Kurtas Vonegutas - Skerdykla Nr.5.

Iki pasiryžimo pradėti skaityti šį autorių apie jį jau buvau girdėjęs daug daug (dėka įvairių music.lt narių) ir prisiskaitęs apie jo kūrinius daug, toks jausmas, kad aš jau buvau susipažinęs ir susidraugavęs su juo. Bet ne, jį skaityti pradėjau tik dabar. Bet dėl sukauptų žinių manęs Vonegutas nebenustebino - aš iš jo ir tikėjaus tiek. Nieko nepadarysi (autoriaus žodžiais tariant). Tai turbūt šis dviejų žodžių junginys yra vienintelis stebinantis dalykas - keistas stilistinis sprendimas jį vartoti prieš kiekvieną tragišką incidentą, susijusį su bet kuriuo žmogumi ar kitu gyvu organizmu. Tačiau lengvai krenta į skaitytojo atmintį ir užkabina, šiek tiek laisva kalbėjimo forma sudaro familiarų ryšį tarp skaitytojo ir skaitovo. Kitas labai geras daiktas tai yra chronologinis chaosas (nenuoseklumas). Na, kadangi kūrinio protagonistas puikiai žino, kas tie laiko plyšiai, tai še, duokim ir skaitytojui pajusti ta šokinėjimą pirmyn ir atgal ir į visas kitas puses. Sveika ironijos dozė, jos aštrumo lygis puikiai primeną B.Sruogos „Dievų miškas“ (tuo labiau, tematika labai panaši). Labiausiai man Kurto Voneguto kūryboje patinka fantastikos ir realybės suderinimas viename siužete. Ateiviai, laiko plyšiai, bet ir II pasaulinio karo išgyvenimai, žiaurios žmonijos realijos. Puikus kūrinys, drąsiai 9,5 balo.

Einarai, jei man išties patiko Dievų Miškas, ar rekomenduotum šitą knygą irgi?

Kurtas Vonegutas - Skerdykla Nr.5.

Iki pasiryžimo pradėti skaityti šį autorių apie jį jau buvau girdėjęs daug daug (dėka įvairių music.lt narių) ir prisiskaitęs apie jo kūrinius daug, toks jausmas, kad aš jau buvau susipažinęs ir susidraugavęs su juo. Bet ne, jį skaityti pradėjau tik dabar. Bet dėl sukauptų žinių manęs Vonegutas nebenustebino - aš iš jo ir tikėjaus tiek. Nieko nepadarysi (autoriaus žodžiais tariant). Tai turbūt šis dviejų žodžių junginys yra vienintelis stebinantis dalykas - keistas stilistinis sprendimas jį vartoti prieš kiekvieną tragišką incidentą, susijusį su bet kuriuo žmogumi ar kitu gyvu organizmu. Tačiau lengvai krenta į skaitytojo atmintį ir užkabina, šiek tiek laisva kalbėjimo forma sudaro familiarų ryšį tarp skaitytojo ir skaitovo. Kitas labai geras daiktas tai yra chronologinis chaosas (nenuoseklumas). Na, kadangi kūrinio protagonistas puikiai žino, kas tie laiko plyšiai, tai še, duokim ir skaitytojui pajusti ta šokinėjimą pirmyn ir atgal ir į visas kitas puses. Sveika ironijos dozė, jos aštrumo lygis puikiai primeną B.Sruogos „Dievų miškas“ (tuo labiau, tematika labai panaši). Labiausiai man Kurto Voneguto kūryboje patinka fantastikos ir realybės suderinimas viename siužete. Ateiviai, laiko plyšiai, bet ir II pasaulinio karo išgyvenimai, žiaurios žmonijos realijos. Puikus kūrinys, drąsiai 9,5 balo.

Balys Sruoga - Dievų miškas

Vienas žmogus, kai pareiškiau keletą nusiskundimų apie šią knygą, paminėjo: "Welcome to privalomoji literatūra". Kol kas man dar to nereikia, bet aš esu tas žmogus, kuris mėgsta viskuo pasidomėti iš anksto. 

Galiu pasakyti vieną tokį dalyką, kad ji labai sunkiai man skaitėsi. Atrodo, nepalyginsi su kokio Milošo beletristikomis, bet galbūt tai ne mano tipo knygos? Vis dėlto, šią knygą verčiau laikau kažkokia pažintine dokumentine medžiaga apie tuos vokiškuosius lagerius labiau nei grožinės literatūros kūriniu. Na, žinoma, matosi tai, kad rašė ne bet koks nupiepėlis apie kokios nors kelionės įspūdžius, bet knygos siužetas daugiau nieko ir nesako. Koncepcija įdomiai sumodeliuota: pirmieji skyriai apie vykimą į lagerį ir pirmąsias dienas jame, po to visas stambus vidurys buvo gan nuobodokas, nes ten dominavo ne tiek veiksmas, kai įvairių lagerio struktūrų pristatymas, aprašymas, daug pavardžių ir faktų dėl nieko (dėl to turbūt ir sunku man su tuo susitaikyti kaip su grožinės literatūros kūriniu), ir pagaliau, pati įdomiausia dalis - paskutiniai 10 skyrių apie evakuaciją į Vakarus. O bet tačiau, ir pabaiga man nepateikė didelės sensacijos - tai buvo visiškai numanoma.

Vis dar pastebiu, jog lietuvių rašytojai rašo tiesiai, buitiškai, bet tos esminės idėjos ar suktumo ir netikėtumo pritrūksta. Iš jų kūrybos lyg ir norisi pasakyti - toks jau būna tas gyvenimas, bet jokio spec. susižavėjimo skaitalu tai nekelia. Aišku, Balys Sruoga galbūt ir rašė, kad aiškiai būtų išsakyti visi blogiai vokiškoje priespaudoje ir nesistengė kažką kažkur painioti. Bet man pasirodė tai pernelyg sausa.

Kas be ko, dar sužinojau, kad lageris nėra jau visiškai tokia baisi institucija, kad ten tik varo į dujų kameras, ir varo, ir varo. Žinoma, tas elementas buvo, vis tiek per dieną kažkas numirdavo. Gal Balys Sruoga galėjo ir prikurti, bet iš visos koncepcijos sprendžiu, jog jis tiesiog vaizdingai bandė atpasakoti visa tai, ką jis pats patyrė. Na, bet ir geri turi būti tie barakai, kur kalinys gauna visą lovą ir keturias antklodes. Ne visur šiais laikais galbūt taip gausi. Jei pasiseka, ir raštinei dirbi, ir su moterim spėji pasitasyti, jei nesugauna, ir samagono prisilakti. Toks elementarinis buitinis gyvenimas, tik baimė dėl to, ar kas kitam kaliniui nešaus į galvą, ir neprisižaisi su esesininkais ir ar sveikata tavęs neapleis, epidemijos neužpuls. Žinoma, neįsivaizduoju baisesnio demoralizavimo būdo nei badas. Bet visa kas nebuvo jau taip labai baisu, kaip linkusi skleisti plačioji masė. Ir vat atkreipiau dėmesį į vadovėlį įtrauktas ištraukas, tai ten įtraukti tie patys baisiausi skyriai, kai numirėlius reikia tampyti, o kad samagonų prilakę ten lakstydavo, tai ne. 

Dar Balys paminėjo tokį svarbų faktą, bene pagrindinį kalinių demoralizavimo kriterijų, kad ten visi aukštesni jausmai išnyksta, ir vyksta tik kova dėl išlikimo. Lipimas per kitų galvas dėl išgyvenimo.

Aišku, nesuprantu kai kurių sargybos poelgių. Gal tikrai sargyba nebuvo tokia žiauri, bet kartais Sruoga norėjo pasakyti, kad ne kaliniai nuo esesininkų priklauso, bet atvirkščiai. Na, bet, aišku, nušaudavo, pakardavo, sudegindavo, bet vesdamas reziumė pasikartosiu, jog bibliotekoje imdamas šią knygą galvojau, jog čia bus daugybė negatyvaus marazmo, o išvydau daug pozityvo.

Rašytojo žodynas ir kalbos stilius senoviškas, nėra ko norėti, bet, pasikartosiu, to vaizdingumo ir pritrūko.

Vertinu šią knygą 8,25 balo.

Erichas Marija Remarkas - Vakarų fronte nieko naujo.

Trečioji šio autoriaus skaityta knyga ir šiek tiek jau skiriasi nuo praeitų dviejų. Pirmiausia tuo, kad veiksmas vyksta ne pokariniu, o karo metu. Daugiau visokių vaizdingų kraupumų ir kitokių velniavų, sužadinančių skaitytojo vaizduotę pasitarnaujant ir įtraukti jį labiau į tą knygą. Manau, amžinai populistinė visuomenė daug mieliau skaitys apie tai, kaip išneša velniop žmones sprogstančios granatos negu tai, kaip kažkoks karą pergyvenęs cinikas kovoja su savimi ir dar pardavinėja paminklus. Duokite ranką nukirsti, bet nepakeisit mano manymo, kad tai bene pagrindinė priežastis, kad "Vakarų fronte nieko naujo" yra populiariausia šio rašytojo knyga ir bene numeris vienas to, ką rekomenduoja perskaityti mokyklose iš šio autoriaus repertuaro (o žinome, jog mokyklos dažniausiai ir siūlo tai, kas yra tipiška ir šimtus kartų nublizginta bei pripažinta).

Siužeto specifika manęs nesužavėjo. Bene panašiai ir aš dėstau savo kūrinėlių struktūra - mišrainė autoriaus sukurtų nenuoseklių epizodų, turinčių tik chronologinį sąryšį. Gal ir kažkas ne tokio nušlifuoto ir visiems iki įgrisimo pažįstamo kaip ištisas tvarkingas siužetas, bet ir nieko itin nuostabaus. Turinys, palygintinai su "Trimis draugais" ar "Juoduoju obelisku", gan mažiau patrauklus man asmeniškai, nežinau, ar kitiems - tie ilgi pamąstymai, besikartojantys ištisus puslapius ir turbūt bylojančius tik vieną esminį faktą, kurio buvo galima ir nekartoti keliolika kartų - "karas yra blogai". Na, tokios idėjos, kaip "kare žmogus tampa gyvuliu", "kare žmogus daugiau nei bet kur įgija patirties ir išminties", "iš karo žmogus grįžta cinikas ir nebemokantis kurtis sau svajonių", "karas išmoko daugiau nei bet kokia mokykla", "kol karas kažkam naudingas, guldomi milijonai paprastų civilių galvų", "patriotizmas ir sąvokos "karas" didybė, kurių buvo ugdoma mokyklose, yra melas" gal ir šiek tiek paįvairina bendrą kontekstą, bet tai nenauja. Na, čia kaip tik gal reiktų kritikuoti "Juodąjį obeliską", nes jis parašytas beveik trim dešimtmečiais vėliau negu "Vakarų fronte nieko naujo". Bet jame jos pateikiamos subtiliau ir brandžiui, kokybiškai įlipdytos į kontekstą, o dabar perskaitytame romane visas tas daiktas gan padrikas ir netvarkingas, o man (save galėčiau vadinti gurmanu) rūpi ir estetika: kaip nevalgau bet kokio jovalo, taip ir nepakenčiu bet kokio jovalo mene (nebent tas jovalas tampa kūrinio ašimi - tam yra skirtos ekspresionizmo ar avangardo kryptys). Tuomet gal aš labiau stengčiausi sustiprinti siužetinę liniją rizikuodamas padaryti romaną labai panašų į "Tris draugus", nes dabar labai primena kažkokio mėgėjo atidirbtą dienoraštį negu pripažinto rašytojo vertinamą darbą. 

Kitokios realios priežasties, dėl ko būtų galima kelti šitą darbą, nesuradau. Na, stilius "remarkiškas" - kandus, nuoseklus, bet estetiškas ir lengvai virškinamas, nėra jokių nukrypimų į sausas teorijas. Tuo šis autorius ir patraukia didelę dalį skaitytojų, kad visa, kas yra romanuose, yra suregzta taip, kad nekiltų dėl to jokių abejonių, o faktai tėra tik priedanga ir konteksto pamatas. Pripažinkime, kad jeigu toks romanas nebūtų paremtas kažkuo realiu, jis taip pat būtų buvęs palaida bala, todėl Remarkas gali džiaugtis, kad gyveno tinkamu laiku rašyti tokius dalykus, kitaip sakant, jis buvo epochos rašytojas, bet vienas iš nedaugelio, išlikęs ant bangos šimtmetį ir įėjęs į istoriją, ir, tikėčiausi, ilgam.

Rizikuodamas gauti į kailį nuo didžių Remarko gerbėjų rašau romanui 8,5 balo. (priminsiu, jog "Trys draugai" ir "Juodasis obeliskas" gavo riebius 9,5 balo ir daugiau liaupsių negu šis darbas)

Kam skambina varpai - geriausia knyga apie karą.

Rositara gyvulių ūkis man irgi nelabai patiko, bet 1984-uosius tu PRIVALAI PERSKAITYTI, čia mano nuomone best book of all time.

Rimtai? Kam skambina varpai geriausia knyga apie karą? ;oo O visas Remarko aukso fondas? Tolstojaus "karas ir taika"? Jei neskaitei - siūlau :)

Tikiu, kad karas ir taika gera knyga, bet "Romane daugiau kaip 580 veikėjų" ir 4 tomai? No, thank you.

Tolstojaus Ana Karenina patiko, bet žiauriai daug skaityti. Man atrodo knygos turi būti nuo 200 iki 400 puslapių, visa kita nereikalingos detalės. http://youtu.be/5IhrRz9Sc08?t=4m8s - štai ką turiu omeny.

Na kiekvienas su skirtingais tikslais skaitom knygą, galbūt vieni, kad greičiau perskaityt ir sužinoti, kaip baigsis, o kiti mėgaudamiesi kiekvienu iš tų 580 veikėjų :) Jei "Karas ir taika" būtų kokio milijono puslapių apimties - aš būčiau laimingiausias žmogus žemėj - nes galėčiau jį skaityti iki gyvenimo galo :)))

Ką tik baigiau  Haruki Murakami  trilogiją  1Q84. Išankstinės recenzijos manęs nejaudino, tiesiog žūtbūt norėjau paskaityti šio autoriaus naujų darbų. Haruki turi to draivo, traukos lietuviškai, kad kartą perskaitęs jo knygą, po kurio laiko pajunti magnetinę trauką ką nors paskaityti iš jo lobyno. Tingiu daug grimzti į analogijas, tiesiog pareikšiu – Muirokami fenomenas. Jis perpina detektyvinius siužetus su mistiniu fentezi, užslopintu iki miglotos realybės, kuri tave gali bauginti ir tuo pačiu labai vilioja.

Po jo Avies Medžioklės graibau ko ne kiekvieną jo naują knygą. Nesakyčiau, kad Murakami koks genijus, jis tiesiog intriguojantis, kaip Denas Braunas, tik poliarizuotai. Murakami siužetas neturi super ekšen tėkmės, priešingai, jis labai lėtas ir išplautas. Jokių orientyrų, vien užuominos ir nuojautos. Man tinka toks medžiagos pateikimas. 1Q84 turi minusą, jis pernelyg ištemtas, daug pasikartojimų, bet pliusas tame, kad ir po pertraukos įsikerti į istoriją – kaip bebūtų, vis gi trilogija.

Rekomenduoju niekur neskubantiems, bet intrigos mėgėjams.

O nesusidarė įspūdis, kad 1Q84 yra tiesiog toks sumestinis ankstesnių knygų pyragas? Nes aš irgi skaičiau kone viską, kas lietuviškai išleista, bet šita knyga buvo pirma, kuria realiai nusivyliau. Tarsi jau skaitęs būtum. Ilgumas irgi pliusų nepridėjo, nes galiausiai virto užduotimi kaip nors pabaigt. Aišku, būtų pirma perskaityta jo knyga, sakyčiau, taip, labai įdomu, bet kai tarsi žinai, kas bus toliau, nebelieka to malonumo. Labai Haruki paskendęs savo tam stiliui, žmonės jau ir karikatūras piešia https://archive.nytimes.com/www.nytimes.com/interactive/2012/06/01/books/review/03snider.html

Ką tik baigiau  Haruki Murakami  trilogiją  1Q84. Išankstinės recenzijos manęs nejaudino, tiesiog žūtbūt norėjau paskaityti šio autoriaus naujų darbų. Haruki turi to draivo, traukos lietuviškai, kad kartą perskaitęs jo knygą, po kurio laiko pajunti magnetinę trauką ką nors paskaityti iš jo lobyno. Tingiu daug grimzti į analogijas, tiesiog pareikšiu – Muirokami fenomenas. Jis perpina detektyvinius siužetus su mistiniu fentezi, užslopintu iki miglotos realybės, kuri tave gali bauginti ir tuo pačiu labai vilioja.

Po jo Avies Medžioklės graibau ko ne kiekvieną jo naują knygą. Nesakyčiau, kad Murakami koks genijus, jis tiesiog intriguojantis, kaip Denas Braunas, tik poliarizuotai. Murakami siužetas neturi super ekšen tėkmės, priešingai, jis labai lėtas ir išplautas. Jokių orientyrų, vien užuominos ir nuojautos. Man tinka toks medžiagos pateikimas. 1Q84 turi minusą, jis pernelyg ištemtas, daug pasikartojimų, bet pliusas tame, kad ir po pertraukos įsikerti į istoriją – kaip bebūtų, vis gi trilogija.

Rekomenduoju niekur neskubantiems, bet intrigos mėgėjams.

Ką tik baigiau  Haruki Murakami  trilogiją  1Q84. Išankstinės recenzijos manęs nejaudino, tiesiog žūtbūt norėjau paskaityti šio autoriaus naujų darbų. Haruki turi to draivo, traukos lietuviškai, kad kartą perskaitęs jo knygą, po kurio laiko pajunti magnetinę trauką ką nors paskaityti iš jo lobyno. Tingiu daug grimzti į analogijas, tiesiog pareikšiu – Muirokami fenomenas. Jis perpina detektyvinius siužetus su mistiniu fentezi, užslopintu iki miglotos realybės, kuri tave gali bauginti ir tuo pačiu labai vilioja.

Po jo Avies Medžioklės graibau ko ne kiekvieną jo naują knygą. Nesakyčiau, kad Murakami koks genijus, jis tiesiog intriguojantis, kaip Denas Braunas, tik poliarizuotai. Murakami siužetas neturi super ekšen tėkmės, priešingai, jis labai lėtas ir išplautas. Jokių orientyrų, vien užuominos ir nuojautos. Man tinka toks medžiagos pateikimas. 1Q84 turi minusą, jis pernelyg ištemtas, daug pasikartojimų, bet pliusas tame, kad ir po pertraukos įsikerti į istoriją – kaip bebūtų, vis gi trilogija.

Rekomenduoju niekur neskubantiems, bet intrigos mėgėjams.

Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" (1935).

Trumpai pasakius, tai yra labai geras lietuviškas romanas, kuris galbūt nepelnytai yra per daug ignoruojamas. Bet sunku pasakyti, ar vertas jis daugiau dėmesio, kai rodos, realizmas ir misticizmas pernelyg glaudžiai persipynę jame. Bet romaną verta skaityti, jis gali sukelti daug įvairių emocijų, Simonaitytė rašo labai gražia vaizdinga kalba, galima pasimokyti iš tam tikrų situacijų matant veikėjų elgesio modelius.

Išsamesnį atsiliepimą apie knygą galima rasti mano tinklaraštyje, kurio nuorodą galima rasti informacijoje apie mane. Jeigu tatai kam nors įdomu pasirodys.

O vertinimas 8,5/10.

Šimtmečio knygų šimtuke 7 vietai įvertintas romanas yra per daug ignoruojamas? Tai, kad jo nėra mokyklos programose, nėra ignoravimas.

Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas" (1935).

Trumpai pasakius, tai yra labai geras lietuviškas romanas, kuris galbūt nepelnytai yra per daug ignoruojamas. Bet sunku pasakyti, ar vertas jis daugiau dėmesio, kai rodos, realizmas ir misticizmas pernelyg glaudžiai persipynę jame. Bet romaną verta skaityti, jis gali sukelti daug įvairių emocijų, Simonaitytė rašo labai gražia vaizdinga kalba, galima pasimokyti iš tam tikrų situacijų matant veikėjų elgesio modelius.

Išsamesnį atsiliepimą apie knygą galima rasti mano tinklaraštyje, kurio nuorodą galima rasti informacijoje apie mane. Jeigu tatai kam nors įdomu pasirodys.

O vertinimas 8,5/10.