Lapkričio mėnesį įstabusis Jesus And Mary Chain debiutas „Psychocandy“ švęs savo 25 metų gimtadienį. Daug visko nutiko per tiek laiko, tačiau šis įrašas išlieka gaivus ir be galo malonus oro gūsis, ko nepasakysi apie kitus to laikmečio perliukus. „Psichodelinis saldainis“ ne tik buvo gardėsis to laikmečio anglams, bet ir išrausė tunelį trumpai žibėjusiems shoegazeriams (jiems atskiro dėmesio dar būtinai reikės skirti) išlysti į dienos šviesą. Duoklė vienam iš ryškiausių ir revoliucingiausių debiutų.

Taigi, Jesus And Mary Chain muzikos receptas pakankamai paprastas – pasijungus triukšmingiausią fūzą kurti kelių akordų pop dainas, įdainuojant jas atsainiu ir atsipūtusiu, bet maloniu vokalu, dar jas trankiai apdaužyt mušamaisiais, kurių komplekte tikriausiai yra kokie du ir atpasakot savo heroino kelionių nuotykius. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, rezultatas išeina kažkas tarp Velvet Underground rūsio paranojos ir kokio hipiško boybando melodijos, labiau dirsčiojant į pirmuosius. Tačiau tokia paprasta formule leido JAMC išlipti iš savo laikmečio aplinkos ir įrodyti, jog galima skambėti garsiai ir neatrodant scenoje itin ryškiai ar „rokeriškai“ (o taip, pažiūrėkit į jų šukuosenas). Priešingai, kaip ir daugelis heroininių grupių, JAMC net kiek žavi savo atsipūtimu ir a la „mes grojama sau ir keletui draugų ir kad mus čia visi myli tai jų pačių problema“. Didžiąją dalį šio recepto, kartu su gitarų efektais bei aidais, vėliau pasiskolino shoegazerių kolektyvai. Kitas dalykas - grupei pavyko įrodyti, jog alternatyva ir melodingumas yra vienas kitam neprieštaraujantys dalykai, - priešingai nei suformavo visai neseniai aukso amžių išgyvenęs pankų judėjimas.

Geriausiai grupės receptas veikia albumo singluose – tai filmą „Pasiklyde Vertime“ svajingumu nuspalvinusi „Just Like A Honey“, pastaruoju metu sugrojama kartu su Scarlett Johanson, visiškai chaotiškas, nešvarus, bet kartu kiek aptingęs „Never Understand“ ar bene iškiliausias grupės karjeros epizodas „Some Candy Talking“ (ši albume atsirado tik vėlesniuose leidimuose), sujungiantis pasyvų grožį su freakiška isterija. Tačiau ir klausant viską iš eilės neapleidžia jausmas, jog dauguma „Psychocandy“ epizodų sėkmingai eitu savais keliais, o tai, jog jie atranda bendrą kalbą viename įraše, paverčia albumą išskirtiniu. Kad ir tokia aštuoniasdešimtųjų nuotaika persmelkta „The Hardest Walk“, sunku tą jausmą apibūdinti, bet yra kažkokia bendra new wave/post punk harmonija ir dvasia.

Grupės būgnininkas šiame darbe buvo Bobby Gillespie, vėliau atradęs savo sėkmę su Primal Scream. Tolimesnėje JAMC karjeroje jis buvo pakeistas būgnų mašina ir skirtumo, jokio nepasijautė. O daugiausiai kolektyvo kūryba sukosi apie brolius Reidus, kurių tekstų suvokimas gali varijuoti tarp sugadinto/nesugadinto žmogaus supratimo, na kad ir eilutę „I want your candy“ pirmasis gali suprasti kaip oralinį seksą ar heroino dozę, o antrasis – čiupačiupsa. Daugeliu atvejų pirmasis būna teisus.

Apie daugelį tokio amžiaus sulaukusių įrašų galima ilgai pasakoti „įtakojo tą, įkvėpė aną“, o „Psychocandy“ ne tik gali sulaukti tokių epitetų, bet kartu jį vis dar tikrai malonu klausyti, o ir asociacijos „girdėjau ten, panašu į šitą“ į galvą pačios nelenda. Gaila, tačiau vėlesni grupės darbai debiutui neprilygo, nors bent iki devinto dešimtmečio jie išliko aktyvūs ir pakankamai įdomūs. Dabar JAMC atsikūrė ir važinėja po turus ar festivalius pensijai sukaupti – nei balsas, nei dvasia, nei triukšmas jau toli gražu nebe tas.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.