Nuoširdžiai deklaruoju švietimo iškrypimus.

Mano ir taip jau nuo besisukiojimo (egzamino metu, aišku) invalidišką sprandą dar labiau sukaustė DELFI plintančios blevyzgos apie krečiamus pokštus su egzaminų vertinimu — https://www.delfi.lt/news/daily/education/zada-skandala-del-egzaminu-rezultatu-prabilo-darbus-tikrinusi-mokytoja.d?id=71708266. Man atrodo, kad laikas kai kam pasėdėti tais pačiais drabužiais ties -19, ir ties 19 (turbūt pagal Celsijų), kad pajaustų skirtumą tarp skaičiaus x ir jam priešingo skaičiaus -x. Mano invalidiška tinginystė šiandien leido susikaupti ir paskaityti komentarus po tuo puikiuoju straipsniu. Ir pamačiau, kad DELFI komentarų skiltyje degeneracijos apraiškų sumažėjo, visi rėkia apie objektyvią vertinimo sistemą be jokių subjektyvių paraščių (mokytojų asmeninių ambicijų, NEC dirbtinių bandymų pareguliuoti kartelę ir pan.). Tikrai, 2016 metai, gal būtų laikas bent į tiksliuosius mokslus integruoti automatizuotą kompiuterinį vertinimą. Net jei kiltų problemų su rašto šifravimu ir tektų sėsti prie kompiuterio, kokios problemos? Mano pozicija yra tokia, kad būtina integruoti kompiuterį kaip svarbiausią mokymo priemonę, t.y. kiekvienas mokinys turėtų pamokoje turėti savo planšetę ar laptop'ą. Nors aš tuo pačiu momentu esu ir popieriaus, natūralios spausdinimo kultūros rėmėjas, tačiau stebint modernaus pasaulio tendencijas, matosi, jog vadovėlis ir sąsiuvinis darosi atgyvena ir nepraktiška. Manau, jog iki tam tikros klasės būtų galima naudotis popierinėmis priemonėmis, o sakykim, gimnazijos klasės jau į pamokas turėtų labiau integruoti elektronines priemones. 

Grįžtant prie objektyvumo ir subjektyvumo balanso trūkumų švietimo sistemoje, NEC tokiais darbo pavyzdžiais rodo labai daug negerų dalykų. Pirmiausia, didelė nepagarba egzamino laikytojams. Šitokios žinios dar labiau nei įprastą visuomenę kursto abiturientus, o šitie jauni padaužos (oi kaip aš juos visus pažįstu...) visą gyvenimą rodys pirštu į NEC (jei jis žada ilgai egzistuoti) ir savo vizijose (o gal ir realiai, kai bus noro paprotestuoti) pieš etiketę: „skriaudikai, vagys, nedorėliai, pavogę iš manęs galimybes arba bent jau sunervinę iki pasibjaurėjimo“. Bet šita NEC'o savidestrukcija visuomenės akimis dar nėra pats blogiausias įmanomas dalykas. NEC demonstruojamas „objektyvumas su keliais išnirusiais stuburo slanksteliais“ tampa gyvenimiška tradicija, t.y. kaip virusas plinta. Kažkokia dalimi NEC'as prisidėjo prie tų jaunų žmonių elgsenos tradicijų, kuriomis jie neatsilieka nuo homo sovieticus, formavimo. Susipažinimas su NEC veikla yra viena pirmųjų stotelių abiturientui maratone „gyvenimas priešiškas ir negražus“. Taip atsiranda trijų tipų žmonės, baigę abitūrą: 1. nykstantys į emigraciją kuo greičiau, pamatę lietuviškuosius vargus; 2. Lietuvoje likę degeneratai, mokantys pasinaudoti sistemos ydomis ir patys potencialiai jas kurdami; 3. valingi ir kantrūs žmonės, kurie lieka Lietuvoje bandydami įrodyti praktiškai nieką (čia turbūt aš prie tokių). Taip ir nuskambėjo — nei vienas iš šių trijų tipų neskamba gražiai. Taigi, NEC prideda kažkiek procentų savo indėlio, kad padėtų išsisluoksniuoti šioms trims visuomenės frakcijoms. Visuomenė tampa sulaužyta, prieštaringa, nevientisa. Galbūt tai ne vien lietuvių tautos problema, bet nepagyvenęs emigracijoje nesužinosi. 

Galų gale, pasižiūrėkime į faktinę Nacionalinio egzaminų centro paskirtį ir funkcijas. Įeinu į NEC tinklalapį ir matau tokią informaciją skiltyje „Veikla“. Matau, kad jie rengia egzaminų, įskaitų užduotis (ką jie daro metai iš metų nekorektiškai, nesugeba pasirodyti teisingai dirbantys savo darbą), visokius popierius, susijusius su jais (biurokratizmas — šūds ir niekas, kaip tamsta K.Donelaitis pasakytų), organizuoja egzaminus ir įskaitas (sakykim, su ta užduotimi jie daugiau mažiau susitvarko), rengia kalbos mokėjimo ir Konstitucijos pagrindų egzaminus (LR pilietybę turiu nuo gimimo, su šiais vargais susidurti neteko), organizuoja vertintojų rengimą, jų kvalifikacijos kėlimą (turbūt ir tą daro nekokybiškai), o kiti punktai jau orelis — tyrimai, bendradarbiavimas, analizės, konsultacijos. Taigi, kiek man teko susidurti su NEC veikla, jokios optimizmo gaidelės. O ši struktūra ne iš smulkiųjų — vien jau ką pasako, kad gerb. Saulė Vingelienė turi tris pavaduotojus. Mano baigiamoje mokykloje, kurios bendruomenės mastai yra virš 500 asmenų, tik šiemet atsirado trečio pavaduotojo vieta (visada užteko dviejų). Didesnėse mokyklose, kur asmenų yra ir 1000, ir gal dar daugiau, turbūt užtenka trijų pavaduotojų (niekad nesidomėjau tuo). Sunku ką ir bepasakyti. Etatai dėl nieko, niekas gimdo nieką ir gaunasi šūds.

Turbūt turėčiau pasakyti, kad NEC arba bent jau didžioji dalis NEC darbuotojų yra atgyvenę, funkcijas praradę šalintini rudimentai, dvokiantys sovietinę sistemą primenančiomis darbo tradicijomis. Nepamirškime fakto, kad NEC viso labo tėra tik uodega. Smegenys yra ŠMM. Bet tos smegenys jau patyrusios daugybinius sumušimus, kai pasižiūri, kaip mintis dėsto viso švietimo organizmo vairininkė gerb. A.Pitrėnienė. Kažkokia restauracija šitai biurokratijai reikalinga, tik aš per jaunas sužinoti, kaip būtų galima kažką padaryti gero. Kol kas, nors nuo ŠMM viskas kaip nuo žąsies vanduo, bet viešoji opinija jiems yra labai nepalanki ir turiu viltį, kad tai šitą post-sovietinį aparatą, neprisitaikiusį prie XXI amžiaus, nuskandins. Mano pozicija tokia, kad tą rudimentą, vadinama NEC, reikia išpjauti, visus ten paleisti po darbo biržas ir visiems tik smagiau. Taip, aš kalbu kaip pamišėlis, kas tokioje nuosaikioje visuomenėje drįstų pagalvoti apie valstybinės institucijos likvidavimą. Bet aš nekalbu apie jokias atsakomybes ir pirminę priežastį įvardinu kaip visuomenės patenkinimą tokiu žingsniu. Daug kas sakys, geriau pamąstę, vis tiek kažkas egzaminus turi organizuoti. Aš manau, kad ŠMM turėtų pasikviesti keletą dėstytojų ir mokytojų-ekspertų, kurie be jokių perdėtų procedūrų padarytų racionalias, leidžiančias išsluoksniuoti moksleivius nuo adaptų iki mokslinčių mažytėmis pakopomis, užduotis, organizuoti egzaminą taip pat, arba, kaip jau prieš tai kalbėjau, kompiuteriniu būdu. Jei vis tik naudojame dabartinį metodą, tai manau, kad tik aukštos kompetencijos mokytojai turi būti kviečiami į darbų taisymą, turi vyrauti besąlyginis objektyvizmas ir sankcijų taikymas nusižengus. Trys vertintojai yra būtini (žr. straipsnį, kur kalbama apie du vertintojus). Ir aišku, ilgesni terminai taisymui, nes nespėja mokytojai. Vis tiek mėnuo laiko iššvaistoma nežinia kam, kol rezultatai paskelbiami, tai kažkaip efektingiau laikas turėtų būti paskirstomas. Aišku, pridėčiau tokį faktą — vengti šabloniškumo, paruošti kuo originalesnes užduotis. Programinės užduotys neišdiferencijuoja mokinių pagal jų mąstymo galimybes. P.S. manau, kad dabartinė valstybinių brandos egzaminų tvarka yra daug geresnė nei jau planuojama vykdyti brandos darbo iniciatyva. Brandos darbas tikrai yra lengvi taškai net ir neprotingam žmogui. O siūlyti kitokių nestandartinių inovacijų kol kas nedrįstu.

Tai vat, diagnozavau viską, ką galėjau neturėdamas jokios kvalifikacijos. Nesu ir inžinierius, kad galėčiau pataisyti kažkurią švietimo sistemos aparato detalę, turinčią defektų. Tiesiog mintys žmogaus, kurio invalidiškas sprandas vis dar kažkodėl sopa. Ir, kas nerimauja dėl mano rezultatų, nepergyvenkit, iš anglų gavau 98, dabar laukiu kitų.