Dėl Rooney dar prieš metus krausčiausi iš proto- beveik kaip apsėsta kasdien tikrindavau jų nuolat atsinaujinantį puslapį ir laukdama naujų video diaries ar muzikos. Kaip apsėsti daugelis dar likusių Rooney fanų.

Kaip jie, šie penki, regis, standartiniai, kiek jau apšepę jauni Kalifornijos vaikinai sugebėjo priverst žmones juos įsimylėt?

Visų pirma- išreklamuodami save panaudoję gražuolio grupės lyderio Robert Schwartzman veidelį, kuris, tiesa, kuo toliau, tuo labiau panašėja į kiek apsileidusį, išgert nevengiantį savimylą ne-studentą ir ne-dirbantį. Visų antra- papirkdami žmones savo paprastumu, nuoširdumu ir labai artimu bendravimu su gerbėjais. Trečia- žinoma, muzika. Jie sugebėjo į sceną partempti apdulkėjusį 60ųjų kvapą ir leist žmonėm pasiklausyt kažko naujai atrasto seno nesiknaisiojant po legendų kolekcijas. Kokybiškai ir patraukliai.

Bet juos pamažu apsėdo būtent kokybės manija. Per ketverius metus įrašė TRIS pilnus albumus, vis tikėdamiesi pasiekt tobulą kokybę. Ir, matyt, pamiršę išjungt mainstream'o radiją savo studijoj, leisdami susipaniot šiuolaikinam kalifornietiškam pop rock'ui su 70ųjų muzikos perliukais, pagaliau išleidžia trečiąjį variantą.

Kas iš to gavosi?

Kokybiškas, saldus pop-rock'o albumas su vis pasigirstančiais trečiame XX amžiaus kevirtyje išbandytais efektais. Rezultatas turėtų patenkinti? Bet kam muzikoje reikia standartų ir užsitikrinto saugumo populiarumo klausimu? Daug įdomiau ir ypatingiau skamba gruboki, labiau alternatyvūs pačių Rooney išsižadėti ir galutinai nuo oficialaus išleidimo atmesti įrašai, vadinamasis Lost Album, "nutekėjęs" į internetą ir fanų sužvejotas dar prieš porą metų. Tam pritaria daugmaž visi Rooney kaip indie grupę pažįstantys [pažinoję?..] žmonės.

Kita vertus, Rooney dabar tikrai populiaresni. Jie pritraukia savo apšildomų grupių, tokių kaip Phantom Planet, Jonas Brothers ar Godo Charlotte fanus, padidina albumų pardavimo apimtis ir netgi pirmą kartą per 8 karjeros metus patenka į Europos mainstream'ų TOPus (Tame tarpe ir M-1 Top 40.). Tai iš esmės kylama aukštyn?..

Pagaliau konkrečiau apžvelgiant albumą muzikine prasme, pradėkime nuo Calling The World, pirmojo albumo takelio. Pirmosios sekundės jau išgąsdina ir palieka burnoj 16 šaukštelių cukraus skonį burnoj. Melodiją išmoksti po pirmo priedainio pragrojimo (savotiškas sėkmės receptas...), lygiai kaip ir When Did Your Heart Go Missing?, singlo, išplatinusio Rooney vardą pasaulyje. (Liūdna tik, kad taip neatsitiko prieš 5 metus su lyriškąja Blueside, kol kas ko gero geriausiu Rooney kūriniu). WDYHGM man nepatiko nuo paties pirmo perklausymo, kai grupė patalpino dainą oficialiame savo puslapyje. Nusiyvlus tada buvau, kad taip ilgai lauktas naujas albumas prasideda taip ne taip.

I Should've Been After You pelnė klausytojų simpatijas. Kągi, gera daina, tikrai gera. Kokybiška!

Tell Me Soon ir Don't Come Around Again Rooney ištraukė iš stalčių pristatydami kaip naujus kūrinius, nors jau nežinia kiek metų jie plaukiojo po ineternetą. Dabar, tiesa, iš jų padaryti muzikine prasme didesni kūriniai, kuriuose, laimė, karts nuo karto netyčia išsprūsta ir nenušlifuotieji senieji berniukai.

Nuo vidurio prasideda kiek geresnė albumo dalis. Šeštoji Are You Afraid? kartu su vėlėsnėmis All In Your Head ir Believe In Me yra, mano nuomone, geriausi albumo taškai. Ir jei kada Rooney grįžtų į mano mp3 grotuvą, šie kūriniai turėtų šansų atsidurti tarp mano numylėtojo Lost Album įrašų.

Love Me Or Leave Me jau nuo pirmų akordų atrodo prieš tai 200 kartų per radiją girsėta. Per koncertą turbūt gerai išjudina, kaip ir pirmieji kūriniai ar dar likę keli. Tačiau žodžiai... Oh, kažkada tai buvo smagu, dabar ta pati istorija apie vienpusę meilę su sarkastiškais pastebėjimais kartojasi iš naujo ir iš naujo. Gal laikas pereit prie ko nors gilesnio?

Paralyzed, jei nebūtų tokia įkyriai monotoniška, būtų puikus aštrus rock'inis kūrinys. Nenurašyčiau.

Baigiamąją Help Me Find My Way galima vertinti iš daugelio rakursų. Grupės lyderis Robert Schwartzman skyrė šią dainą savo mirusiam tėvui (kaip ir kadaise parašytą 1994), todėl lyg ir nereikėtų per daug įkyriai lįst su komentarais. Tačiau po galais, kam tiek tos perspaustos dramos? Jei idėja nuoširdi, nuoširdus galėtų būti ir jos įgyvendinimas. Nes dabar paprasčiausiai kyla šypsena, klausantis Robert'o kaip išsigandusio pradinuko, bandančio pergalėt savo balso galimybes.

Galų gale, albumas tikrai NĖRA blogas, tačiau iš Rooney tikėjausi kažko kitokio.
Antrojo albumo sindromas?

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.