Parsisiunčiau Martin Popoff „Top 500 Metal Albums of All Time“ ir dabar mėgaujuosi trumpomis garsaus muzikologo recenzijomis bei pačių muzikantų duotais interviu apie konkrečius albumus. Popovas man seniai žinomas veikėjas, turiu jo knygas apie Rush ir Judas Priest. Jis artimai bendrauja su daugybe įžymių atlikėjų-muzikantų bei prodiuserių, tad informuotas iš pirmų lūpų. Visur turi savo nuomonę ir nesikuklina ją kaišioti. Jo rašymo stilius - kandžiai šmaikštus, nors skaitymui reikalauja papildomo dėmesio dėl gausybės žodinių triukų bei frazeologizmų. Kodėl gi dabar čia užsivedžiau apie jį? Ogi priėjęs 297 Top‘o punktą Paradise Lost albumą Icon radau dvi kontraversiškas nuomones. Kadangi šis albumas man kaip ir kraujyje, sukilo įtarimas, kad kažkuris nenuoširdus. Įtariu, kad Martinas, pats daugiau Queen tipo grupių mėgėjas, bus ne visai kompetentingas Paradaisų atžvilgiu. Martin Popoff Šiurkštūs, nevisai sunkaus metalo meistravimo metodai užgimė savotiškoje brutal- britiško hard roko praktikoje. Icon apsitūlojusi neapibrėžtais, nepatogiais žanro pluoštais, pradedant gotiškuoju new-wave‘u tada new- doom‘u, grind(core)u, senaisiais Sabbath ir Type O. Paradise Lost markstosi, jie trumpam tampa potencialiomis metalo superžvaigždėmis, Metallica‘os, Juodojo Albumo kūrėjų, gerintojais. "Paradise Lost" pasiekė meną per išsipildymą vizijos, kur skaldymas iš žanro degtuko gavosi daugiau natūralus, nei iš anksto apgalvotas žingsnis, vėžinė sunkaus metalo tam tikro "drugelio efekto" pasekmė. Plokštelė girgždinasi kaip "Trouble", šaudo primityvus ritmiškus rifus, tokius kaip Hetfieldas, o tuo metu vokalistas Nickas Holmesas šūkalioja toli nuo melodingumo kaip Lee Dorrianas, staiga tapęs roko dievu. Prodiuseris Saimonas Efemey‘jus be klausos derina komerciškumą su požemio karalystės rigor mortis užsispyrimu, galutinis rezultatas kelia ignoravimą, kartėlį ir kančią - Paradise Lost, laikydamasi lojalumo įkvėpimo šaltiniams, iškraipytais signalais suveda traukinius į avariją. Nick Holmes apie Icon. . . "Aš naują medžiagą vadinu moderniu metalu. Tiesiog naujas "Paradise Lost" albumas. Manau, kad mes esame mūsų stiliaus, tam tikru laipsniu, savo rogėse. Cathedral matomai patraukė konkrečiu keliu. Mes visada buvome kitokie, nei bet kuri kita britų grupė. Visada buvo greitai grojančių grupių, bet mes niekada negalvojome apie greitą grojimą. Mes einame priešinga kryptimi ir grojame lėčiau. Mes, turbūt, pirmoji lėta death metal grupė. Prieš kelis metus buvau Napalm Death ir visų panašių grupių gerbėjas. Mes iš tikrųjų buvome anglišką hardcore grojanti grupė, grodami su tokiomis grupėmis kaip "Extreme Noise Terror" - mes niekada negrojome su metalinėmis grupėmis. Dabar yra naujas dalykas ir dainuoti jam reikia tikro balso. Štai ką aš padarysiu, death balsas, galima skaityti, jau už durų. Aš tiesiog nebenoriu taip dainuoti. Betgi galėčiau taip dainuoti ir parduoti n įrašų metai iš metų ir taip toliau, bet jei man nepatiktų, kokia būtų prasmė, ar ne?“
|
2018 m. kovo 19 d.
|
2023 m. gruodžio 3 d.
2021 m. gruodžio 11 d.
2020 m. spalio 10 d.
|
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
DjVaids | Sapnai SEL |
||||
Sahja | Jump For Joy 2 Unlimited |
||||
Kogqr | Third Eye Tool |
||||
Silentist | Only Love Can Break Your Heart Saint Etienne |
2018 m. kovo 20 d. 17:37:22
Taip, Popoff‘as yra grynakraujis klasikinio roko šalininkas, tai įrodo jo mėgstama muzika.
Ko gero jį papiktino prie senų Sabathų prisiūtas new wave ar gotikos šleifas. Stipriai išreikšta melodija yra tokių roko grupių kaip Queen, Lef Zeppelin, Rainbow pagrindas. Holmsas nepersistengia glostyti ausį refrenais, kuriuos gali pašvilpauti ką nors krapštydamas.
Bet jo opusai apie Judas Priest ir Rush labai išsamūs ir paprotinantys. Nušviečia albumų ypatybes, net kai kur panagrinėja atskyras dainas, nekalbant jau apie santykius tarp narių.
Čia jo asmeninis topas.
1. Black Sabbath — Sabotage
2. Led Zeppelin — Physical Graffiti
3. Queen — Queen
4. The Dictators — Bloodbrothers
5. Rainbow — Down to Earth
6. Thin Lizzy — Renegade
7. Black Sabbath — Sabbath Bloody Sabbath
8. Gillan — Mr. Universe
9. King’s X — Dogman
10. Thin Lizzy — Johnny the Fox
11. UFO — The Wild, the Willing and the Innocent
12. Love/Hate — Wasted in America
13. Blue Öyster Cult — Cultösaurus Erectus
14. Accept — Balls to the Wall
15. Trouble — Manic Frustration
16. Agents Of Oblivion — Agents of Oblivion
17. The Tea Party — The Interzone Mantras
18. Dio — The Last in Line
19. Sepultura — Roots
20. Deep Purple — Purpendicular
21. Metallica — Ride the Lightning
22. Judas Priest — Hell Bent for Leather
23. Aerosmith — Rocks
24. Opeth — Still Life
25. Black Sabbath — Born Again
O čia Popoff‘o mėgiamiausios dainos
1. Aerosmith — Draw the Line
2. Deep Purple — Highway Star
3. Led Zeppelin — In My Time of Dying
4. Black Sabbath — The Writ
5. Queen — Liar
6. Dio — We Rock
7. Judas Priest — Tyrant
8. Led Zeppelin — The Rover
9. Black Sabbath — Megalomania
10. Aerosmith — Sick as a Dog
11. Queen — Keep Yourself Alive
12. Ozzy Osbourne — Over the Mountain
13. AC/DC — Walk All Over You
14. Black Sabbath — Heaven and Hell
15. Thin Lizzy — The Pressure Will Blow
16. Thin Lizzy — Baby Please Don’t Go
17. Judas Priest — Burnin’ Up
18. Scorpions — Virgin Killer
19. Van Halen — And the Cradle Will Rock . . .
20. Blue Oyster Cult — Tattoo Vampire
21. Megadeth — Symphony of Destruction
22. UFO — Letting Go
23. Max Webster — Paradise Skies
24. Love/Hate — Yucca Man
25. Rush — Subdivisions
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2018 m. kovo 20 d. 17:10:13
Paradise Lost man yra verti vadintis tikrais novatoriais sunkiojo metalo padangėje, verti lygiuotis ir su tokiais kaip Candlemass, ką jie padarė 1986 su Epicus Doomicus Metallicus. Ten lygiai taip pat galima įžvelgti daug grupių-įkvėpėjų įtakos, bet vis tiek tai buvo kažkas naujo ir originalaus. Tie, kurie kritikuoja PL, kaip pastarasis kritikas, arba asmeniškai nemėgsta jų skambesio, arba jiems trūksta objektyvesnio bei platesnio požiūrio įjungimo, arba ir tai, ir tai.
Apie Icon albumą nelabai galiu daug pasakyti, nes jis man iš visos diskografijos liko mažiausiai įsiminęs (galbūt mažiausiai laiko jam paskyriau), tačiau žinoma, kada nors vėl įsijungsiu. Ką sako Holmsas su Makintošu, nėra kito pasirinkimo kaip tik tikėti, jie juk geriausiai žino savo kūrybinę kelionę, o versijų ir nuomonių visada bus pilna ir įvairių. Iš kritikų ir iš "kritikų" :)
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2018 m. kovo 19 d. 20:55:57
O štai, ką albumas Icon grupei reiškia Grego Makintošo vertinimu.
CrypticRock.com - tikra tiesa, ką žmonės laiko gotikiniu metalu dabar (čia žurnalistas pritaria Makintošui, jog žmonės dabar gotikinio metalo grupėmis laiko Marilyn Manson ar Evanescence); "Paradise Lost" neturi nieko bendro su juo. Iš dabartinės perspektyvos "Icon" albumą laikote Paradise Lost skambesio pasikeitimo atskaitos tašku. Po šio albumo sekė galbūt vienas iš grupės kertinių akmenų -"Draconian Times". Žvelgiant į šį įrašą po 18 metų, kaip manote, kas buvo "Draconian Times" (1995) magijos raktu?
Gregas Mackintosh‘as – Sakyčiau - vienas tų nežinomų sudedamųjų. Manau skambesį radome prieš pat "Icon" (1993) albumą su daina, kurią mes pavadinome "As I Die", kuri nebuvo originaliame "Shade of God" leidinyje (1992). Tai buvo tokios rūšies daina, kuri pastūmėjo mums šia kryptimi. Taigi, radome savo skambesį Icon albume, tačiau jis buvo primityvesnis nei "Draconian Times" albumas. "Icon" paprasčiausiai išpopuliarėjo ir mes padarėme daugybę koncertinių turų. Mes pirmąkart gastroliavome po Ameriką su Sepultura. Mes neturėjome laisvo laiko ir dainas rašėme kelyje. Aš manau, kad "Draconian Times" buvo "Icon - 2", tik labiau atpoliruotas, nes mes daug gastroliavome su tokio stiliaus muzika ir tobulinome ją kelyje. Man tai yra 1 ir 2 dalis, "Icon" ir "Draconian Times". Icon mes atradome savo skambesį, o "Draconian Times" jį ištobulinome.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly