Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

Top 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2017-aisiais (150-101)

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Naujieji metai yra „ant tiek“ įtempti (bent jau iki šiol buvo), kad tik va dabar atsilaisvino keletą dienų ir sugebėjau apdorot visas savo 2017-ųjų metų statistikas ir sudaryti savo tradicinį Top 150 labiau klausytų praeitų metų kūrinių. Rėmiausi ne tik last.fm perklausų statistika, bet ir savo paties santykiu su daina, jos padarytą įtaka man. Šįkart skirsis tik dainų nuorodų pateikimas: visos dainos sudėtos į vieną Spotify grojaraštį dienoraščio gale. Deja, dalies dainų Spotify nėra, tai gale taip pat bus pateikiamos ir tų dainų, kurias į grojaraštį nepavyko įtraukti, YouTube nuorodos.

Taigi, nieko nelaukdami, pradėkime:

 

150. Alice Cooper – Feed My Frankenstein (Hard rock, 1991). Alice Cooper koncertas man buvo Įvykis (iš didžiosios į). Todėl ir pasidariau atitinkamus namų darbus prieš jį, perklausiau labai nemažą Cooper‘io diskografijos dalį ir šitas, kiek vėlyvesnis ir tuo pačiu populistiškesnis hard roko fejerverkas man pasirodė vienas įsimintiniausių jo kūrinių. Tiesa, Cooper‘is manyje aukščiausių jausmų nesužadina, todėl užsikabinimas ant jo kūrybos nebuvo labai ilgas.

149. Van der Graaf Generator – The Sleepwalkers (Progressive rock, 1975). Kalbant apie aukščiausių jausmų sužadinimą – mano viena mėgstamiausių dainų apskritai. Bet tiek iki skausmo žinoma, kad klausytis reikia nedaug ir aukštesnes vietas užleisti šviežesniems atradimams.

148. Jethro Tull – Beastie (Progressive rock, 1982). Jethro Tull yra viena reikšmingiausių grupių, padėjusių mane pervesti iš klasikinio roko į progresyvųjį, todėl jų kūryba man irgi puikiai pažįstama. 2017-aisiais aš pajutau, kad pasiilgau Tull‘ių, todėl pradėjau knistis iš naujo. Ši daina man išlieka viena įsimintiniausių iš 9-ojo dešimtmečio JT repertuaro – dėl ryškios boso linijos ir labai kruopščių ir estetiškų sintezatorių motyvų.

147. Metallica – Orion (Heavy / thrash metal, 1986). Irgi nešviežias dalykas, tačiau lygiai taip pat man buvo indukuota nostalgija Metallicos repertuarui. Iš dalies dėl to, kad skaičiau apie Jethro Tull vs. Metallica kontroversiją dėl Grammy, iš dalies dėl to, kad žaidimas Songpop (dainų spėliojimo žaidimukas Facebook‘e) man priminė apie puikius Metallica rifus. Tiesa, „Master of Puppets“ albumui labai daug laiko neskyriau, nes man įdomesnė pasirodė mažiau ištyrinėta jų veikla pradedant „Load“, baigiant šiandieniniais Metallicos darbais.

146. The Alan Parsons Project – Eye In The Sky (Progressive rock, 1982). Su APP aš bendrauju saikingai, tačiau šiemet turbūt daugiausiai į juos buvau „įsikirtęs“. Vienas ryškesnių to pėdsakų — pati žinomiausia kolektyvo daina „Eye In The Sky“ — lengvas bliuzrokinis motyvas turi kažkokio šarmo.

145. Janet Jackson – If (Pop / alternative rock, 1993). Šiais metais šiek tiek būta pop muzikos mano repertuare. Ryškiausiai pasireiškė 10-ojo dešimtmečio pop divos: Janet Jackson ir Madonna. Tą paaiškinu labai paprastai — abiejų muzikoje būta 10-ajam dešimtmečiui būdingų eksperimentų su alternatyviąja muzika beigi elektronika, kas mane žavi. Kūrinyje „If“ sunkios gitaros pinasi su ritmenbliuzišku Janet vokalu beigi kažkiek trip‘išku / house‘išku ritmu. Šitas miksas man neįtikėtinai patrauklus.

144. Amarok – Anonymous (Progressive rock / ambient, 2017). Jau savo 2017-ųjų dešimtuke kalbėjau apie „Amarok“ ambientiškumo magiją. Tada delegavau kūrinį „Nuke“, tačiau į šį sąrašą nusprendžiau įtraukti kitą, lygiai tiek pat perklausų turėjusią dainą „Anonymous“ — čia kūrinys irgi iš nieko pakyla iki galingo artrokiško instrumentalo. Labiausiai į galvą įsikerta neįprastas gitarų skambesys.

143. Led Zeppelin – Carouselambra (Hard / progressive rock, 1979). Taip, šitos dainos nebijau vadinti progresyviuoju roku. Viskas, prie ko prisiliečia JPJ, tampa kažkiek progresyvu. Šis 10 minučių neledzeppeliniškas opusas gali būti skirstomas į tris savaip įdomias dalis. Daug sintezatorių ir tas kompleksiškumas puošia šį kūrinį ir intriguoja mane. Led Zeppelin irgi po keletos metų pertraukos pas mane sugrįžo su cunamiu ir „Caruoselambra“ atitinkamai neįvertinau 2011-aisiais, tai todėl šią klaidą ištaisau 2017-aisiais.

142. echolyn – mei (Progressive rock, 2002). Neabejotinai ilgiausias šio sąrašo kūrinys. Beveik 50 minučių ilgio dainos daug nepaklausysi, todėl perklausų statistikoje „mei“ buvo kiek kuklioje vietoje, tačiau į topą įtraukti nusprendžiau būtent dėl šio kūrinio epiškumo. Nors šį kūrinį išgirdau pirmą kartą dar prieš kelis metus (jei neklystu, 2015-ųjų pradžioje), vis tiek man jis yra gilus miškas, nes stambius kūrinius vienu kąsniu vargu ar prarysi, o kur dar kalba apie suvirškinimą.

141. Rammstein – Benzin (Alternative / industrial metal, 2005). „Rammstein“ pas mane niekada nėjo „bangomis“, jie tiesiog palaipsniui vis kyla ir kyla. Jei 2010-aisiais jie mano buvo tik dainos „Amerika“ kūrėjai, tai po septynių metų jie man yra labai įdomi, įkvepianti bei originali grupė. „Benzin“ yra tipiška jų daina, o viskas, kas tipiška Rammstein‘ams, už jų repertuaro ribų yra ekstraordinaru, vadinasi, labai įdomu.

140. Leprous – Mirage (Progressive metal / math rock, 2017). „Malina“, mano nuomone, yra vienas silpnesnių „Leprous“ darbų (iš pat pradžių nesupratau aukšto jo reitingo progarchives.com puslapyje, tačiau laikui bėgant jis irgi nukrito). Kita vertus, išleistą per mano gimtadienį albumą vis tiek priėmiau kaip malonią dovaną. Ir šūsnyje vidutiniškų dainų radau dvi, kurios mane „užveža“: tai „Mirage“ ir „The Last Milestone“. Pastaroji gal dėl savo ambientiško eksperimentiškumo, o „Mirage“ yra tiesiog labai galingas užtaisas, taip pat turi labai neįprastai skambančių vietų (paklausykite vokalo ties 3:28), o jei dar galinga daina prifarširuota estetiškos elektronikos, tai išvis super. Nors albumas nepatenkina lūkesčių, tačiau „Mirage“ iškart stojasi į mėgstamiausių grupės repertuaro dainų topą.

139. Grand Funk Railroad – Mean Mistreater (Hard / blues rock, 1970). GFR aš vadinu pačia tikriausia sunkiojo roko grupe, taip pat amerikietiško roko viršūne. „Mean Mistreater“ galbūt daug labiau yra bliuzrokas nei sunkus rokas, tačiau tas bliuzroko cinkelis mane 2017-aisiais dažnai veikė. Jaučiu, kad iki 2020-ųjų su tokia progresija galiu visai iki bliuzo nušuoliuoti. Atkreipkit dėmesį – čia 1970-ieji, o skamba dar moderniau nei „Led Zeppelin“ tais metais.

138. The Ocean – Firmament (Progressive metal, 2010). „The Ocean“ čia nebūtų be mano kolegos R.E. (kurį dažnai miniu aptardamas savo topus) rekomendacijų. Tiesa, aš šios grupės niekaip negaliu prisijaukinti neskaitant dainos „Firmament“, kurią labai gerai įsisavinau ir ji man labai patinka. Progresyvaus metalo galingas užtaisas.

137. The Who – In a Hand or a Face (Classic rock, 1975). „The Who“ vis tiek neapleidžiu, kad ir kas benutiktų, tiesa, klausau gerokai saikingiau nei 2011-2012 metais, nes jie man pernelyg pažįstami (panašiai su VdGG). „The Who By Numbers“ vis tiek išlieka labai nuvertinta klasika ir šis albumas turbūt yra vienas klausomiausių per pastaruosius kelis metus. „In a Hand or a Face“ yra labai gera, kiek rokenroliška daina, dėl būgnų ir boso net nediskutuoju (Moon‘o ir Entwistle‘o darbams kritiką pareikšti labai labai sunku), tačiau ir gitaros daug, Daltrey vokalui aš visada simpatizavau. Taip turėtų skambėti klasikinis rokas.

136. Rage Against The Machine – Bulls on Parade (Alternative / rap metal, 1996). „Rage Against The Machine“ man tikrai nėra naujiena, labai seniai žinoma grupė, tačiau tik šiemet ant jos stipriau užvažiavau (kaip ir „Faith No More“), nes smarkiai susidomėjau alternatyvaus metalo kultūra 9-10 dešimtmečio sandūroje. „Bulls on Parade“ turbūt ir buvo ta daina, kuri manyje indukavo susižavėjimą RATM kūryba. Energingi ir aštrūs motyvai žavi daugelį žmonių ir dabar palietė mane. Repinė vokalo atlikimo maniera tik prideda daugiau šarmo.

135. Anekdoten – A Sky About To Rain (Progressive rock, 2007). „Anekdoten“ kaip mane paveikė 2015-ųjų pradžioje, taip vis dar ir neatsipeikėju. Tai tiesiog viena geriausių mūsų eros progresyviojo roko grupių. „A Time of Day“ albumą aš vertinu vis labiau ir labiau. „A Sky About to Rain“ lengvumas ir melancholija yra labai paveikūs. Estetiško ir ne paties pretenzingiausio skambesio gerbėjams šis kūrinys turėtų būti pats tas.

134. Big Big Train – Experimental Gentlemen (Progressive rock, 2017). Apie „Big Big Train“ jau daug prikalbėjau savo dešimtuke. Kūrinys iš naujo „Grimspound“ albumo, kuris dėl savo priedainio labai gerai įsikirto man į galvą. Tačiau ne tik priedainis yra geroji jo dalis — detalizuotas progresyvaus roko skambesys, pianino ir smuiko ryškus vaidmuo dar niekam nepakenkė. Labai įdomus kūrinys, mano galva, viena geriausių dainų albume ir tuo pačiu viena geriausių 2017-ųjų metų progresyvaus roko dainų.

133. Black Sabbath – Air Dance (Heavy metal, 1978). „Black Sabbath“ irgi su stipresne banga sugrįžo po kelių metų „nebendravimo su manimi“. Labiau gilinausi į tokius nurašytus albumus kaip „Technical Ecstasy“ ir „Never Say Die“, t.y. paskutiniuosius klasikinės BS eros albumus su Ozziu. Juose tikrai yra „mėsos“, kuri man, kaip progresyvistui, labai įdomi. Tas eksperimentavimas galbūt ir išmuša iš vėžių šį albumą vertinančius žmones ir dėl to vertinimai tokie kontroversiški, bet man šie albumai labai įdomūs. „Air Dance“ yra vienas smagesnių „Never Say Die“ kūrinių, daug dinamikos, nepastovumo, ant galo ir sintezatorių, ir netgi pats skambesys iš esmės nėra jau toks heavy, labiau rokiškas nei metališkas šis kūrinys.

132. Pink Floyd – Shine On You Crazy Diamond (Progressive rock, 1975). „Pink Floyd“ visa diskografija buvo praklausyta, sudarinėjau Top 50 Pink Floyd dainų ir ta patirtis man labai patiko. Kaip niekad gerai pradėjau vertinti „Wish You Were Here“ albumą, manyje „Shine On You Crazy Diamond“ statusas iš „genialus“ pasikeitė į „ultragenialus“. Kai kurios natos paliečia iki skausmo (apie ką yra kalbėjęs ir mano labiausiai cituojamas muzikantas Steven‘as Wilson‘as).

131. Anastasia Prichodko – Mamo (Folk / europop, 2009). Nuo progresyvaus roko monumento prie Eurovizijos. Tiesa, kiek senesnės. Čia tiems, kas sako, kad rusai siunčia tik šlamštą. Kažkada jie siuntė tikrai įdomias dainas su rusišku folklorišku niuansu, o ir slavų kalbos tekstas skamba gražiai, kai jis yra prasmingas (kaip su vienu kolega kalbėjome, dažniausiai blogą įspūdį apie rusų kalbos skambesį susidarome dėl ja kalbančių žmonių kultūros). Tiesa, priklausomai nuo klausomos versijos: vienokia gali būti ukrainietiška, kitokia pusiau rusiška, pusiau ukrainietiška, todėl dar reikia žiūrėti, kurią klausai. Aš asmeniškai didelio skirtumo neįžvelgiu, tuo labiau, kai nei vienos, nei kitos kalbos nesuprantu. Beje, tai primena, kad buvo laikai, kada ukrainietiškos kilmės atlikėja Rusijai atstovavo Eurovizijoje — dabar šito galime nesitikėti.

130. Aistė Pilvelytė – I‘m Like a Wolf (Europop, 2017). Gaila, kad taip išėjo, tačiau jei klaustų, kas mano grojaraštyje išliktų ilgiau: „Fusedmarc“ ar šioji daina, be abejo, atsakyčiau, kad „I‘m Like a Wolf“. Šita daina buvo absoliučiai verta Eurovizijos scenos, tiesa, nežinau, ar būtų pešus kažką daugiau nei „Fusedmarc“. Vienu žodžiu tariant, viena geriausių pastarojo dešimtmečio Eurovizijos atrankų dainų (ir jau ne pirma, atliekama Aistės).

129. Depeche Mode – The Sweetest Perfection (Synthpop / electronica, 1990). „Depeche Mode“ absoliučiai dominavo 2017-aisiais. Diskografija perklausyta skersai išilgai, keli albumai įsigyti ir guli mano CD lentynėlėje. „Violator“ yra nuostabus, bet, mano galva, ne geriausias jų albumas, tačiau tai nekeičia fakto, kad tikriausiai visos jo albumos yra labai geros. „The Sweetest Perfection“ galbūt nėra mėgstamiausia iš „Violator“ (šitą titulą verčiau atiduočiau „World In My Eyes“ arba „Enjoy The Silence“), bet jos atmosfera labai unikali ir jai labai prideda žemas Gahan‘o tembras.

128. Ulver – Rolling Stone (Experimental rock / darkwave, 2017). Apie „Ulver“ jau kalbėjau dešimtuke. „The Assassination of Julius Caesar“ yra toks solidus albumas, kad aš jį praktiškai visada klausiau tik vientiso albumo formoj, todėl sunku atrinkti vieną dainą į šį sąrašą. Galbūt keletą kartų buvau įsijungęs „Rolling Stone“ atskirai, nes man patinka lengvas ritmas, tamsus skambesys, elektronika ir eksperimentinis triukšmas dainos pabaigoje. Kiekvienas progresyvistas šią dainą turbūt įvertintų labiau nei kitas tame albume. Ir tik įžengęs į 2018-uosius aš smarkiai užvažiavau ant praeitų „Ulver“ darbų, todėl jau galiu pasakyti, kad nors šiame tope „Ulver“ matote pirmą ir paskutinį kartą, tačiau kitais metais ši grupė tikrai atsidurs tope, nes visą sausį jų albumą „Perdition city“ apsikabinęs ir tesėdėjau.

127. Cosmograf – Tethered And Bound (Progressive rock, 2017). „Cosmograf“ aš seku nuo pat „Capacitor“ laikų, man tai labai įdomus projektas (negaliu vadint vieno žmogaus darinio „grupe“). „The Hay-Man Dreams“ galbūt mažiausiai mane sužavėjęs „Cosmograf“ albumas, tačiau, kaip ir kalbėjau dešimtuke, tokios išgrynintos melancholijos kaip „Tethered and Bound“ dar nesu girdėjęs. Labai įtaigus skambesys.

126. Van der Graaf Generator – Arrow (Progressive rock, 1975). Dar vienas perlas iš „Godbluff“, daina, dėl kurios įsimylėjau VdGG. Ir vis dar labai klausoma. Galbūt tai netgi daugiausiai kartų gyvenime girdėta daina. Tiesiog su „Godbluff“ albumu praleidau daug laiko 2017-aisiais, todėl kartu su „The Sleepwalkers“ turėjau įtraukti ir šią dainą į sąrašą. Galbūt toliau ir nebekalbėsiu, nes jau tiek apie šią dainą yra mano pasakyta, kad jau nebežinau, ar verta toliau pilstyti...

125. Fojė – Ketvirtoji daina (Alternative rock / new wave, 1993). 2012-aisiais kalbėjau, kad „Fojė“ manęs neužkabina. 2017-aisiais „Fojė“ mane taško skersai išilgai. Šis atvejis parodo, kaip kartais gerai susilaikyti nuo kardinalių nusistatymų. Albumas „Vandenyje“ man iš visiškai nepažįstamo man tapo bene geriausiu lietuviškos muzikos albumu vos per kelių mėnesių laikotarpį. „Ketvirtoji daina“ turi nostalgišką Lukošiaus klavišinių liniją, agresyvų ritmą ir aukštą bei stiprų Mamontovo balsą. Be jokių įmantrumų, tiesiog kelios minutės epiško Fojė skambesio.

124. David Bowie – Killing a Little Time (Experimental rock, 2017). David Bowie buvo trumpam primintas per pirmąjį gimtadienį be jo paties šiame pasaulyje. EP „No Plan“ gal ir menkas malonumas, tačiau vis tiek Bowie fanams turėjo patikti. Man patiko lygiai vienas kūrinys — agresyvus sunkaus džiaziško roko kūrinys „Killing a Little Time“. Šį kūrinį labai puikiai įsivaizduoju „Blackstar“ albumo kontekste, netgi jį papildytu tuo agresyvumu. Bowie atsisveikinimas yra tiesiog epiškų matmenų.

123. Yes – Real Love (Progressive rock, 1994). „Yes“ yra antroji grupė, kurios diskografiją šiemet klausiau pilnai ir sudariau top 50 jų dainų. Man „Talk“ ir apskritai visa „Yes“ era, vėlyvesnė nei „Big Generator“, buvo nepažini iki to laiko. Tiesa, aš nemanau, kad „Yes“ sugebėjo sukurti kažką artimo savo klasikinei erai, išskyrus albumą „Magnification“, tačiau ir „Talk“ radau nuostabų kūrinį „Real Love“ — kuris turi labai ryškų priedainį, daug įsimintinų motyvų, netipišką grupei sunkų skambesį ir tuo pademonstruojami Squire‘o ir grojimo bosu, ir kompoziciniai gebėjimai. Ši daina man buvo labai smagus atradimas ir dėl to galutiniame sąraše įdėjau į solidžią 23 vietą.

122. Rammstein – Moskau (Alternative / industrial metal, 2004). „Moskau“ išgirdau atsitiktinai kažkur kasdieninėje aplinkoje ir būtent tai indukavo mano norą dar giliau įlįsti į „Rammstein“. Nors tie slaviški akcentai būtent šiame kontekste skamba kiek erzinančiai, tačiau kūrinio idėja išlieka įdomi, o dar ir bosinės gitaros partija žaviai „užsunkina“ šį kūrinį.  

121. Intronaut – Teledildonics (Progressive metal, 2006). Čia vėl turėčiau dėkoti R.E. Tiesa, jis man rekomendavo naujesnius „Intronaut“ kūrinius, o aš sugalvoju grįžti prie pat grupės ištakų. Ir jų debiutinis albumas man pasirodė žaviai komplikuotas ir netikėtai sunkus. Šitas ekstremalus progresyvas su kažkokiu gal net groove‘o elementu ar kiek post‘iška gitarų „rifinimo“ natūra mane labai suintrigavo. „Teledildonics“ vien jau pavadinimas labai įdomus ir daugiaprasmiškas, tai apie kūrinio niuansus čia ir nustoju. Sunkiems klausytojams turėtų smagiai prilipti.

120. Cosmograf – This Film Might Change Your Life (Progressive rock, 2016). O čia iš dar ankstesnio albumo „The Unreasonable Silence“, apie kurio egzistavimą sužinojau tik 2017-ųjų pradžioje. Šitas albumas tuo tarpu yra vienas mano mėgstamiausių „Cosmograf“ repertuare (va kaip du gretimi diskografijoje albumai gali sudaryti visiškai skirtingus įspūdžius) ir „This Film Might Change Your Life“ yra vienas intensyviausių, sunkiausių ir progresyviausių albumo kūrinių. Jame atsiskleidžia „Cosmograf“ braižas ir kūrybinis potencialas visu gražumu.

119. Madonna – Sky Fits Heaven (Pop / electronica, 1998). Minėjau Janet Jackson, tai dabar paminiu ir Madonna. 1998-ieji buvo puikūs metai ir ne tik dėl to, kad tada gimiau aš. „Ray of Light“ yra absoliučiai nepakartojamas pop / elektroninės muzikos albumas, Madonna savo muzikos ir kūrybos kokybe sužibėjo smarkiai. O ir suprodiusuotas nepriekaištingai. „Sky Fits Heaven“ elektroninis skambesys man labai patinka, tačiau yra dar man labiau patikusi daina ir ją pamatysite vėliau.

118. Genesis – One Man‘s Fool (Progressive rock, 1997). Paskutinis „Genesis“ albumas gal ir ne stebuklas, tačiau Wilson‘o vokalas tikrai neprastas ir tinka. Galbūt reikalai prastesni iš muzikinės pusės, tačiau „One Man‘s Fool“ tikrai yra išsiskiriantis, šaunus ir gražiai išplėtotas kūrinys. Ir melodija nesunkiai į galvą įsikala.

117. Opeth – I Feel The Dark (Progressive rock / metal, 2011). Jau daug kartų sakiau, kad „Heritage“ yra visiškai nesuprastas auksas „Opeth“ diskografijoje. Klausydamas jo n-tąjį kartą netikėtai užsikabinau ant „I Feel The Dark“, dabar tai — viena mėgstamiausių albumo dainų. Kažkuo panaši į subtilią bei mistišką „Nepenthe“ arba „Haxprocess“, tačiau turi aštrių momentų kaip „The Devil‘s Orchard“ arba „Famine“, o be to, turi neįprastą bliuzinį draivą dainai pasunkėjus, kurio neišeina sulyginti su nė viena „Heritage“ daina, nebent su „Strange Brew“ iš paskutiniojo albumo „Sorceress“. Todėl galima sakyti, dar vienas taškas į bliuzo kišenę 2017-aisiais.

116. Depeche Mode – Shine (Electronica, 2001). „Exciter“ yra unikalus albumas „Depeche Mode“ repertuare – slopi ir tuo pačiu aštri elektronika, variacijos per house‘ą, trip hop‘inius elementus, gal kai kuriuose momentuose būtų galima sakyti, kad visai panašu į IDM ir pan. Žodžiu, tai elektroniškiausias jų albumas ir dėl to dažnai nesuprastas. „Shine“ yra puikiai visą albumą reprezentuojanti daina su visais savo neįprastais ritmais bei skambesiais. Veža.

115. Pink Floyd – Welcome To The Machine (Progressive rock, 1975). Mano viena mėgstamiausių „Pink Floyd“ dainų. Čia per dainos atmosfera kertama giliai man į vidaus organus. Šiurpinančiai gera daina. Gitaros ir sintezatoriaus dermė neįtikėtinai gili.

114. Led Zeppelin – The Rover (Hard rock, 1975). Somewhat nostalgiška daina. Šios dainos melodijoje yra cinkelis, kuris mane neša praeities kryptimi. Gal net galiu konkretizuoti – tai Plant‘o vokalas ir skambioji gitara priedainyje. JPJ boso linija labai gera, rifas labai įsimintinas, žodž, eilinė super gera „Led Zeppelin“ daina.

113. Tool – Jambi (Progressive metal, 2006). Su „Tool“ mane visada siejo indiferentiški santykiai. Tačiau šitas abejingumo sluoksnis palaipsniui nutrinamas. „Jambi“ yra viena iš tų dainų, kuri mane pramušė, ką iki tol sugebėjo padaryti tik „Schism“ prieš daug metų. Taigi, visiems, kas tikisi, kad aš pagaliau pamėgsiu „Tool“, sakau – taip, tai visai jau galimas variantas!

112. Svala – Paper (Europop, 2017). Ir vėl į „Eurovizijos“ zoną. Liūdna, kai tokios įdomios dainos lieka neįvertintos. Vokalo stiprumas, ritmo įdomumas šią pop dainą pakelia iki lygmens, kada jau „antipopsistas“ žavisi pop daina.

111. Depeche Mode – Going Backwards (Electronica / alternative rock, 2017). „Spirit“ yra dar vienas unikalus „Depeche Mode“ albumas — dėl tekstų tematikos ir dėl didelio gitaros vaidmens skambesyje. „Going Backwards“ man yra kaip savotiška „Oasis“ ir „Tangerine Dream“ sintezė, bet čia tokia sinergija išeina — „Oasis“ man nepatinka, „Tangerine Dream“ klausau irgi labai saikingai, tačiau „Going Backwards“ išeina puiki ir maloniai klausoma kombinacija. Viena mėgstamiausių naujojo DM albumo dainų.

110. Pain of Salvation – If This Is The End (Progressive metal / rock, 2017). Apie naująjį PoS albumą jau daug yra pasakyta, o kalbant apie šią dainą — pradžia ant tiek skausmingai melancholiška, kad džiaugiesi, kai sunkia gitara visa ta slopi dainos nuotaika yra pramušama, todėl ši daina turi labai efektingą vystymą.

109. Pain of Salvation – Angels of Broken Things (Progressive metal / rock, 2017). Šią aš mėgstu dar labiau, nes čia kažkaip spalvos ryškesnės, emocijos stipresnės ir ne tokios kaustančios, gitarų akcentai prideda daug, kad labai elementarus dainos priedainis nuskamba kaip kažkas sofistikuotai genialaus. Viską papuošia gitaros solo „Comfortably Numb“ (Gilmour) stiliumi.

108. Karnivool – Deadman (Progressive metal, 2009). Pridėkojau aš kolegai R.E. už atradimus, tai už šitą jis man turėtų dėkoti. „Deadman“ yra labai labai progresyvus opusas, šita sofistikuota muzika ne kiekvienam yra iškart prilimpanti ir tinkama, tačiau 12 minučių kelionė pilna vingių ir pokyčių, dėl kurių yra palaikoma progresyvisto gyvybė. Be tokių dainų – mirtis visiška.

107. Talk Talk – I Don‘t Believe In You (Art pop / rock, 1986). Labai paprasta 4/4 melodija (vienintelis metras, kurį mano klausa dar gali identifikuoti), užtat gitara ir sintezatorių apipavidalinimas labai gerai veikia, bosas, ryškus ir girdimas, visą efektą pastiprina. Gitaros solo viduryje ir Hollis vokalas ne mažiau puikūs.

106. Fates Warning – A Handful of Doubt (Progressive metal, 2004). Šitas kūrinys yra kaip niekad pinkfloyd‘iškas. Dainos įžanga mane šiurpina dar labiau nei „Welcome to the Machine“. Ir visas FWX albumas yra pilnas tokių keistos atmosferos dainų. Nerealu net pagalvoti, kad „Fates Warning“ yra išleidę tiek daug gerų albumų, o tasai dešimtasis mane šiemet labai smarkiai įtraukė. Šitą kūrinį labai sunku atpasakoti žemiškais žodžiais, todėl tiesiog paklausykite.

105. Pain of Salvation – Black Hills (Progressive metal, 1998). Šitą sunkumą atpasakoti šiek tiek lengviau. „One Hour By The Concrete Lake“ buvo turbūt klausomiausias PoS darbas 2017-aisiais. Ir vėlgi, tie patys 1998-ieji, kada aš gimiau. Pastebėjau, kad visa gamtos problemų virtinė šio albumo tekstuose išpasakojama labai tiesmukai, viską reikia suprasti tiesiogiai. Todėl „Black Hills“ irgi reikia suprasti tiesiogiai. Skambesys, beje, ne skaidresnis. Dalis iki priedainio gana niūri, o priedainis stipresnis, tačiau vis tiek stipriai melancholiškas. Aišku, PoS turi labai daug tokių tamsių dainų, bet šita ypač įsirėžia į smegenis.

104. Depeche Mode – Dream On (Electronica, 2001). Kaip Martin Gore sakė, jis nesuprato sąvokos „cool guitar sound“, kol nenusprendė pats pabandyti. Čia gitara ir yra pagrindinis elementas, dėl ko šis elektroninis daiktas tampa unikalus. O ir neįmanoma užmiršti eilutės „Can you feel a little love“...

103. Depeche Mode – The Worst Crime (Alternative rock, 2017). Ir iš džiaugsmo vėl neriam į skausmingą melancholiją. Neabejotinai pats niūriausias „Spirit“ numeris, bet kartu suprantant šį tekstą ir jo žinutę tai veikia sinergiškai ir padaro didelį efektą klausant, todėl irgi viena mėgstamesnių „Spirit“ dainų.

102. Steven Wilson – Refuge (Progressive / pop rock, 2017). Ir dabar grįžtam į džiaugsmą, bet tekstas tik visai ne apie tai, o apie pabėgėlius. Šita prasmės ir skambesio nedermė man dažnai patinka lygiai taip pat, kaip ir dermė. Tik skirtumas tas, kad sinerginio efekto iš nedermės tikėtis daug sunkiau nei iš dermės. Ir čia yra tas unikalus atvejis, kada kūrinys įgauna dar daugiau spalvų, kai tekstas yra suvokiamas. Kaip netikėta, kad tiek apie Steven Wilson, tiek apie Depeche Mode albumus rašiau apžvalgas ir norint parašytą gerą apžvalgą, tu tuos tekstus nori nenori turi „pagauti“. „Refuge“ iš visiškai paprastos melodijos pakyla iki grandiozinės gitaros solo su daug space‘iško sintezatorių fono, o ant galo ir lūpinė armonikėlė, todėl toks bliuzo jutimas šiame kūrinyje yra, bet liūto dalį sudaro būtent tas vystymas nuo papėdės užkopiant į everestą ir po to vėl nusmunkant atgal dainos pabaigoje.

101. Led Zeppelin – Tea For One (Hard / blues rock, 1976). „Presence“ albumas patapo mano mėgstamiausiu Led Zeppelin albumu iškart, kai tik nuodugniai perklausiau jį visą. „Tea For One“ yra žavinga daina albumo užbaigimui. 9 minutės tiršto bliuzroko, galbūt labiau improvizuoto nei „Since I‘ve Been Loving You“, tačiau ne mažiau intriguojančio. Vienas smagiausių atradimų iš „Led Zeppelin“ repertuaro pastaruoju metu.

 
 2018 m. sausio 31 d.

 2018 m. rugpjūčio 27 d.
 2018 m. liepos 16 d.
 2018 m. liepos 12 d.

Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Very_crazy_enough
2018 m. sausio 31 d. 19:16:46
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

o! grojarastis gale yra! kazkas naujo musice per 2014-2018 metus!


____________________
If you understood everything I said, you'd be me (Miles Davis)
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2018 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Pixies Pixies
8

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

KastisG mėgsta In Every Dream Home a Heartache
Sahja įvertino pg.lost - 4 balais
Sahja įvertino Tytia Mina Teremina - 5 balais
Sahja įvertino Roxy Music dainą In Every Dream Home a Heartache - 3 balais
Sahja mėgsta Whatever U Want
sodininkas mėgsta Vasara
DjVaids įvertino Velnio Nuotaka dainą Baltaragio arija - 9 balais
DjVaids įvertino Velnio Nuotaka dainą Jurgos arija - 10 balų
DjVaids įvertino Wavves dainą Nine Is God - 1 balais
DjVaids mėgsta Velnio Nuotaka dainą Baltaragio arija
  Daugiau

Pokalbių dėžutė

06:32 - KastisG
Ne taip išsireiškiau. Žinau, kad įrašų nebegroja seniai jau Turiu keletą įrašų (aprašymų) apie misic'o duomenų bazėje neaprašytas grupes, albumus. Bet ačiū už nuorodą, pamėginsiu brūkštelt edzkaa1 prie progos.
09:59 - Konditerijus
Gali pabandyt edzkaa1 parašyti, jis gal šito chato neskaito.
09:56 - Konditerijus
Galima grupių aprašymus kurti, nuotraukas kelti.. Žodžiu, taip kaip anksčiau būdavo, jog turi geros kokybės dainą, įkeli ir visi būtent tavo įkelto įrašo gali klausytis - negalima. Dabar tik su tom nuorodom gali žaist...
09:52 - Konditerijus
Tai įrašų nerodys įkėlus. Ką galima padaryti tai dainų žodžius, nuorodas - be patvirtinimo kitų greitai įsikelti. Pačias dainas, albumus - be įrašų įkelti, kaip tuščius dalykus ir tik tas pačias nuorodas prie jų vėliau prilipdant.
07:14 - KastisG
Tai aš taip ir nesupratau - įmanoma šiuo metu gauti dalinę prieigą ar ne? Turiu vėl keletą įrašų į duomenų bazę ir neturiu kur dėt
16:55 - Crazyz
ačiū už pasiūlymus.
04:20 - DjVaids
Youtube naujausi video iš Lietuvos: Natalija Bunkė, Pop Ladies, Vega, Monika Linkytė, Vasha... ir ne tik...
22:40 - einaras13
Todėl prie topų turėtų dirbti bent 3-4 žmonės, tačiau tiek nėra
22:39 - einaras13
Aš nustojau dėl to siūlyt. Suprantu ir Eligijų, siūlymų skiltis praktiškai visada yra tuščia, todėl iš įpratimo į ją ir nepasižiūri Kita vertus, labai gerai pačiam tope ir atsispindi tas vieno žmogaus vientisas skonis.
22:08 - Konditerijus
Neatsižvelgia Crazyz į Top40 naujų dainų pasiūlymus 1 kartą įkėlė tai ką siūliau ir tai tikriausiai, nes pačiam taip patogu buvo
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 2
  Neregistruotų vartotojų: 129
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 78797
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook