Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Kai visi žmonės aplink šypsosi tokiom švytinčiom, gražiom, nuoširdžiom šypsenom, man atrodo, kad taip turiu daryti ir aš. Bet aš nenoriu, aš neprivalau būti tokia, kaip jie. Ir nebūsiu ne...! Ir kai kartais akyse pasirodo ašaros, nebūtinai man liūdna būna. Ir nebūtinai tada aš verkti noriu... Tai vyksta "iš reikalo". Kažkokio nevalyvo, sušikto reikalo. Kuris net ne man priklauso, iš tiesų. Ir čia ne vien apie verkimą kalbant. Tai tik apsauginis sluoksnis, kažkokia uždanga. Ne, tai ne būtinybė ir ne instinktas. Ir ne išugdytas įprotis, tuolabiau - ne įgytas. Ir kai susitinka du "komiksai", kuriems kažko trūksta. Tai jie papildo vienas kitą, tuomet gaunasi visai neblogas "komiksas". Vertas plačios šypsenos, ar netgi juoko. Tiesiog imk ir šnekėk, kaip žirniais į sieną, nesvarbu, Tave girdi, ar ne. Ir net nesvarbu, ar Tau nuo to geriau... O jei nenori bendrauti, per prievartą niekas neprivers, beto to ir nereikia daryti (versti bendrauti), tiesiog užtenka įsiklausyti į tylą, ji kartais irgi daug pasako. O šiaip, apskritai paėmus, aplink daug įdomybių. Įdomūs žmonės ir jų įdomus bendravimas. Kiekvienas kažkuo išskirtinis. Tik dažnai ne visi nusiteikę bendrauti, lygiai kaip ir aš. Ir nusistovėję dalykai, ne visada nusibosta ir ne visada norisi juos pakeisti. Kartais jie darosi vis mielesni ir brangesni. Ir tikrai nesinori jais dalintis. G. bet tai jau nėra nusistovėję dalyai |
2006 m. gegužės 11 d.
|
2012 m. gruodžio 12 d.
2012 m. lapkričio 24 d.
2012 m. lapkričio 23 d.
|
2006 m. gegužės 13 d. 02:21:19