Pratęsimas istorijos, žmonijos suklupimai.
Dingstis tai garbė, tolimas dundėjimas.
Debesys susikaupė ir pratrūko:
Ašys sugriuvo, čia nėr šiaurės ar pietų.
Tolimais ledas žlunga lėtai,
Ledas virsta į vandenį..
Ledas virsta į vandenį...

Vanduo tvinsta per viską,
Miestai trenksmingai griūna
Po galingosios bangos.
Paskutinysis žmogus toks mažas,
Pasineria į paskutiniąsias savo maudynes.

Tai pabaiga pradžios, 
Tai pradžia pabaigos,
Vidurio vidurys, vidurinis taškas, galas ir pradžia:
Pirmoji ketera jau kyla, atskirdama bangą,
Tolumoj ledas formuojasi vėl,
Poliai atsistato vėl, 
Vanduo slopsta kaip mirusiojo kraujas.

Ir kai vanduo užgula vėl,
Visi mirę, gyvo nėr.

Ir tada jis pasakė:
Kiekvienas žingsnis, regis,
neišvengiama pasekmė po ankstesniojo
Ir galiausiai ten vilioja vis labiau ir labiau ryškiau.
Visiškas sunaikinimas.

Tai pabaiga pradžios, 
Tai pradžia pabaigos, 
Ir kai vanduo užgula vėl,
Visi jau mirę, gyvo nėr.