Nuolat ilgėjaus formos kuo talpesnės

... kas nebūtų pernelyg poetiška arba proziška“ — Česlovas Milošas.

Milošas į mane kartais tiesiog pataiko. Bet yra ir kitokių poetų, mane trikdančių. Milošo beveik antipodas Radauskas mane savo stilistika išmuša, savo ta gražia forma. O Marčėnas (kurio veidą teko matyti ir žodžių klausyti) provokuoja. Kaip visad, jaučiuos įspraustas tarp prasmės ir beprasmybės, o moderni poezija tik dar labiau kaitina vaizduotę ir smegenis.

Dabar, vadinas, lydausi kritinės saulės spinduliuose, kontempliuoju apie kažką abstraktaus, nei tai realybę, nei tai fantastiką, bandau save išreikšti verbaliniais būdais (matyt, dėl to nusprendžiau ir rašyti šį dienoraštį), tačiau gaunu tik daug raidžių, kurios lyg magnetizuotos ir laksto tarp prasmės ir beprasmybės polių. Ar aš mąstau? Mąstau, bet rašyti nemoku. Kūrėjo darbas nelengvas, bet Milošas, Radauskas ir Marčėnas buvo/yra nuopelnų verti įkvėpėjai. Stebiu abejingus abiturientų veidus, negalinčius pakęsti poezijos (aš irgi nedievinu), visiškai nepasiduodančius prasmės ir stiliaus darnai, grožiui. O šiandien dar DELFI perskaitau apie dėl PUPP verkiančius dešimtokus. Kažkodėl matematikos PUPP padariau namuose per pusvalandį laiko, o kai pats buvau dešimtokas, padariau per 50 minučių. Ko verkt, kai viskas lengva? Lengva, bet kai kas būna ir sunku.

Vadinas, dėviu lino ir medvilnės audinį, kad mano lydalas, išbėgantis saulės kaitroje, būtų kuo deramiau sugertas, bet mano smegenuose yra tik viena minčių konvejerio programa — nugabenti visas mintis į šiukšliadežę bei suspausti presu arba susmulkinti taip, kad jų fragmentai nebetektų prasmės. Po to skersvėjis, patenkantis pro mano ausis į smegenis, tuos minčių gabaliukus sukelia, išpusto, sumaišo su dar sveikomis mintimis ir gauna prasmės ir neprasmės junginį. Man atrodo, kad smegenys taip veikia visada. Bet kartais reikia to vėjo, kad sukelta sumaištis padėtų išfrakcijuoti (išdistiliuoti, jei chemikams šis žodis familiaresnis) genialumą iš paprastumo. 

Mano kojos šiandien mane sunkiai vilko. Specifinis nusiteikimas, kad eini į pamoką, kurios nekenti daug labiau negu visas kitas kartu sudėjus (80 procentų žmonių žino, apie kokią discipliną aš čia sapalioju), apsunkino mano fizinius mechanizmus, nutraukė elektros srovę į varomąjį variklį, o prigimtinės fizinės jėgos nedaug, kai smegenys visiškai atsisako tiekti motyvacinę energiją. Rašai striginėjančiu rankos judesiu, po žodį, net negaudydamas esmės ir prasmės, nes tai — eilinė analizinė demagogija, kurią mums reikia iškalti iki birželio 6-osios. Iš tos konstruktyvios demagogijos, įsisavinę deramus motyvus, juos turėsime panaudoti 500 žodžių rašto darbe, kuriame kūrybinė/interpretacinė saviraiška visiems vienodai šviečia. Įdomu, jei prie rašinio dar būtų ir kūrybinis darbas, ar tai pakeistų vertintojų požiūrį į vertinamąjį? Greičiausiai, kad taip! 

Visas mano dienoraštis toks nuobodus, kad jau visada kalbu apie švietimo problemas Lietuvoje. Vadinas, mano smegenys saulės kaitroje taip užprogramuotos veikti. Diskretiškas mąstymas yra mano gyvenimo ašis. Kas užrašys kokio nors žmogaus gyvenimo principus matematinėmis formulėmis, tam atiduosiu visas savo santaupas. O tokios mano ir santaupos — galybė tekstinių dokumentų, nedidelė biblioteka ir kvaila pūliuojanti votis, kuri man neduoda ramybės jau nežinia kelintą dieną. Kam ta ramybė, kai gali tiesiog ištekinti savo visą esybę pro skylutę saulės kaitroje. Išbėgęs fluidas yra dinamiškesnis, aktyvesnis, laisvesnis. 

Smarkus mano pamąstymas baigiasi čia, kai skamba nuostabus Depeche Mode stilingas-prasmingas motyvas. Pasikartosiu savo pagrindinę mintį: „nors nuolat ilgėjaus formos kuo talpesnės, kartais ilgiuosi ir formos kuo įspūdingesnės“ — Einaras Sipavičius, intertekstualumo ir plagijavimo praktikas XXI amžiaus pirmojoje pusėje (taip apie mane kalbėtų hipotetiniai klasikinės mokyklinės literatūros vadovėliai po n metų).