Mėnuo Juodaragis 2014. [Vytenio Jurevičiaus nuotr.]Rugpjūčio 22-24 dienomis jau septynioliktąjį kartą įvyko festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Šiemetinis jis buvo ypatingas tuo, jog laikantis tradicijos kas trys metus vyksta visai kitoje vietoje nei įprastai (Zaraso ežero saloje) ir suburia daug glaustesnį ratą lankytojų, kitaip sakant, tik pačius ištikimiausius, kurių šiemet būta šiek tiek daugiau nei 1500. 17-asis „Mėnuo Juodaragis“ įvyko Skinderiškio parke, netoli Kėdainių, apsuptame gražios gamtos, paslaptingų takelių ir nedraugiškų Sosnovskio barščių, su kuriais kiek rimčiau taip ir neteko susidurti.

Festivalis kasmet lankytojams pasiūlo gana plačią programą, kurioje apstu ne tik muzikos, bet ir paskaitų, vyksta įvairūs amatai, žygiai, rodomi filmai, vyksta futbolo ir lankininkų turnyras ir t.t. Ypatingas šis festivalis ir tuo, jog kasmet jis yra visiškai skirtingas, t. y. tematika kaskart varijuoja. Šiemetinė tema buvo itin dvelkianti paslaptingumu – sapnai. Todėl kiekvienas atvykęs į „Mėnuo Juodaragį“ galėjo pasinerti į sapnų kelionę po festivalio teritoriją ir jo programą. Paskaitose buvo aiškinami sapnai įvairiose srityse, miegas ir jo savybės. O jei ir to nepakako, tai buvo galima pamedituoti sapnų mašinoje, sudalyvauti žvaigždžių stovykloje, nors dėl prastų oro sąlygų joje nepavyko visko pamatyti, bet sužinoti apie paslaptingą dangų buvo galima labai daug.

Programa buvo išties daug žadanti. Sunku kitaip ir įsivaizduoti „Mėnuo Juodaragį“ be kasmetinės tematikos, įvairios turiningos veiklos, kas šį festivalį išskiria iš pilkos ir dirbtinos kitų Lietuvoje vykstančių festivalių masės. Taip pat tematiką atspindėjo ir visoje festivalio teritorijoje iškabintos sapnų gaudyklės, kitos dekoracijos, kas suteikė šiam gamtos kampeliui dar daugiau paslaptingumo. Tai yra festivalis, turintis savo veidą, dvasią ir viziją.

Kitas faktorius, išskiriantis „Mėnuo Juodaragį“, tai yra pati publika, kuri - ypatinga, kultūringa, supratinga ir ištikima. Kokia tai yra publika? Daug šeimų, dėl kurių kartais rauna stogą, t.y. naktimis verkiantys vaikai, bet gal ir tai geriau nei kituose festivaliuose girdimos girtų nepilnamečių dainos ir šėlionės. Yra daug pagonių, žinot, ypatingai paveiktų baltų kultūros ir kone dievinančių svastiką, baltišką, kurią ketinasi gražinti į miesto gatves. Bet ir tai yra nuostabu - ypač jei domėsi savo protėvių kultūra, tuomet „Mėnuo Juodaragis“ yra kaip tik tau. Taip pat gali sutikti daug patriotų, metalistų, gočių, baikerių, pastarieji dirbantys kaip apsauga, tačiau tikrai ne patys maloniausi, bet ir tie žmonės. Būna ir užsieniečių, kurie į šį festivalį atvyksta jau ne pirmą kartą, o čia kalba sukasi ne apie mūsų kaimynus, o apie britus ir skandinavus. Specifinis festivalis su specifine auditorija, tikrų tikriausia atgaiva po visų kitų lietuviškų muzikos festivalių.

Ganėtinai didelį dėmesį festivaliuose visuomet vaidina maistas ir alus. Būtent, „Mėnuo Juodaragis“ laimi ir šioje dvikovoje su kitais festivaliais, vykstančiais Lietuvoje. Organizatoriai myli lankytojus, todėl jiems kasmet pasiūlomas vis kitoks specialus „Mėnuo Juodaragio“ alus, kuris šiemet buvo išties gardus. Savo alų tiekė „Alaus Namai“, „Dundulis“, „Akivarai“, kitaip sakant, jokios neskoningos komercijos. O ir sapnai po kelių gero alaus bokalų tampa daug gilesniais. Maisto įvairovė gal ir nebuvo pati didžiausia, tačiau iš to kas buvo, galiu paploti katučiu ir padėkoti virtuvių šefams! Ir apskritai labai puikus ir draugiškas aptarnaujantis personalas.

Na, ir svarbiausioji festivalio dalis – muzika. Išties, kalbant apie „Mėnuo Juodaragį“, apie muzikinę jo dalį, ji nėra tokia absoliučiai pirminė festivalio varomoji jėga, galbūt net daugiau fonas, bet čia dar būtų galima pasiginčyti. Akivaizdu yra ir tai, jog didžioji dalis atvykstančios publikos tikrai atkeliauja ne vien muzikos klausytis, o apskritai dėl tos paslaptingos „Mėnuo Juodaragio“ atmosferos ir jos pojūčių.

Taigi šiemet festivalis pasiūlė kaip visad gausų lietuvišką būrį su keliais užsienio vardais. Čia dažniausiai išgirsi vieną ar kitą grupę pirmą kartą ir kaskart stebėsis jų įvairove. Čia iš esmės nepamatysi muzikos žvaigždžių, t.y. tokių kaip pagrindinė grupė, kurį užbaigia dienos pasirodymą pagrindinėje scenoje kaip įprasta kitose festivaliuose, čia muzika gali tęstis iki pat 5 valandos ryto ir visa tai didžiausioje scenoje.

„Mėnuo Juodaragis“ pasiūlė tris scenas: didžioji – sapnų scena, kurioje skambėjo daugiausiai folkas ir sunkesnė muzika, antra pagal dydį – nemigos, kurioje būta pagrinde įvairios elektronikos, ambient, na ir paskutinioji – etnopavėsinė, kuri nebuvo gausi, tačiau buvo absoliučiai folko draustinis.

Pirmąją dieną - penktadienį - koncertų maratonas prasidėjo tik vakarop, jį atidarė liaudies muzikos grupė „Kūlgrinda“, gražiomis ir užburiančiomis dainomis palydėjo publiką į tik prasidedančią sapnų kelionę. Penktadienio diena muzikos atžvilgiu buvo silpnesnė nei šeštadienis sapnų scenoje, todėl čia dar verta paminėti danų folko-vikingų grupę „Krauka", kuri save pristato kaip geriausią folko grupę pasaulyje, na, tokia galbūt ir nėra, tačiau savo kuriama muzika tikrai užburia (jauti vikingų kultūros dvasią). Po jų ant scenos su smuiku lipo britas Sieben, buvo keista stebėti jo pasirodymą, daug plevėsavimo, triukšmo, o ir įrašuose geriau skamba, o galbūt čia garsistas kaltas, kuris nesusitvarkė įgarsindamas šio virtuozo beprotiškus sugebėjimus grojant su smuiku, tarsi grojant su savo paties žmona.

Nemigos scenoje labiausiai laukti projektai „Driezhas“ ir „Girių Dvasios“. Pirmojo apskritai gal labiausiai laukiau iš visos „Mėnuo Juodaragio“ programos. Projektas, pasižymintis daugybės garsų sąryšiu su tradiciniais ir elektroninės muzikos instrumentais, kuomet įpinami liaudies motyvai bei įmantrūs tekstai. Šio festivalio publikai „Driezhas“ pristatė net kelias naujas dainas iš dar būsimojo albumo netolimoje ateity. Koncertui baigiantis norėjosi dar. Gaila, kuomet tikrai perspektyvūs ir talentingi žmonės yra vis dar žinomi mažam ratui žmonių, o aš kaskart laukiu galimybės apsilankyti šio projekto koncerte. Kiti mano minėti „Girių Dvasios“, į savo ginklų artileriją pasitelkia ambient muziką. Ir čia visiškai neprašauna. Subtili melodija įsiskverbianti į kiekvieno atėjusiojo pasiklausyti sapną. Tiesa, galop apie ketvirtą valandą ryto dar teko paklausyti projekto „Shnare.sys“, net spėjome ir naują pavadinimą sugalvoti - „Šnarai“, tokia žinot, šnaresių muzika, kuri siunčia signalus, jog jau laikas pėdinti slaptais Skinderiškio parko takeliais link palapinių miestelio ir kristi saldžiam miegui.

Šeštadienis „Mėnuo Juodaragio“ publiką pasitinka jau ir su veikiančia etnopavėsine, kurioje alaus dainas plėšė grupė „Gilė“. Vėliau atėjo metas ir karo dainoms, kurias ne pirmą kartą čia jau pristato vyrų kolektyvas „Ugniavijas“. Tuomet mums ir karo pavojus tampa nebaisus.

Nemigos scena šeštadienį buvo ganėtinai vargana, tačiau šiokį tokį įspūdį paliko grupė „O.Paradis“ iš pačios Ispanijos. Tarsi festivalio egzotika, savo pop-folk eksperimentine muzika bandė sugaudyti kiekvieno žvilgsnį ir judesius į savo sapnų gaudyklę. Kitos grupės, tokios kaip „Virsmai“ ir „Budrūs“ labiau jau pasitelkė į savo ginklų artileriją tik monotoniją, todėl daugiau dėmesio skyriau didžiajai scenai.

Sapnų scenoje savo pasirodymą atliko dažnas festivalio svečias „Pievos“, atliekantis ganėtinai linksmą folk-roką, kuomet ir net labiausiai sustabarėjęs klausytojas bus išjudintas iš kojų. Susirinkę gotai ir tie sulaukė savo valandos, kuomet ant scenos žengė grupė „Mano Juodoji Sesuo“, turinti panašumų su grupe „Siela“. O aš jau maniau, kad gotikinis rokas seniai miręs. Neslėpsiu, bet buvo smagu jų pasiklausyti ir ritmingai pašokti pagal jų atliekama muziką, kuri primena mirštančios gražuolės alsavimą. Kas dar? O gi pirmą kartą girdima grupė keistu pavadinimu - „Lela Menelia“, paliko labai gilų įspūdį, šviesų žaismas ir mistiška muzika, idealus duetas.

Kadangi šeštadienio dangus nepagailėjo nesvetingų kritulių, lijo, griaudėjo, kruša talžė palapinių miestelį, todėl pagrindinėje scenoje viskas užsitęsė. Nors ir daugelio labai laukti svečiai „And Also The Trees“ iš D. Britanijos gerokai vėlavo, tačiau galiausiai jiems pasirodžius, iškart užbūrė savo nuoširdumu, sužadino jausmus, tačiau stigo kulminacijos, pačioje muzikoje trūko daugiau emocingumo.

Naktinėjant prie sapnų scenos, ant jos dar lipo šiek tiek žinomesnės lietuviškos grupės kaip pagoniškojo metalo viesulai „Juodvarnis“ ir paslaptingų melodijų kupini „Spanxti“. Ypač pastarieji sutraukę dar visai ganėtinai nemažą nemiegančiųjų būrį, pažadino publikos vidinį „aš“ paskutinėms nakties linksmybėms. O galų gale, čia festivalio koncertų maratoną tarsi užbaigė Donis, kuris savo muzikaliai išraiškinga post-folk kūryba palydėjo „Mėnuo Juodaragį“ į kitų metų kelionę.

Sapnas buvo tikrai ganėtinai ilgas, o jo turinys - sužadinantis visas teigiamas emocijas. Festivalis „Mėnuo Juodaragis“ šiemet iš savęs išspaudė visą įmanomą sulą. Organizatoriai dar kartą pateisino savo vardą, kad turi begales idėjų, minčių ir jas puikiai įgyvendina. Ir esant blogiems orams, niekur nedingsta stipri šio festivalio aura. O aš jau su nekantrumu laukiu kitų metų, to paties tikiuosi ir iš Jūsų.

Lankėsi ir vertino Eligijus Zaburas

Šio išskirtinio festivalio akimirkos - fotografo Vytenio Jurevičiaus galerijoje: