Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

Top 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2017-aisiais (100-51)

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

100. Ruslana – It‘s Magical (Europop, 2017). Šitas sunkiu gitaros skambesiu praturtintas pop kūrinys mane kažkaip sužavėjo. Jos naujoji daina man daug daug kartų labiau patinka nei „Wild Dances“, kuri buvo iš pirmosios dar mano galvoje išlikusios Eurovizijos (o man nė šešerių dar nebuvo). Stiliukas muzikiniu aspektu išlaikomas gan modernus, nors jos performansai nepakito. Angliška versija susiklauso geriau nei ukrainietiška, todėl ją ir įtraukiu čia.

99. Peter Hammill – Red Shift (Progressive rock, 1974). „The Silent Corner and the Empty Stage“ albumas mano grojaraščiuose sukasi gal kokius 5 metus, tačiau vis tiek kelios dainos negavo deramo mano įvertinimo iki praėjusių metų. „Red Shift“ yra viena tų dainų, kurias įvertinau gerokai vėliau nei išgirdau pirmą kartą. Jų pervertinimas tik sustiprina nuomonę, kad „The Silent Corner and the Empty Stage“ yra geriausias PH darbas, besilygiuojantis su VdGG klasikiniais albumais ir tuo pačiu su visais tos eros progroko banginiais. Iš esmės „Red Shift“ yra gal net labiausiai vandergrafiška PH daina skambesio prasme. Yra tų ryškių vargonų ir saksofono, Evans‘o būgnavimas irgi šioje dainoje labai charakteringas, o stipresni momentai skamba kaip iš „Pawn Hearts“ ar bent jau „The Least We Can Do Is Wave to Each Other“ laikų. Vis tik visų PH dainų šerdis išlieka jo lyrika.

98. Depeche Mode – I Feel Loved (Electronica, 2001). Nu va, dar vienas ryškiai elektroninis momentas iš „Exciter“. Šitoje dainoje netgi yra dubstep‘iško skambesio. Šis labai aštrus sintezatorių skambesys turėtų būti patrauklus tiems elektronikos gerbėjams, kurie iki Depeche Mode nesugebėjo pribręsti. Čia panašiai, kaip roko klausytojams tiltu į Depeche Mode kūryba galėtų tapti „In Your Room“ arba „Barrel of a Gun“.

97. Depeche Mode – Cover Me (Electronica / synthpop, 2017). Muzikos prasme tai pati universaliausia „Spirit“ daina, visai prisiderinanti prie viso albumo konteksto, tačiau išlaikanti daug elektroninio skambesio savyje. Ir išplėtota instrumentinė dalis šią dainą iškelia aukščiau kitų. Iš pradžių ją vertinau saikingai, tačiau vis tiek laikui bėgant ji patapo tikriausiai mėgstamiausia „Spirit“ albumo daina.

96. Faith No More – Land of Sunshine (Alternative metal / rock, 1992). Štai ir „Faith No More“. Juos iki tol žinojau kelių pavienių dainų kontekste („Falling to Pieces“, „Midlife Crisis“ ir „Epic“ pagrinde), tačiau atsitiktinai įsijungęs „Midlife Crisis“ ir pradėjęs gilintis į skambesio bei teksto detales pamačiau, „ant kiek“ sumanus kūrinys tai yra. Ir visas „Angel Dust“ mane išsprogdino į orą, galite susirasti mano birželį rašytą jo apžvalgą, jei domina. „Land of Sunshine“ yra pirma ir iškart daug žadanti „Angel Dust“ daina. Patton‘o žodinės išraiškos lankstumas ir vingrus alternatyvaus metalo skambesys praktiškai visoms „Angel Dust“ dainoms prideda šarmo.

95. Supertramp – Don‘t Leave Me Now (Progressive rock, 1982). Čia Silentist mane patraukė šiuo kūriniu. Iš pradžių man jis pasirodė vidutinis, tačiau po dar poros perklausų aš juo pradėjau mėgautis. Hodgson‘o vokalas ir nesupainiojamas Supertramp melodijų braižas šioje dainoje labai gerai suveikia, vietomis ir gitara į tokį gilmourišką režimą pereina, todėl kūrinys visumoj gana estetiškas ir malonus klausyti.

94. Anekdoten – Groundbound (Progressive rock, 1999). Ši daina, jei neklystu, buvo pirmoji 2017-aisiais išgirsta daina. Ir būtent tada, sausio 1-osios naktį, aš užsikabinau ant „Groundbound“ ir apskritai „From Within“ albumo. Šis neilgas, tačiau ganėtinai smarkus kūrinys yra kaip niekada panašus į King Crimson „Red“ laikais. Nors čia pakankamai akivaizdu, kad „Anekdoten“ dėl visos savo kūrybos gali būti vadinami naujųjų laikų „King Crimson“, tačiau „Groundbound“ boso ir melotrono prasimušimai, o ir gitaros grojimas instrumentinėje dalyje tas asociacijas stiprina taip, kaip jokia kita „Anekdoten“ daina taip nedaro.

93. Devin Townsend – By Your Command (Progressive metal, 2007). Devin‘as man labai reikšminga figūra tapo 2016-aisiais, tačiau jo įtakos ir 2017-aisiais buvo gana stiprios. Galbūt šiame tope jo kūrinių yra kuklus kiekis, tačiau aš išlikau prisirišęs prie jo kūrybos. Ziltoid‘o personažas ir visas albumas dar nėra tinkamai įvertintas iš mano personažas, tačiau „By Your Command“ yra viena iš tų dainų, kurias norisi vadinti progresyvaus metalo etalonais: daug variacijų, komplikuoti rifai, o ir pats kūrinys labiau primena supernuoseklią kompoziciją nei chaosą. Finalas vis tik yra auksas, dėl to pritarsiu su dauguma Devin Townsend gerbėjų.

92. Big Big Train – The Leaden Stour (Progressive rock, 2017). Šįkart kūrinys iš kito naujo „Big Big Train“ albumo „The Second Brightest Star“, kuris man dar giliau įsirėžė į vidaus organus. „The Leaden Stour“ yra tipinė to albumo daina, bet jei gerai įsiklausysite, jis turi įspūdingą gerą džiazinę boso liniją ir mušamieji momentais skamba džiaziškai, o ne rokiškai, nors pavyzdžiui, pati daina iš savęs gal net labiau bliuzinė nei džiazinė. O kai bliuzo ir džiazo įtakos pjaunasi, dažniausias rezultatas yra progresyvaus roko kūrinys. Tai ir čia tas galioja. Šis kūrinys, beje, yra labai genesis‘iškas. Pučiamieji prideda daug jėgos instrumentinei daliai. O paskutinioji minutė yra grynas džiazas. Žodž, jėginis kūrinys.

91. Ryuichi Sakamoto – ZURE (Avant-garde / ambient, 2017). Ryuichi Sakamoto seku seniai ir čia taip pat galėčiau paminėti Silentist įtaką mano muzikiniam skoniui. Bet dar labiau pastiprino viską „Yellow Magic Orchestra“ pažinimas, dėl ko papildomas dėkojimas eina Isai. Kartais iš music‘iečių komentarų tiek gėrio prisigaudai, kad ojojoj. „async“ yra toks darbas, kuris esant atitinkamai nuotaikai gali taip surezonuoti su tavo momentine būsena, kad nuo jo negalėsi ausų atplėšti. Dėl to netgi kelias vakarus įsijungdavau šitą darbą ir jis mane labai lengvai „paruošdavo“ miegui. „ZURE“ yra man pats efektingiausias albumo kūrinys. Minimalizmas at its best.

90. Pain of Salvation – Meaningless (Progressive / alternative rock, 2017). Kūrinys, sukėlęs dvejopus jausmus laukiant „In The Passing Light of Day“ išleidimo, kita vertus, visai įdomus tiek posmo motyvas, tiek priedainis įsimintinas, tai palaipsniui šį ganėtinai pretenzingą kūrinį prisijaukinau. Tas pareikalavo iš manęs daug perklausų, todėl perklausų statistikoje šis kūrinys yra gerokai aukščiau nei 90 vieta, tačiau lyginant su visu albumu šio kūrinio įtaka man yra viena mažiausių.

89. Roger Waters – Is This The Life We Really Want? (Progressive rock, 2017). Vienas labiausiai išplėtotų Roger Waters naujojo albumo kūrinių. Apie šį albumą labai norėčiau parašyti normalią išplėtotą apžvalgą, tačiau nerandu tam pakankamai užsispyrimo. Šis kūrinys turbūt yra tas, kuris yra kruopščiausiai sudėliotas muzikine prasme ir labiausiai pavykęs vertinant visas Waters‘o teksto potekstes, tačiau visas albumas prikrautas jei ne tokio paties, tai bent panašaus gerumo kūrinių.

88. Pain of Salvation – Inside (Progressive rock / metal, 1998). Šis kūrinys 2016-ųjų tope užėmė 3 vietą!!! Atrodo, tiek daug klausytas kūrinys turėtų pradėt varyti vėžį, bet ne. Jis toks maloniai intensyvus, melodingas ir ne per sunkus (vis tik aš savo natūra labiau roko nei metalo klausytojas), kad man labai tinka. Tuo labiau, daug kartų mėgavausi „One Hour By The Concrete Lake“ visuma, kažkaip atskiros dainos neišmesi iš praktiškai konceptualaus albumo konteksto. Vienas mėgstamiausių PoS kūrinių. P.S. ties 2:20 esantis įėjimas į antrąjį posmą su pastiprinta sintezatoriaus linija mane visada šiurpais nukrečia. Nuostabiausias dainos momentas.

87. Fojė – Pėdos ant drėgno akmens (Alternative rock / new wave, 1993). Dar vienas kūrinėlis iš „Vandenyje“, gal net vienas įsimintiniausių ir geriausių albumo kūrinių. New wave‘iškas ritmas ir visai greitokas tempas visai veža, nors daina iš savęs yra labai lyriška net Mamontovo standartais. Beje, yra pakankamai aštrios gitaros momentų, kas Fojė nėra jau taip būdinga. O ir finalinis instrumentalas stiprus. Vis tiek Lukošiaus performansas mane galutinai pritrėškia bet kurioje Fojė dainoje. Man jo grojimas yra svarbiausias elementas Fojė muzikoje.

86. Portishead – Roads (Alternative rock, 1994). Berods viename Facebook poste rašiau apie šią dainą, pavadindamas ją „išgryninta emocija“. Keli klavišo akordai, atitinkamas ritmas ir jausmingas aukštas moteriškas balsas yra pakankamas „kapitalas“ neužmirštamai dainai sulipdyti. Tiesa, viską eksponentiškai pastiprina papildomi gitaros ir boso akcentai bei orkestro pritarimas.

85. Peter Hammill – Modern (Progressive rock, 1974). Kai geriau pagalvojau, „Modern“ ne taip ir toli nuo „Roads“ savo atmosferos prasme, tik čia muzikologiniu požiūriu yra daugiau „mėsos“. O dar ta aštri Hammill‘iška gitara taip į skūtus plėšo viską. Ir čia sutinkame dar vieną nerealų įėjimą į antrą posmą ties 1:30. Šįkart su ekstremalia paties Hammill‘io bosinės gitaros linija. Šitoje dainoje vyrauja labai archaiška atmosfera (pavadinimas čia man kaip visiškas antonimas), turbūt gitaros skambesys ir kažkuo į „Octopus“ panašus Banton‘o grojimas klavišais taip padaro.

84. A Perfect Circle – The Doomed (Progressive / alternative rock, 2017). „A Perfect Circle“ grįžimas daug kam yra įvykis, ir netgi, pasirodo, man. Iki tol man APC buvo tiesiog grupė. „The Doomed“ man iš pradžių buvo tiesiog kūrinys, tačiau ties ketvirta perklausa aš perklausiau viską susikaupęs ir pasakiau — wow, noriu dar... ir dar... ir dar. „The Doomed“ galiu vadinti pirma patikusia APC daina (nu gal „Judith“ būtų pirma, bet vis tiek efektas ne toks), o dabar dar prisidėjo jau šiemet išleista „Disillusioned“, kuri kiek lyriškesnė, galbūt mažiau mane paveikusi nei „The Doomed“ (nes lūkesčių kartelė automatiškai pakeliama aukštyn), tačiau vis tiek stipri.

83. Roger Waters – The Most Beautiful Girl (Progressive rock, 2017). Nu va, čia Roger‘is šiek tiek kitu kampu — vis dar keliantis skausmingus klausimus, tačiau daug lyriškesnis. Ir dainos skambesys visai ramus, tačiau tinkamai sudėlioti akcentai 6 minučių ramų kūrinį padaro labai įdomų. Vienas labiausiai intriguojančių kūrinių, dėl to jį pasirinkau atstovauti visą albumą ir sudarinėdamas 2017-ųjų albumų top10.

82. Moloko – Forever More (Electronica, 2003). Šią dainą labai fragmentuotai atsimenu iš vaikystės, todėl ją išgirsti po daugiau nei dešimtmečio buvo labai malonu. Roisin Murphy balse yra netikėtai daug šarmo, o ir visa dainos aranžuotė (bent jau singlo versijoje) yra labai kompaktiškai sudėta ir nuosekliai bei natūraliai stiprėjanti, todėl ir visas drive‘as auga ir auga. Pilna versija man atrodo kiek tuštesnė, todėl daug daugiau laiko praleidau klausydamas singlo versijos, todėl ją čia ir įtraukiu. Žodž, stiprus elektroninis numeris.

81. Fates Warning – Left Here (Progressive metal, 2004). Dar vienas kūrinys iš puikaus „FWX“. Gal šiame atmosfera ne tokia keista kaip klausant „A Handful of Doubt“, tačiau skambesio braižas labai panašus. Man patinka lėtas, bet nuoseklus įžangos išvystymas — toks dainos „užauginimas“ man visada buvo prie širdies. Tai turbūt ir yra labiausiai žavintis dalykas šiame kūrinyje, nors visas atlikimas nepriekaištingas, bosas ir būgnai vis dar groja kaip „Perfect Symmetry“ albume, o ir priedainis man labai patinka. „Left Here“ turbūt būtų mano mėgstamiausių FW kūrinių dešimtuke.

80. Metallica – The Thing That Should Not Be (Heavy / Thrash metal, 1986). „The Thing That Should Not Be“ atradau iš naujo klausydamas „Master of Puppets“ — man žiauriai patinka rifas ir priedainis. Kažkokių virtuoziškumų nereikia, užtenka mane pagauti ant gero, sunkaus heavy metal rifo.

79. Peter Gabriel – I Don‘t Remember (Art rock / pop, 1980). Šita funky daina užkabino savo neįtikėtinai ryškia boso linija. Čia greičiausiai tą garsą Levin‘as išgauna su Chapman Stick‘u. Žinoma, dainos pozityvumas, geras priedainis ir Gabriel‘io charizma taip pat yra svarbūs, šią dainą puošiantys elementai.

78. Talk Talk – Living In Another World (Art pop / rock, 1986). „The Colour of Spring“ albumo pažiba, mano nuomone. Irgi 4/4, tačiau visi instrumentai, įsilieję į vieną fluidą, teka per mano ausis ir smegenis su banga. Labai tirštas skambesys, ryškus klavišiniai, patrauklus gitaros skambesys, nenuobodus ritmas ir boso linija. Dar kartą pagirsiu Hollis vokalą. Dėl šios dainos ir užsikabinau ant viso albumo, o prie Talk Talk aš apskritai priėjau per Steven Wilson pasisakymus, todėl už šitos dainos beigi grupės atradimą turėčiau dėkoti Wilson‘o albumui „To The Bone“.

77. Genesis – Turn It On Again (Progressive / pop rock, 1980). „Genesis“ labiausiai mane žavėjo 2017-aisiais savo kūriniais iš „Duke“ ir „Abacab“. Šitame kūrinyje yra labai šaunus ritmas, kurį klausant pirmą kartą jaučiasi, kad jis biški „odd“, taigi, kadangi klausos neturiu, pasigooglinęs randu, kad čia yra 13/4. Man tokie dalykai kaip progresyvistui labai patinka. Bet ir labai įstringanti melodija daro savo, Collins‘o indėlis tiek iš vokalo, tiek iš mušamųjų pusės man labai patinka.

76. Depeche Mode – You Move (Electronica, 2017). Turbūt daugiausiai klausytas „Spirit“ kūrinys ir vienas mėgstamiausių — daug agresyvesnis nei „Cover Me“, elektroniškas ir smagiai kontrastuojantis su visu albumo kontekstu. Man šis kūrinys kaip energijos pliūpsnis slogiame „Spirit“ pasaulyje.

75. Xiu Xiu – Jenny GoGo (Noise pop / avant-garde, 2017). Iki tol nebuvau nieko panašaus girdėjęs. Aš net nežinau, kad egzistuoja toks muzikos stilius kaip „noise pop“. Aš nežinojau, kad galima naudoti tokius „distorted“ vokalus dainoje. Aš nežinojau, kad galima rašyti tokius crazy tekstus. Man ši daina buvo susipratimas, kad aš nieko nežinau apie muziką. Šitas avangardas man atrodo labai estetiškas, kad ir kaip oksimoroniškai tai skambėtų. Labai smagiai sudėliota daina, labai smagiai skamba. Deja, visame albume „Forget“ aš neradau nieko panašaus į „Jenny GoGo“.

74. Depeche Mode – Suffer Well (Electronica, 2005). Čia turbūt mano mėgstamiausia „Playing the Angel“, albumo, dėl kurio iki pat dabar turiu labai daugialypius nusistatymus, daina. Šitame kūrinyje yra sunkios, žemu tonu grojančios gitaros, tokios melancholijos, tamsumos ir tuštumos, kad bendras efektas gaunasi gana stiprus.

73. UK – Nevermore (Progressive rock / jazz fusion, 1978). Kažkodėl aš vis prasilenkdavau su U.K. muzika ir tik John Wetton mirtis mane paskatino smarkiau įlįsti į jo darbus su U.K. Ir aš supratau, ką aš tiek daug metų ignoravau. Debiutinis albumas man prilipo daug labiau nei „Danger Money“, o ypač tokie kūriniai kaip „Nevermore“, „Mental Medication“ bei „Thirty Years“. Tai labai džiaziškos kompozicijos, Bruford‘o ir Jobson‘o būgnų-klavišų sintezė yra tokia gera (o „Nevermore“ viduryje esantys instrumentiniai momentai visiškai ištaško), kad nesugalvoju analogų. Galbūt Davison-Moraz duetas „Refugee“ grupėje kažkaip panašiai skambėjo. Nenuvertinu Holdsworth (kurio taip pat netekome 2017-aisiais) bei Wetton‘o indėlio į šiuos kūrinius, jie viską sutvirtina kaip cementas.

72. Rage Against The Machine – Know Your Enemy (Alternative / rap metal, 1992). Dar viena labai gera RATM daina, ant kurios rimtai užsikabinau tik ją išgirdęs. Aš nusprendžiau, kad man reikia pagaliau pradėt RATM klausytis pilnais albumais, bet iki dabar to neįgyvendinau. Vėlgi, daug energijos, visoje mano klausomos muzikos minoro jūroje šiek tiek mažoro, ir įsimintinas rifas. Ko dar bereikia...

71. Queensryche – Promised Land (Progressive metal, 1994). Queensryche diskografija man yra puikiai pažįstama, tačiau pasiilgau „Promised Land“ — tai turbūt geriausia Queensryche daina, kuri neturi nieko bendra su „Operation: Mindcrime“ albumu. Nors aukštiems vokalams aš nesimpatizuoju, tačiau Tate‘as man yra idealas šioje srityje (kartu su Alder‘iu iš „Fates Warning“). Nuostabus boso ir būgnų indėlis padaro šią dainą puikią, o gitara įkvepia šitai gana šiurpiai dainai dar tirštesnių nuotaikų.

70. Faith No More – Jizzlobber (Progressive / alternative metal, 1992). Po šiurpios dainos dar šiurpesnė. „Jizzlobber“ tekstas man yra visiškai nesuprantamas, bet galima tiek įvairiausių interpretacijų prisigalvoti, kad... O šitas Patton‘o šiurpus vokalas ir ganėtinai sunkus bei aštrus rifas priveda prie išvados, kad ši daina yra tinkama siaubo filmams. Ir jos efektas kuo toliau, tuo labiau auga. Kulminacija nuostabi, o gale pasilieka šiurpiausia, kas tik galėtų pasilikti – garsiai gaudžiantys bažnytiniai vargonai.

69. Genesis – Heathaze (Progressive rock, 1980). Po tokios šiurpumos reikia šiek tiek Banks‘iškos ramumos. Man ši daina turi kažkokį nostalgišką poveikį, o ypač pasimėgavimo vertas stiprus priedainis. Vėlgi, pasikartosiu, kad „Duke“ albume Collins‘as žiba.

68. Supertramp – Babaji (Progressive rock, 1977). Ir dar vienas toks ramus, taikus bei truputį nostalgiškas kūrinys. Hodgson‘o kompozicinis braižas man labai patinka (labiau nei Davies‘o), jo sukurtos dainos turi labai efektingą ir nuoseklų vystymą, jos skamba nuotaikingai ir netgi visai vežančiai. Ir žinoma, tas trademark‘inis Supertramp skambesys mane veikia.

67. Jefferson Airplane – Alexander The Medium (Psychedelic / progressive rock, 1972). JA tikrai nėra progroko grupė, tačiau jų vienas paskutinių albumų „Long John Silver“ turi tą intelektualaus roko jausmą, todėl nebijau jo vadinti bent jau bandymu būti progresyviems. Aišku, JA 1972-aisiais jau buvo kiek išėję iš mados, nors man atrodo, kad „Long John Silver“ yra labai neįvertintas jų darbas. „Alexander The Medium“ yra viena labiausiai išplėtotų dainų albume, smuikas ypač gerai skamba, Kantner ir Slick vokalinis duetas visada labai gerai veikia. Visa kūrinio jėga yra kompozicijos įmantrume ir šaunioje kulminacijoje. Kai kur instrumentai taip pasitaško, kad visai norisi vadinti tai progresyviu roku.

66. Fojė – Žvaigždės Kartais Krenta (Alternative rock, 1996). Šįkart ne iš albumo „Vandenyje“, ir ši daina man iš anksčiau puikiai pažįstama (nesakykit, kad tai savaime suprantama, nes ne visi 98-ųjų vaikai atsimena 96-ųjų dainas). Vėlgi, mane žavėjo praėjusiais metais tos dainos, kuriose daug energijos ir kuriose puikiai groja klavišiniai. Tai čia tas yra. O ir klipas tokius nostalginius vaizdinius pasąmonėje kelia. Man visa Fojė kūryba yra gryna nostalgija, kažkokie telepatiniai tiltai mane ir 10-ojo dešimtmečio aurą sieja per Fojė muziką.

65. Depeche Mode – Freestate (Alternative rock / electronica, 1997). „Ultra“ yra vienas labiausiai mane paveikusių albumų 2017-aisiais. Ir dar žinant, kad šis albumas yra įrašytas ganėtinai sunkiu grupei metu... Jame tiesiog visos dainos yra savaip įdomios, o „Freestate“ mane patraukė netikėtai bliuziniu gitaros skambesiu ir gražiu priedainiu. Šauniai išplėtota daina.

64. Depeche Mode – Barrel of a Gun (Alternative rock / electronica, 1997). Dėl šio kūrinio apskritai pasišoviau perklausyti visą „Depeche Mode“ diskografiją. Viena rokiškiausių, stipriausių, įsimintiniausių dainų visame repertuare. Irgi šauniai išplėtota ir atidirbta.

63. Yes – Be The One (Progressive rock, 1996). Čia buvo vienas didžiausių atradimų beklausant „Yes“ diskografijos ir labai užsikabinau sudarinėdamas Yes dainų topą, todėl buvo sunku nešališkai įvertinti ir pastatyti šią dainą į deramą poziciją. Tačiau tai tikrai stipri, melodinga ir progresyvi daina, ypač į galvą įsikerta galinga vidurinė dalis (nuo maždaug 4:00 prasidedanti), ten Howe su gitara smagiai žaidžia, o ir eilutės „It's a long, long, way from where the system began / It's a long, long, way humankind“ labai įsikerta į galvą.

62. Asia – Who Will Stop The Rain (Progressive / pop rock, 1992). Ši daina buvo berods praeitų metų dešimtuke, tačiau ji vis tiek manęs neapleidžia. Paprasta, lengvai įsikertanti į galvą, geras ritmas (būgnai + bosas), įdomus tekstas, vokalas stipriai skamba — žodžiu, chrestomatinis pavyzdys, kaip turi skambėti gera poproko daina.

61. Led Zeppelin – Babe I‘m Gonna Leave You (Hard / blues rock, 1969). Led Zeppelin diskografijos klejonėse viena pirmųjų reikšmingų stotelių buvo šis kūrinys. Buvau visiškai pamiršęs šios baladės grožį. Plant‘as yra bene mėgstamiausias mano vokalistas ir čia jis visiškai žiba. Page‘o „žaidimai“ yra antra svarbi dedamoji. Na ir be to sunkaus rifo ši daina vargiai pasiektų tokį efektą, kokį pasiekia dabar.

60. Led Zeppelin – For Your Life (Hard / blues rock, 1976). Viena mėgstamiausių dainų tiek iš „Presence“ albumo, tiek visame Led Zeppelin repertuare. Gana neįprastas rifas, sudarantis įspūdį, kad tai labai kompleksuota daina (o gal tokia ir yra, juk aš ne muzikologas), gerai klausantis girdisi, kokį nerealų darbą atlieka JPJ. Būtent Page-Jones duetas puošia šią dainą, o dar jei turi visai solidžią būgnų partiją ir mano labai mėgstamą vokalistą, tai praktiškai tobula.

59. Black Sabbath – Dirty Women (Heavy / progressive metal, 1976). Šiame „Technical Ecstasy“ albumo perliuke galima užčiuopti tai, ką mes dabar vadiname progresyviuoju metalu — į metalą įvesti klavišiniai, ne pats paprasčiausias rifas ir labai daug pokyčių ganėtinai netrumpoje dainoje. Aišku, galėtume sakyti, kad dar anksčiau buvo „Megalomania“, o dar anksčiau — „War Pigs“ — tai visiškai teisingi teiginiai, todėl dažnai ir sakau, kad „Black Sabbath“ išrado progresyvųjį metalą.  Būtent „Dirty Women“ savo jėgiškumu ir lyginčiau su dviem minėtais ankstyvesniais kūriniais.

58. Caravan – C‘thlu Thlu (Progressive rock, 1973). Šiek tiek buvau užmetęs Kenterberį pastaruosius porą metų, bet turbūt nebūna mano topo be bent vienos „Caravan“ dainos. Dažniausiai būdavo „Nine Feet Underground“, viena geriausių progresyvaus roko dainų istorijoje, bet dabar šiek tiek kuklesnis kūrinys — 4 kartus trumpesnis, tačiau ne mažiau įdomus. Yra šiokio tokio funkiness pirmoje šios dainos dalyje, turi tokį kapotą klavišinių / gitaros motyvą, kurį bosas sujungia į vientisą kūną. Ties dainos viduriu įvyksta lūžis ir pereinama į tai, dėl ko „Caravan“ man yra pati geriausia Kenterberio grupė — visiškai nesuvokiamą 1973-ųjų standartais instrumentinę partiją. Daug klavišų, įmantrus rifas, tai, ką išdarinėja būgnininkas, geriau pasiklausius, irgi labai įdomu ir labai tinka prie visos bene chaotiškos kūrinio atmosferos. Siaubingai gera daina.

57. Pink Floyd – One Slip (Progressive rock, 1987). 2016-ųjų pabaigoje savo ilgametį „Mastodon“ – „Joseph Merrick“ žadintuvą pakeičiau į „Pain of Salvation“ — „Stress“ aštrų perkusinį motyvą, o 2017-ųjų viduryje „One Slip“ įžanga patapo mano žadintuvu. Tas motyvas tiesiog sutvertas būti žadintuvu. Tai iki šiol ir yra. Tai įžanga yra liuks, tačiau ir pati daina nesilpna nei „A Momentary Lapse of Reason“, nei viso grupės repertuaro kontekste. „One Slip“ šiais metais įsipaišė į kitų labai klausomų to albumo kūrinių kaip „Yet Another Movie“, „The Dogs of War“ arba „Sorrow“ gretas.

56. UK – Thirty Years (Progressive rock / jazz fusion, 1978). Dar vienas U.K. perliukas. Šio kūrinio įžangoje yra tokio lyrinio misticizmo, kuris mane emociškai veikia ir galbūt dėl to šis kūrinys yra kiek aukščiau nei „Nevermore“. Vis tiek viduryje prasideda absoliutus taškymasis džiaziniais būgnų bei klavišų motyvais, o dar ir Wetton’as bei Holdsworth’as pasireiškia daug ryškiau šioje dainoje. Uch, kokia jėga!

55. Metallica – Until It Sleeps (Heavy metal / hard rock, 1996). Buvau šią dainą girdėjęs ir anksčiau, tačiau „Apocalyptica“ savo koncerte labiau įtraukė į šį kūrinį. Nesitikėjau, kad toks siaubingai klasiškas „Metallicos“ numeris gali skambėti taip efektingai tiek atliekamas jų pačių, tiek „Apocalypticos“. Kažkoks cinkelis šitoje dainoje yra. Šiaip dar toks dalykas šovė į galvą: „Metallicos“ dainoms daug prideda labai ryškūs, nors ir nesudėtingi Ulrich‘o ritmai. Tas būgnų ryškumas labai pastiprina net ir paprastus kūrinius, tokius kaip ir šis.

54. Black Sabbath – Swinging The Chain (Heavy metal, 1978). Šitas kūrinys yra BS eksperimentiškumo viršūnė, aišku, suprodiusuotas žiauriai prastai, bet tai irgi savotiško šarmo prideda. Lūpinė armonikėlė tokiam sunkiam kūrinyje iššokdama įveda daug konfūzo – lyg folk‘as pjautųsi su heavy metal. Vokalas varijuoja tarp normalaus ir visiškai nepakeliamo spiegimo. Labiausiai patinka antroje pusėje įvykstantis perėjimas prie kito, dar įdomesnio rifo. Ten įvyksta galutinis išsitaškymas. Galingas, bet jau baisiai eksperimentiškai bent jau skambantis kūrinys.

53. The Alan Parsons Project – Games People Play (Pop rock, 1980). Nu va, panašiai kaip Asia „Who Will Stop The Rain“ — gal tekstas ir nelabai, tačiau labai kabliuojantis klavišinių motyvas, paprastas, bet tuo pačiu įdomus rifas ir labai geras vokalas šiai dainai daug ką duoda. Galbūt „Who Will Stop The Rain“ man labiau patinka, tačiau su „Games People Play“ susipažinau šviežiai ir teko daugiau paklausyti.

52. Lamb of God – Vigil (Thrash / groove metal, 2003). O čia yra sunkiosios muzikos dainos etalonas. Lamb of God dainos turi savo specifinę atmosferą, tokią šiek tiek šiurpią, bet pranašaujančią pragarą. Ir dažnai tas pragaras ateina, kai į tave pradeda kaip kulkosvaidžiu šaudyti energingus rifus, galingą būgnų ir boso sinergiją, beigi ganėtinai gerą Randy Blythe (vienas iš tų retų growl‘ų, kuriuos mano klausa gali suvirškinti).

 

51. Asia – Heaven On Earth (Pop rock, 1992). Čia yra vienas paskutinių 2017-aisiais pagautų dalykų, tačiau taip užstrigo, kad per kelias paskutines metų savaites užsitarnavo tokią aukštą vietą. „Asia“ turi daug tokių kabliuojančių kūrinių ir kažkaip visai tyčia neklausau „Asia“ diskografijos vienu ypu, nes kai „Asia“ dainos ateina po vieną, jos padaro daug daugiau įtakos man. Šios dainos braižas yra analogiškas „Who Will Stop The Rain“, na, žinoma, gi jos abi iš to paties albumo „Aqua“. Vėlgi geras ritmas, o kaip vokalas smeigia priedainyje, pats priedainis labai įsimintinas, gitara neblogai skamba. Žodž, duomenys yra, tereikia mėgautis.

 
 2018 m. vasario 1 d.

 2018 m. rugpjūčio 27 d.
 2018 m. liepos 16 d.
 2018 m. liepos 12 d.

Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Silentist
2018 m. vasario 8 d. 13:43:45
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Caravan – C‘thlu Thlu irgi yra mano vienas aukščiausių metų atradimų.


____________________
Cigarete visada turi tris galus: trečias jų - tai jos pabaigtis...
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2018 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Iron & Wine Iron & Wine
7,5

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

KastisG mėgsta In Every Dream Home a Heartache
Sahja įvertino pg.lost - 4 balais
Sahja įvertino Tytia Mina Teremina - 5 balais
Sahja įvertino Roxy Music dainą In Every Dream Home a Heartache - 3 balais
Sahja mėgsta Whatever U Want
sodininkas mėgsta Vasara
DjVaids įvertino Velnio Nuotaka dainą Baltaragio arija - 9 balais
DjVaids įvertino Velnio Nuotaka dainą Jurgos arija - 10 balų
DjVaids įvertino Wavves dainą Nine Is God - 1 balais
DjVaids mėgsta Velnio Nuotaka dainą Baltaragio arija
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

06:32 - KastisG
Ne taip išsireiškiau. Žinau, kad įrašų nebegroja seniai jau Turiu keletą įrašų (aprašymų) apie misic'o duomenų bazėje neaprašytas grupes, albumus. Bet ačiū už nuorodą, pamėginsiu brūkštelt edzkaa1 prie progos.
09:59 - Konditerijus
Gali pabandyt edzkaa1 parašyti, jis gal šito chato neskaito.
09:56 - Konditerijus
Galima grupių aprašymus kurti, nuotraukas kelti.. Žodžiu, taip kaip anksčiau būdavo, jog turi geros kokybės dainą, įkeli ir visi būtent tavo įkelto įrašo gali klausytis - negalima. Dabar tik su tom nuorodom gali žaist...
09:52 - Konditerijus
Tai įrašų nerodys įkėlus. Ką galima padaryti tai dainų žodžius, nuorodas - be patvirtinimo kitų greitai įsikelti. Pačias dainas, albumus - be įrašų įkelti, kaip tuščius dalykus ir tik tas pačias nuorodas prie jų vėliau prilipdant.
07:14 - KastisG
Tai aš taip ir nesupratau - įmanoma šiuo metu gauti dalinę prieigą ar ne? Turiu vėl keletą įrašų į duomenų bazę ir neturiu kur dėt
16:55 - Crazyz
ačiū už pasiūlymus.
04:20 - DjVaids
Youtube naujausi video iš Lietuvos: Natalija Bunkė, Pop Ladies, Vega, Monika Linkytė, Vasha... ir ne tik...
22:40 - einaras13
Todėl prie topų turėtų dirbti bent 3-4 žmonės, tačiau tiek nėra
22:39 - einaras13
Aš nustojau dėl to siūlyt. Suprantu ir Eligijų, siūlymų skiltis praktiškai visada yra tuščia, todėl iš įpratimo į ją ir nepasižiūri Kita vertus, labai gerai pačiam tope ir atsispindi tas vieno žmogaus vientisas skonis.
22:08 - Konditerijus
Neatsižvelgia Crazyz į Top40 naujų dainų pasiūlymus 1 kartą įkėlė tai ką siūliau ir tai tikriausiai, nes pačiam taip patogu buvo
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 91
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 76112
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook