arthur'o Brown'o Ugnies poema Tie "and" tikrai įvaizdiną visą tą dramatišką ugnies siautėjimo peizažą.
19:04 - 4Blackberry
"And the joke has crossed the line
And the final word is mine
And the mist has touched the wood
And the words are understood"

Ahhh kaip gerai.
19:00 - 4Blackberry
Sunku man nekreipt dėmesio, jei suprantu lyricsus. Kai rusų klausau ar vokiečių tada kitaip
18:50 - einaras13
Aš ir angliškos muzikos klausydamas nelabai kreipiu dėmesio į žodžius, tekstas man yra antrinis reikalas po muzikos...
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 4
  Neregistruotų vartotojų: 164
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 169524
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook