Pliurpologija, 62-oji dalis

Apparently, yra 61 įrašas po gairę "pliurpologija", kurią aš pats ir sukūriau. Bet patį žodį sukūriau ne aš, jį sukūrė mano nemėgstama kadaise mane mokiusi lietuvių kalbos mokytoja A.S.. Tai buvo jos ryškiausias, didžiausią įtaką man padaręs momentas, įprasminantis mano visą sakomą ar rašomą turinį (nors A.S. jį nukreipė net ne į mano rašinio turinį), dėl to tais gudžiais 2012-ais aš savo įrašus vadindavau pliurpologija. Tais laikais rašydavau savo visai nereikšmingus įspūdžius pateikdavau pompastiškai, lyg man kiekvienas dialogas turėtų vitališką reikšmę. 13-mečio pasaulio vizija tikrai yra įdomi. Bet jam pačiam pasaulis atrodė turtingas. Štai kodėl geriau niekada netapti suaugusiu žmogumi. Nes tu jau nebeturi apie ką papliurpti, tavo patirčių tinklas uždengia visą matymą ir siunčia signalus smegenims, kad visa tai jau panašu, matyta, kai taip galbūt net nėra. Žinoma, koks į antrąją gyvenimo pusę peržengęs žmogus man gali čia vaipytis apie tai, kad "tu dar nieko nepatyrei, 20-meti pienburni". Bet patirtis yra reliatyvi. Vienam staigūs likimo vingiai duoda mažiau patirties negu kitam kasdienės ir paprastos situacijos...

Jau senokai bepliurpiau music'e. Bet pliurpimas yra mano būdo bruožas. Aš mėgstu pudrinti aplinkiniams smegenis apie realius, nereikšmingus realius ir net nereikšmingus nerealius dalykus. Tokiam introvertui kaip aš pliurpimas žmogui, kuris mano pliurpalus supranta, yra gyvybiškos svarbos išsiliejimas. Minčių košė, per ilgai būdama uždaryta, tiesiog sustingsta, kaip koks želatinos tirpalas inde, galiausiai virstantis valgoma mase. Tik su sustingusia minčių koše nelabai yra kas daryti, todėl tu, praradęs galimybę išsipliurpti, prarandi ir savo mąstymo lankstumą. Nerealizuota mintis trukdo vystytis kitoms. Nes tu užstrigęs ties ta mintimi, ieškodamas progos ją išreikšti. Todėl vargu ar įmanoma, kad aš nepliurpčiau. Gal šiais laikais mažiau turiu laiko pliurpologijoms ar kitų pliurpologijų skaitymui, tačiau tam tikra dozė vis tiek reikalinga. 

Taip... mažiau laiko. Štai ir grįžome prie egzistencializmo karčiosios šaknies, prie problematiškiausios dimensijos iš keturių, prie žmonijos progreso ašies... Gamta neabejotinai mus turėjo apdovanoti ilgaamžiškumu. Nes laikas turi bjaurią savybę — jis yra slidus ir paima ir išslysta iš mūsų kontrolės rankų. Per tą laiko slidumą, mano gyvenime siekių daugėja greičiau nei jų gebėjimas įvykdyti per tą laiką, kol sumąstomi nauji siekiai. Taip ir galvoju, kad kai kuriuos darbus, kuriuos taip noriu atlikti, dėl savo užimtumo atliksiu gal po kokių 10 metų. Per tą laiką dar daugiau laiko išslys lauk arba mano noras užges. Laiko slydimas veda prie desperacijos, prie egzistencinės krizės. 

Kitą vertus, aš turiu vieną nepateisinamą būdo bruožą — mano mintys apie artėjantį svarbų darbą man trukdo atsipalaiduoti ir veikti savo mėgstamas veiklas. Kaltinu save, jei nedarau to, ką reikia, artėjant kokiam nors deadline'ui, bet jei negaliu ir to, ką reikia, prisiversti daryti, tai virsta vegetacija. Darai mažiausiai smegenų reikalaujantį ir geriausiai laiką ryjantį veiksmą — žaidi žaidimus, žiūri kažką YouTube ar pan. Vietoj to, kad skaitytum, rašytum, kurtum, keliautum, galų gale, dirbtum. Kitaip sakant, čia yra Achilo kulnas, kurį lengva identifikuot, bet ne taip lengva eliminuot. Simptomai ir diagnoze aiški, o gydymas?

Pastaruoju metu matau žmones, kurie be jokių dejavimų dirba savo darbą ir net sako, kad jie nežino, ką veikti per atostogas, nesijaučia užimti. Aš esu n+k kartų diskutavęs darbo kaip malonumo tema, bet vis tiek, man nepažįstamas yra tas jausmas, kad darbas gali būti malonus. Taip, jis tam tikrais pliūpsniais yra malonus, bet esu įsitikinęs, jog žmogaus psichologija sunkiai gali taip veikti, kad nine to five, five days a week darbas gali būti bendrąja prasme malonus ir nesukeliantis egzistencinių klausimų žmogui. Žinoma, yra ne tik tokie "reguliarūs" darbai, bet jie visi turi polinkį atsikartoti, kad ir koks kūrybiškas tas darbas bebūtų. Nebent tu esi visiškai laisvai kuriantis menininkas, kuo ne visi ir gali būti, o dauguma, kurie bando, jiems nepavyksta iš to pragyventi. Ir tai, siekiant kuti gerą meną, reikia nuolat šlifuoti savo įgudžius. Panašiai kaip sporte reikia nuolatos palaikyti savo fizinę formą. Panašiai kaip mokantis užsienio kalbą, ją reikia nuolatos naudoti gyvenime. 

Kalbant apie savirealizaciją, visada jaučiu, kad produktyviausias aš būčiau tokiu atveju, jei turėčiau nuolatines atostogas. Aš tikiu savišvieta, laisvo režimo turėjimu. Tiek mokydamasis gimnazijoje, tiek studijuodamas jaučiau, kad paskaitų / pamokų lankymas gal ir garantuoja tau geresnį pasiekimą dėstytojo ar mokytojo organizuojamame mokinio / studento atsiskaityme, tačiau pačiam praktiškai neduoda išliekamosios vertės, nes paskaitų / pamokų lankymas, ypač rytinėmis valandomis, nesuteikia jokios motyvacijos absorbuoti ir suvirškinti iki galo turinį. Aš, norėdamas į kažką gilintis, tai kokybiškai galiu tik turėdamas noro ir jausdamasis laisvai, pavyzdžiui, namuose. Bet aš tikiu, kad čia nemaža dalis žmonių taip mąsto, tiesiog pastaruoju metu aš jų daug nesutinku. Kai kurie man net bando įrodyti, kad reguliarus darbas užgrūdina ir praturtina žmogų. Aš, aišku, išsisukinėju iš situacijos, ieškau kontrargumentų ir viduje galvoju (savo patirtimi remdamasis), jog tai yra total bullshit.

Can we be free, in a world where to love is to own?

Well when will we see, that a man must face life all alone?

„Supertramp“ — „Maybe I'm a Beggar“, 1970

Aš ir galvoju, kad mano tokia savijauta ir elgesys yra netiesioginė indikacija, kad aš jaučiuosi sistemos įkaitas (net jei sistema nėra tokia nuožmi) plačiame pasaulyje ir kad ir kaip stengiuosi gyventi sau, to man nepavyksta visiškai realizuoti. Bet reikia stengtis. Stengtis gyventi pačiam, gyventi sau ir taip iš tikrųjų gyventi, o ne išgyventi! Ir dar sakė man, 14-mečiui, kad tavo mintys po penkerių metų kardinaliai pasikeis. Štai jau beveik ir septyni praėjo, aš jau net valstietiškoje Lietuvoje galiu pirkti alkoholį, bet mano mintys, atrodo, absoliučiai nepasikeitė. Kam suaugusieji bando paneigti paauglį, kuris yra arčiau didžiojo būties singuliarumo nei jie galvoja? Nes daugelis tų, kurie apsimeta patyrusiais, iš tikrųjų yra durni. Nes, kaip ir minėjau, patirtis dažnai temdo protą. Labai tikiuos, kad man patirtis proto neužtemdys ir toliau laikysiuos "gyvenimo sau" doktrinos. 

Štai ir papliurpiau... Linkiu ir jums daugiau pliurpti! Ypač music'e! 

	5			Supertramp - Maybe I'm a Beggar
	4			Company Caine - Symptoms
	4			The Crazy World of Arthur Brown - Time/Confusion
	4			The Who - Dr Jimmy
	4			Gentle Giant - Working All Day
	3			Talk Talk - Talk Talk