Namas, kuris nugriuvo.

Namas, kuris nugriuvo.

Isfiltruota

Namas mintyse vėl pasistato ir, lyg tai būtų nutikę vakar, aš dar kart ten įeinu. Durys visad
vos laikosi, pastumiu jas ir apsižiūriu, ar nenuvirto. Čia visuomet keistai kvepia... Įėjusi pro
duris įžengiu į erdvų priebutį. Čia visuomet buvo sukrauti Jono pinti kresčiai. Štai tuomet
prisiminiau šio namo istoriją. Tą dieną, kuomet jį nugriovė.

... Kartą viena moteris, iš stuomens ir iš liemens, griežto veido ir stambaus toto, tačiau
gan pasileidusi, nes turėjo du vaikus - Vytuką ir Stasikę, ir jie mat buvo nuo skirtingų tėvų,
sutiko kitą vyrą. Jis buvo vardu Jonas. Tas pats Jonas, kurio kresčiai mėtėsi priebuty. Tuomet
ji jį veikiausiai pamilo, o jis ją prisiėmė su savo dviem vaikais. Tada antai stovėjo toks
rastinis, kaip pridera didikams namas, kuriame jie visi begyvenę. Po kiek laiko ta moteris,
Zofija ji buvo vardu, pagimdė dukrą Valeriją. Tačiau neužilgo čionai užėjo karas ir šis
namas sudegė. Tuomet ant sudegusio namo pamatų išdygo parastas nedidukas lentinis
namas, kuris buvo tarsi šiokia tokia pašiūrė. Bet neilgai tetruko Zofija suprasti, kad josios
Jonelis rėžęs sparną aplink jos vos 13 metų dukrą Stasikę. Mat ji nebuvo užmačiusi, kad
tąsai buvo gašlus vyras. Štai vieną kart Zofija neapsikentusi pasakė, kad kai tas mirsęs, ji
prie jo karsto nebūsianti. Taip ir buvo. Kai Jonas mirė, jos prie karsto nebuvo.

Tačiau prieš tai, augo Stasė ir Valytė, augo ir kerojos, buvo tokios gražios, net sunku
apsakyti. Vyresnėlė Staselė buvo lyg žydaitė, anglies juodumo plaukais, tamsaus gymio,
o akys jos nors įdubusios ir buvo vos tesimatančios, bet turėjo jūros gilumo ir tokio sodraus
mėlynumo, kad kitų tokių nebūtum radęs. Veidas ovalus, smulkutis sudėjimas, tobulai
tinkančios suknutės. Plaukai, štai, natūraliai banguoti, tačiau labai saikingai, gan stori.
Kaip bebūtų, 8 metais jaunesnė Valikė neatsiliko nuo sesers nei grožiu, nei populiarumu.
Valerija buvo šiek tiek stambesnio sudėjimo, jos plaukai buvo taip pat tokio juodumo.
Seserys buvo veriančios akį, turėjo daug bernų, bet tai joms nieko gero nedavė. Kaip
sakome filme 300 : " Piktosios dvasios pasirinkdavo tik gražiausias Spartos merginas, mat
jų grožis buvo jų prakeiksmas. " Taip ir nutiko. Stasė suaugo, pradėjo nevengti taurelės,
vėliau nežinia nuo ko pasigimdė sūnų, kurį pavadino Algiuku. Tačiau jis mirė nesulaukęs
nei 1 metų, nes susirgo plaučių uždegimu. Niekas net lig šiolei nežino, kur ta nelaboji tą
vaiką palaidojusi, kur jo kapas dabar tebestūgsąs. Paslaptinga ta Stasė buvusi. Valikei ne
ką geriau pasisekė. Dėl tėvo ir sesers paleistuvysčių ji norėjo kuo greičiau palikti namus,
todėl ištekėjo už kelių metrų gyvenusio dešimčia metų vyresnio vyro, vėliau užgyveno
šeimą, tačiau nebuvo laiminga. Taip netrukus mirė Jonas. Vėliau ir Zofija. Stasė liko viena.
Viena tame name pasiliko. Visgi jos niekas nesuprato. Ant lovos ji visuomet laikydavo
tvarkingai aprengtą ir sušukuotą lėlę, kurios neduodavo niekam, net Valerijos dukrelei
Virgutei, kuri visuomet su ja norėdavo pažaisti. Taipogi neduodavo ir Valikės vaikystės nuotraukų.

Štai iš priebučio įžengiu į virtuvę. Ji visada tamsi ir netvarkyta. Kas gi betvarkys, kad čia
jau daugiau kaip 15 metų nėra jokių gyventojų. Ant stalo mėtosi šaukštai, pakabinta spintelė
vos laikosi. Einu tolyn į miegamąjį. Ten stūgso dvi geležinės lovos ir spintelė, o ant sienų
kabo plakatai. Stasė mat dirbo kine, todėl ten kinų plakatai. Apsigręžiu ir vėl įeinu į virtuvę.
Ten dar stovi pečius, kuris gerokai pagriuvęs. Štai šioje vietoje mirė Stasė. Ta, kuri buvo
šio namo savininkė. Vieni teigia jog ji, budama girta trenkėsi į pečių ir mirė dėl galvos
traumos, kiti - kad sušalo, nes ją rado susirietusią prie jo ir apsiklojusią patalais, treti - kad
sustojo širdis. Niekas nežino kaip ten buvo. Žinau tik tiek - ji mirė viena.

Taip ir baigėsi namo istorija. Vėliau ten siautė girtuokliai, pats namas - lentinis, puvo
kaip obuolys ir pamažu griuvo. Griuvo, kol nieko neliko. O vakar mes surinkome viską, kas
iš jo dar buvo likę. Kas čia per istorija? Kam čia aš ją pasakoju. O tam, kad Stasė - mano
močiutės sesuo, Valerija - mano močiutė, kuri mirė šią vasarą, Virgutė - mano mama.
Tikėjausi kažkur rasti kokią dėžę su senelės nuotraukomis, norėjau ją prisiminti jauną,
nes jos tokios neatmenu, tačiau... Neradau. Radau Stasės lėlės galvą ir tvarkydama šitą
griuvėsių krūvą vėl jaučiau tą kvapą. Tą kvapą. Ir žinau, kad niekuomet neužmiršiu, kaip
atrodė to namo kambariai, atsiminsiu viską.

Atsimenu ir Stasę, nors ji mirė kai man buvo treji. Pamenu kai šiandien : stoviu viduryje
ąslos, svyruoju, nes atrodo, kad tik prieš kelias valandas būčiau išmokusi vaikščioti. Taip ir
buvo. Mano močiutė kvietė mane, o Stasė sakė : "Ateik, ateik čia pas mane ant kelių."
Supratau viską, nors nemokėjau kalbėti. Tai vienintelis kartas kai ją prisimenu.

Štai tokia ta namo istorija. Namo, kuris nugriuvo.

2007 m. balandžio 8 d.

Isfiltruota / 'Mirties' dejavu.

2011 m. gegužės 31 d.

Isfiltruota / Gilus dubuo

2011 m. balandžio 6 d.

Isfiltruota / Save perkąsti.

2011 m. sausio 4 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (0)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Komentarų nėra. Būk pirmas!

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Plikas[LT]	Rough Boy ZZ Top	4
PLIKASS	Mono arba stereo Andrius Mamontovas	4
proletaras	Brown Sugar ZZ Top	1
Sahja	Don't You Forget ERA	0
malia	I'm Ready Bryan Adams	0
Silentist	Bodhisattva Steely Dan	0