Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
* Merdinčio amžiaus sutemų gūdis. Aikštėm ir kryškelėm šėlstančios spūdtys. Aitrina sielą kaip geležį rūdys Tas nenumaldomas, almantis rūstis : - pavertė dieną į naktį, Saulė turėjo apakti. Sutemoj naktį ir dieną Kalėme geležį, plieną. Darbo apluošintom rankom Kalnus į pragarmes trankėm. Širdis sušėrę mašinom, Kas buvo laimė, nežinom. Buitį sulydę priekalam, Gatvėse alkom ir šalom. Šėrėme kruvina sauja Vien išnaudotojų gaują. Dūmuos, purvyne ir suodyne Skriaudos gyvenimą nuodijo. Drėgno kalėjimo mūruose Kentėme širdžia sugurusia Ir iš gelmių tos velnionės Klausėme : " Kas mes? Ar žmonės? " ** Spalio šalnų pasidabrintoj ūkanoj Vėjas geltonus nešioja lapus. Darbo žmonių revoliucijos lūkesčiai Aplėkė tolimus žemės kampus. ir įsiaudrino pilkosios minios - Jūra taip daužo verpetais krantus - Kyla kaip griausmas iš josios krūtinės Šauksmas rūstus : - Skelbiame pergalę, skelbiam laimėjimą Žygyje laisvo žmogaus, To, kur, išėjęs iš juodo kalėjimo, Niekam daugiau nevergaus! Sukauptos kylančios galios vergovėje Laisvės plasnojimais pačios sugriovė ją; Smurtą ir kančią, ir mirtį paniekino Ir nepakęs jokios prievartos niekieno! Dar vienas smūgis - ir tas paskutinis, Dar viena kraujo auka... Dūmais pasruvo dangus rudeninis, Lemiamoj nuojautoj gniaužias ranka. Glaudžiasi pilkosios darbo kolonos, Pilna grūmojančio tvano srove. seserys, dukterys, motinos, žmonos Lydi juos viltim guvia. Ne, nepraeis be prasmės Spalio dienos! Ne, nesustings be gyvybės širdis... Kraujo ugniavietėj grūdintas plienas Vartalios sėjai derlingas velėnas, Dirvoj nušveitęs rūdis. ..... Mano mėgstamiausios eilės ( Be Erlicko ). Šiandien netyčia atsiverčiau ir supratau... Kad vėl senstu metais... Vėl prisiminiau viską... Ir tai man nesuteikia džiaugsmo, ne... Tik viskas tampa dar tirčiau... o aš to negaliu pakęsti... .... Taigi... Šaindien TA diena... Ta per kurią visi mane sveikina ir panašiai... Ir kas iš to... Tik suprantu, kokia aš kažkam brangi... Miela ir džiugu tam, kas mėgsta verkti, nes aš šiandien to norėjau ne kartą... Juk taip retai verkiu iš džiaugsmo... ( Sarbu ne dovanos, o geri norai... O aš noriu... ) .... Ši diena tokia, kaip ir prieš šešiolika metų... Kažkodėl esu tuo įsitikinusi... Nežinau ar dar kadanors labiau nesididžiuosiu savo draugais, negu šiandien... Viskas... Spaudžia širdį... Ačiū.... Ką dar galiu pasakyti... Kiti žodžiai būtų beverčiai... Jie tokie ir yra... Nemoku ir nemokėsiu kalbėti jausmais... ( Laukiu rytojaus... Gyvenimas nesibaigia ) |
2006 m. spalio 20 d.
|
2011 m. gegužės 31 d.
2011 m. balandžio 6 d.
2011 m. sausio 4 d.
|
2006 m. spalio 22 d. 20:32:51
Kažką panašaus, kad didžiausia laimė - kai gali verkti iš džiaugsmo.
Veikia.
____________________
= nemiegu.
2006 m. spalio 20 d. 20:24:53
____________________
Žmogėdros kaip svogūnai.Pagauni,ne?