Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

Top 150 mėgstamiausių kūrinių 2017-aisiais (50-1)!!!

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

50. Pain of Salvation – Tongue of God (Progressive metal, 2017). Šitas kūrinys yra nuvertintas naujojo PoS albumo kontekste. O mane jis įsimintinu rifu užkabino iškart. Tai nėra kažkoks tai sofistikuotas skambesys, tiesiog geras, įsimintinas ir sunkus kūrinys.

49. Pain of Salvation – The Big Machine (Progressive metal, 1998). Dar vienas „One Hour By The Concrete Lake“ kūrinys (jau nebeatsimenu, kelintas šiame tope). Šitas turi helovyniško jutimo ir šiaip arčiau Floyd‘ų „Welcome to the Machine“ savo jausena nei kitos PoS dainos. Šio kūrinio visas gerumas vis tik slypi tame, kad jame yra keli vienodai efektyvūs ir šiurpūs, bet visiškai skirtingi motyvai ir kaip jie įdomiai vienas su kitu surišti.

48. Roger Waters – Bird In a Gale (Progressive rock, 2017). Už šito kūrinėlio labiausiai užsikabinau iš viso albumo. Spacy ir gal net jazzy skambesys man labai patinka, o ir Roger‘io tekstas daug ką duoda, bet vis tik šį kūrinį daugiau dėl muzikos nei dėl istorijos pamilau. Turiu paminėti ir ganėtinai ryškų Waters‘o vokalą šiame kūrinyje, atitinkantį ir muzikos kuriamą nuotaiką.

47. Depeche Mode – In Your Room (Alternative rock / electronica, 1993). Jau minėjau, kad roko mėgėjas „Depeche Mode“ turėtų pradėti pažinti nuo „In Your Room“. Kadangi aš esu roko muzikos mėgėjas, tai iš savo patirties galiu pasakyti, kad smagiausi kūriniai yra tie, kurie pastoviai nuo pradžios iki pabaigos išlaiko įtampą, intrigą ir turi dramatizmo gaidelę. Šitos dainos ir apskritai „Songs of Faith and Devotion“ albumo skambesys būtent tą cinkelį savyje ir turi, dėl to jis ir yra mano mėgstamiausias DM albumas (greičiausiai kartu su „Ultra“, nes negalėčiau įvardyti kažkokios persvaros vieno ar kito albumo atžvilgiu).

46. Talk Talk – Such a Shame (Art pop / new wave, 1984). Vėlgi, Hollis charizma ir vokalas yra neįkainojami. Šis kūrinys nors ir gali pasirodyti vienas iš paprasčiausių, tačiau visokių muzikinių niuansų ir šiame yra. Jei visa pop muzika būtų kaip šis kūrinys, būtų jėga...

45. King Crimson – Waiting Man (live) (Experimental rock / new wave, 1982). Ant šito kūrinio „pasikabinau“ dar 2016-ųjų pabaigoje, tačiau šitas daiktas ant tiek galingas, kad norisi klausyti ir klausyti. Levin‘o Chapman Stick visada skamba gerai, Bruford‘o perkusija labai tinkama King Crimson muzikos atmosferai, Belew yra puikus improvizatorius tiek gitara, tiek vokalu, o Fripp‘as savo precizišku grojimu viską harmonizuoja ir sulipdo į vieną kūną. Siaubingai gerai. Kaip prieš metus aš apibūdinau šį kūrinį — muzika, kuria reikėtų pasitikti atvykstančius ateivius. J

44. Soen – Opal (Progressive metal / rock, 2017). Apie „Soen“ jau daug prikalbėjau top10-uke. Nors su „Tellurian“ ar „Cognitive“ aš susipažinęs dar ganėtinai vargiai, tačiau „Lykaia“ yra, nebijau pasakyti, šedevras. Sukurt albumą, kuriame visos 9 dainos būtų tokios aukštos klasės, labai sudėtinga. „Opal“ priedainis man yra vienas įsimintiniausių ir labiausiai užkabinančių, todėl matyt šita daina yra viena iš tų, kuri labiausiai įstrigo. Tačiau kaskart klausydamas „Lykaia“ vis atrandi ir kitų dainų, kitų įdomių momentų, „Opal“ tiesiog buvo viena pirmųjų iš to albumo, kuri mane užkabino.

43. Cosmograf – Relativity (Progressive rock, 2016). Šita daina yra ganėtinai paprasta, tačiau efektingas priedainis mane užkabino ir taip be perstojo klausiau ir klausiau tos dainos. Kartais nereikia labai persistengti, tačiau įdėk daug sintezatoriaus, sukurk įsimintiną melodiją ir turėk gerą vokalą.

42. Steven Wilson – Permanating (Art pop, 2017). Nu va, čia yra tai, dėl ko aš atradau „Talk Talk“. „Permanating“ yra tokia šokiruojanti daina iš atlikėjo, kuris garsėjo kaip šių laikų progroko mesijas, kad negali ant jos neužsikabinti. Gal iki „Talk Talk“ lygio netempia, tačiau „Permanating“ spinduliavimą sustiprina dainą supantis kontekstas.

41. Steven Wilson – Detonation (Progressive / alternative rock, 2017). O čia visiška priešingybė, nors kūrinys iš to paties albumo. Čia kaip „Radiohead“, užturbinti jazz fusion instrumentuote ir tokiu nelengvu beveik „Porcupine Tree“ skambesiu instrumentinėje dalyje. Matyt patį popsiškiausią kūrinį reikia „neutralizuoti“ pačiu progresyviausiu kūriniu.

40. Depeche Mode – Rush (Alternative rock / electronica, 1993). Čia vienas agresyviausių ir į alternatyvų roką panašiausių „Depeche Mode“ kūrinių. Tuo jis ir geras. Jame net jaučiasi Trent Reznor kvapelis, besimaišantis su 50-ųjų rokenrolu atsiduodančia dainos kompozicija. Įdomu, stipru ir jėga.

39. Triana Park – Line (Europop, 2017). Gal aranžuotė tarp praeitų metų Eurovizijos kūrinių ne pati ekscentriškausia (ir tope įvertinau tik 3 vieta), tačiau kūrinio pati idėja, performansas tikrai labai įdomūs, o ir aranžuotė kruopščiai sudėliota, todėl šis kūrinys, matyt, mane labiausiai paveikė iš visų eurovizinių pernykščių kūrinių. Tikiuosi tokių idėjų pamatyti ir šiemet. 

38. Faith No More – Smaller and Smaller (Alternative / progressive metal, 1992). Čia vienas pretenzingiausių „Angel Dust“ kūrinių ir gana sunkus (vietomis skamba kaip kokio metalo daužymas kitu metalu literally, nes sunkus rifas ir trūkus pianino motyvas taip susiderina). Etniniai motyvai dainos viduryje įneša smagios auros, o dar ir ta aštri gitaros solo. Ir antras posmas jėga iš vokalinės pusės. Žodž, labai įdomus ir mane įtraukęs daiktas.

37. Rammstein – Amour (Alternative metal, 2004). Nu va, čia tikras rokerio kūrinys: intriga, nuolatinis kūrinio stiprėjimas, dramatizmo cinkelis. Nors mano supratimas apie vokiečių kalbą yra tragiškai silpnas, tačiau šis tekstas yra visai nesilpnas. Bet smagiausia yra muzikos vystymasis dainos metu, kaip kūrinys iš lyrinio patampa į sprogstamai gerą, o dar gale kokia gera ta trumputė gitaros solo. Manau, kad tai kol kas ir yra mėgstamiausia „Rammstein“ daina.

36. Marillion – Sounds That Can‘t Be Made (Progressive rock, 2012). „Sounds That Can‘t Be Made“ yra pirmasis mano išgirstas „Marillion“ albumas, būtent su lyg jo išleidimu aš šią grupę atradau, tačiau tuo metu dar buvau nepakankamai pribrendęs prie tokio estetiško progroko skambesio, mane labiau domino ekscentrikai. Dabar sugrįžau. Ir galiu pasakyti, kad dabar tai vienas mėgstamiausių „Marillion“ albumų. Apibūdinti „Marillion“ dainas detalizuotai man labai sunku: tai tiesiog kruopštūs, profesionalūs muzikiniai paveikslai su išmoningais tekstais. Muzikiniu aspektu Hogarth‘o eros „Marillion“ man atrodo daug labiau pribrendę ir pasidarė dar įdomesni, nors iki tol dominuojančia persvara klausiau Fish‘o eros albumus ir prie to nuomonės pakeitimo labiausiai prisidėjo būtent „Sounds That Can‘t Be Made“ ir „Seasons End“ albumai.

35. Madonna – Skin (Pop / electronica, 1998). Nuo šitos dainos prasidėjo mano pažintis su nuostabiu „Ray of Light“ albumu. Kaip smagiai išvystyta daina, koks įsimintinas priedainis, kaip gerai viskas sudėliota ir suprodiusuota, elektroninis skambesys čia itin patrauklus. Fantastiškas pop muzikos opusas.

34. Jefferson Airplane – Crown of Creation (Psychedelic rock, 1968). „Jefferson Airplane“ yra tiesiog geriausia psichodelinio roko grupė, o „Crown of Creation“ yra turbūt vienas geriausių eros albumų. Čia, aišku, skirtingi klausytojai kels labai skirtingas diskusijas, tačiau mano santykiai su „Crown of Creation“ šiemet tik dar labiau sustiprėjo. Ir tai pailiustruoti užtenka šios neilgos dainos. Į mažiau nei 3 minutes telpa visa psichodelinio roko dvasia ir dar apstu visokių įdomių boso, perkusijos bei gitaros niuansų. Na ir vėl, Kantner-Slick vokalinis duetas tiesiog neįkainojamas.

33. Marillion – The Space... (Progressive rock, 1989). Paskutinis „Seasons End“ albumo kūrinys skamba labai teatrališkai, sakyčiau, visai miuziklinis skambesys, tačiau jis taip gerai išvystomas, kad tampa kruopščiai sudėliota tipine progresyvia „Marillion“ daina. O jau paskutinės dvi minutės koks geras finalas... Paskutinės dvi minutės yra puikus įrodymas, kodėl man patinka Hogarth‘as.

32. Marillion – Gaza (Progressive rock, 2012). Štai pakankamai stambus, šauniai išplėtotas, netgi pakankamai sunkus „Marillion“ standartais kūrinys. Politinių afišų „Marillion“ tikrai nevengia, ypač pastaruoju metu, ir man tai patinka, nes, mano nuomone, menininkai turi kalbėti apie aktualijas. O šis kūrinys yra toks geras, kad jį vadinčiau vienu geriausių pastarojo dešimtmečio stambios apimties kūriniu.

31. Depeche Mode – The Love Thieves (Alternative rock / electronica, 1997). Šita jazzy įžanga negali nesugundyti. Dar vienas puikiai sudėliotas ir išplėtotas „Ultra“ kūrinys (ypač akcentuoju šaunią instrumentinę dalį gale), kurį perpratau ne iškart, tačiau palaipsniui jis patapo vienu mano mėgstamiausių.

30. Jethro Tull – Farm On The Freeway (Progressive rock, 1987). „Crest of a Knave“ buvo klausomiausias „Jethro Tull“ albumas 2017-aisiais. Norėjau dar labiau pasigilinti į Grammy grupei atnešusį albumą. Ir „Farm On The Freeway“ grožį aš pastebėjau tik šiais metais, o jį dar labiau sustiprino Ian Anderson ir grupės atlikimas Vilniuje kovo mėnesį. Iki tol mano simpatijose dominavo „Budapest“, tačiau dabar „Farm On The Freeway“ tapo labai stipriu, gal net stipresniu konkurentu. O šiaip, visas albumas estetiškas ir smagus klausyti.

29. Pain of Salvation – Home (Progressive metal / rock, 1998). Nu ir dar vienas numeris iš „One Hour By The Concrete Lake“. Melodija žiauriai gera ir nesunki, tačiau dalys tarp posmų praturtintos visokiais instrumentiniais fejerverkais. Vienas labiausiai pavykusių albumo kūrinių, todėl ir aš labai užsikabinau.

28. Depeche Mode – Judas (Electronica / alternative rock, 1993). Unikaliai skambantis „Depeche Mode“ kūrinys, nors gal šiek tiek „Exciter“ kai kurias dainas primena. Lėtas, ramus, bet elegentiškai užkylantys ir šauniai sustiprėjantis. Tačiau mane ypač paveikė dainos gale esantis instrumentinis momentas. Žaviai minimalistinis, įdomiai apdirbtas ir šiek tiek netikėtas, kiek kontrastuojantis su visos dainos natūra. Tačiau man tai kaip kruopščiai sudėliota ir apgalvota dekoracija, kuri mane baisiai žavi.

27. Fates Warning – The Arena (Progressive metal, 1989). „Perfect Symmetry“ yra vienas iš dviejų mano mėgstamiausių FW albumų (su „Parallels“) ir galbūt „The Arena“ yra mažiausiai išsiskirianti tame albume, bet būtent tai galbūt mane ir sužavėjo — šios dainos ganėtinai įprastame rife aš sugebėjau įžvelgti kažką kabliuojančio, o ir Alder‘io aukštas vokalas tiesiog žudo. Man patinka šios dainos kompaktiškumas — ganėtinai daug dalykų sutelpa į kiek daugiau nei tris minutes. Jei neklystu, ši daina patenka į perklausų statistikos top10, reiškia, 3 minutės yra kaip pusės kąsnio sumuštinis – imi saujom ir vis tiek nepavalgai.

26. Sparks – Edith Piaf (Said It Better Than Me) (Art pop, 2017). „Hippopotamus“ yra labai įdomus ir labai poliarizuotas darbas: nuo absoliučiai baisiai mano nuomone skambančių dainų iki fantastiškai įdomių, kaip vat ši. Nors „Edith Piaf (Said it Better Than Me)“ ir jaučiasi to Piaf‘iškumo, ir to tipiško prancūziško šansono gaidelė yra, tačiau „Sparks“ interpretacija su ryškiais klavišiniais ir elektrine gitara susivirškina labai gerai ir skaniai.

25. David Bowie – Glass Spider (Art rock, 1987). „Never Let Me Down“ yra kritiškai sutinkamas David Bowie albumas, tačiau aš jo klausiau viso ir man jis nepasirodė toks blogas, tiesa, gal David Bowie diskografijos kontekste jis silpnokas. Tačiau „Glass Spider“ yra visiškas perlas. Tiek teksto prasme (pačios teksto idėjos labiau), tiek kompozicijos prasme. Ritmas greitas ir įdomus, daug „pjaustančios“ gitaros, ir, jei turite neblogą klausą, tai išgirsite, kokią smagią liniją antrame plane groja klavišiniai. Nors ten tėra šešioliktinių natų krūva, bet ji smagiai sudera su visu kūrinio tempu ir tas man labai patinka.

24. Pain of Salvation – Reasons (Progressive / alternative metal, 2017). Kūrinys, kuris man nurodė, kad „In The Passing Day of Light“ bus jėginis albumas ir tai pasitvirtino. Tiesa, tokio super sunkaus skambesio iš PoS nelabai tikėjausi, bet žinant, kokių jie dalykų yra pridirbę su „Road Salt“, tai tas sunkumas gal tik menkas daiktas. Dar labiau nustebino tas tiesmukiškas tekstas. Dažniausiai tokie mane erzina, tačiau apipavidalinimas muzika toks geras, kad tekstas ausų nebado. Gildenlow‘o vokalas čia puikus. Ir tas skambesio kapotumas, kuris man iškart kelia asociacijas su „Leprous“.

23. Peter Gabriel – In Your Eyes (Art pop, 1986). Šita daug kam puikiai pažįstama daina mane savo švelnumu ir jautrumu sužavėjo. Nors aš šią dainą prisijaukinau irgi ne iš pradžių (kaip 95 procentais atvejų su manimi būna), tačiau po kažkelinto karto klausymosi tiesiog pramušė. Vėlgi, Gabriel‘io vokalas ir Levin‘o bosas duoda labai daug šiam kūriniui. O Levin‘as yra labai šaunus pritariantysis vokalas (paklausykite dainos galo). Viena iš tų dainų, kuri priverčia „suminkštėti“.

22. Tool – Rosetta Stoned (Progressive metal, 2006). Va šitas daiktas mane visiškai ištaškė. Kažkaip šios „Tool“ dainos nebuvau girdėjęs iki praėjusio rudens, ir tada taip šast ir viskas. Kablys visiškas. Kartais „Tool“ surezonuoja su manimi, kartais ne (vakar perklausiau „Lateralus“ albumas ir jokio efekto nepajutau). „Schism“ mane jau kartą seniai ištaškė, dabar „Rosetta Stoned“ visiškai pramušė. Gal po penkių metų dar vieną „Tool“ dainą taip įsisavinsiu... Su tokiais tempais iki galutinio „Tool“ prisijaukinimo man prireiks kelių gyvenimų.

21. Metallica – Some Kind of Monster (Alternative / thrash metal, 2003). „Some Kind of Monster“ aš radau žaisdamas „Songpop“ ir tame žaidime grojama iškarpa man pasirodė ant tiek įdomi, kad aš privalėjau perklausyti visą dainą. Perklausęs visą dainą supratau, kad man reikia viso „St.Anger“. Tada supratau, kad man reikia žinoti visą „Metallica“ diskografiją. Todėl „Metallica“ praėjusį rudenį buvo praktiškai dominuojanti grupė mano telefono grojaraštyje — didžioji dalis mano kelionių iš taško A į tašką B praėjo su šia daina arba kitomis „Metallica“ dainomis. Ši yra mano mėgstamiausia iš „St. Anger“, nes įdomiai komplikuota bei išplėtota, turi gerą rifą, o ir tie „skardiniai puodai“ ne taip prastai šioje dainoje skamba. 

20. Soen – Sister (Progressive metal, 2017). O ši daina yra labiausiai įstrigusi iš „Lykaia“ repertuaro. Vėlgi, dėl labai ryškaus rifo, stipraus priedainio bei skoningos ir neperkrautos kompozicijos. Būgnų-boso sintezė smagi šiame kūrinye.

19. Pain of Salvation – Spitfall (Progressive / rap metal, 2007). O čia visiškai atvirkščiai — taip viskas perkrauta, kad net ir po 50 perklausų nesupranti, kas šiame kūrinyje vyksta. „Spitfall“ turbūt yra pats ekscentriškiausias PoS kūrinys. Čia Gildenlow nusprendė parepuoti, užversti dainą labai alegoriškomis overcomplicated teksto išraiškomis, bandant kokius 17 kartų perspjauti Eminem žodyną, taip tyčia paverčiant šį kūrinį aštrią užatlantinės kultūros satyra. Ne mažiau įdomu yra tai, kas pradeda dėtis su instrumentais nuo dainos vidurio ir einant į galą. Užverdamas tikras chaosas. Gitara čirškinama taip, o būgnais trankoma taip, kad atrodo, siekiama viską išnešt lauk į orą. Tuo man patinka „Spitfall“ ir apskritai visas „Scarsick“ albumas, kuris akivaizdžiai gerbėjų liko nesuprastas. Tam tikrais aspektais „Scarsick“ aš dievinu dar labiau nei savo numylėtą „BE“ albumą.

18. Faith No More – Kindergarten (Alternative metal / rock, 1992). Vėl grįžtant prie metalo muzikos estetikos — šaunus gitaros motyvas nuo pat pradžių pasitinka klausytoją, ganėtinai paprastas rifas ir ryškus bosas. Patton‘o lyrinė bei vokalinė išraiška, aišku, kaip ir visame „Angel Dust“ albume, tiesiog puiki. Vienas maloniausių ausiai „Angel Dust“ kūrinių.

17. Depeche Mode – Higher Love (Synthpop / electronica, 1993). Paskutinė „Songs of Faith and Devotion“ daina man pasirodė nutiesianti ilgą stilistinį tiltą tarp buvusio „Violator“ (nes turi kažkokį „World in My Eyes“, „Personal Jesus“ ar tai „Clean“ primenantį sintezatoriaus akcentą) ir dar tik būsimo „Ultra“ albumo (kompozicine prasme). Šitas „Higher Love“ daugialypiškumas ir savotiškas išskirtinumas iš „Songs of Faith and Devotion“ albumo mane labiausiai ir sužavėjo. O dar tas lėtūniškas, lengvas, malonus motyvas... Puiki daina.

16. Depeche Mode – Mercy In You (Alternative rock / electronica, 1993). Ši daina iškart tapo viena mano mėgstamiausių „Depeche Mode“ dainų. Ji turi ekscentriškiausią skambesį visame „Songs of Faith and Devotion“ albume. Labai tinkama viso albumo kontekste, turi tą aštrią gitarą, tačiau tas rifas man yra toks odd, kad jis žaviai patrauklus, o dar labiau iš vėžių išmuša svajingas priedainis. Šią dainą norisi pavadinti avangardiniu kūriniu, bet gal tai per drąsu... nors nežinau.

15. Pain of Salvation – On a Tuesday (Progressive metal, 2017). Be abejo labiausiai išplėtotas, sumaniausiai sukomponuotas, geriausiai išdirbtas naujojo PoS albumo kūrinys. Ir dar nerealiai sunkus. Savaime suprantama, kodėl šiam kūriniui skyriau daug laiko ir simpatijų.

14. Steven Wilson – Song of I ft. Sophie Hunger (Art rock / pop, 2017). Va čia tai tikras kraftwork‘as, kaip aš vadinu. Kiekviena šio minimalistinio kūrinio detalė man skamba laiku ir vietoj, tos skambesio detalės ir dviejų gerų vokalų dermė kuria nerealiai tirštą bei įtraukiančią atmosferą. Apie šią dainą jau daug prikalbėta, todėl pasakysiu taip – geriau paklausyti ir tai patirti.

13. Pain of Salvation – The Taming of a Beast (Progressive metal, 2017). Apie šią dainą irgi jau daug pasakiau — labai klasiškas, stiprus ir efektingas naujojo albumo numeris. O jei dar ir kiti jį įvertintų taip, kaip yra įvertintos dainos „On a Tuesday“, „Reasons“ arba „Meaningless“ ir jei grupė ne vien tas dainas atliktų gyvai savo koncertuose, o ir „The Taming of a Beast“, būtų išvis jėga.

12. Jefferson Airplane – Have You Seen The Saucers? (Live) (Psychedelic rock, 1973). Šitas koncertinis niekada studijiniame albume neišleistos dainos įrašas (iš albumo „Thirty Seconds Over Winterland“) susumuoja visas priežasties dėl ko aš dievinu „Jefferson Airplane“ — puikias melodijas, gilius bei išraiškingus vokalus, šaunias būgnų-boso linijas bei nerealų grojimą gitara. „Jefferson Airplane“ turėjo būti nuostabi grupė ant scenos. Mane visa šita daina nuneša kažkur laukais ir norisi jos klausyti ir dar, ir dar, ir dar kartą. Overall statistikoje (aš last.fm naudoju jau nemažai metų) ši daina yra antroje vietoje, nusileidžianti tik Pain of Salvation – Inside. Tai palieku kaip faktą, įrodantį šios dainos puikumą.

11. Fates Warning – Wish (Progressive metal, 2004). „Wish“ yra toks geras kūrinys, kad jis pas mane per vienus metus atėjo dviem bangomis. Pavasarį ant jo užsivedžiau, atsiklausiau ir po to rudenį vėl užsivedžiau. Paprastas akustinis motyvas ir tie elektroniniai sąskambiai, dėl kurių šioje baladėje atsiranda toks niūrumos akcentas, kuris smagiai pjaunasi su pakankamai pakilia pačios baladės natūra, todėl sukuriama unikali atmosfera, kuri primena velniai žino ką, negaliu verbaliai to išreikšti. O ir kompozicija kaip smagiai užkyla — labai nuosekliai ir kruopščiai sukomponuota. Dar vienas kūrinys, kuris nesunkiai patektų į FW mėgstamiausių dainų dešimtuką.

10. Devin Townsend – Bastard (Progressive metal, 1997). Su kolega R.E. mes 2017-ųjų pradžioje svaigom dėl dviejų Devin Townsend dainų iš to paties albumo: jis dėl „The Death of Music“, kuri irgi yra šauni daina, o aš dėl „Bastard“. Šis 10 minučių kūrinys absoliučiai sunaikina mano smegenyse laiko suvokimą, nes jis susiklauso taip greitai, jis toks vientisas ir takus, reiškia, labai gerai sukomponuotas. Svarbiausias dalykas gal yra net ne tuose galinguose rifuose, tačiau emocijoje, kurią Townsend‘as išspinduliuoja dainuodamas. Galingas daiktas.

9. Marillion – Berlin (Progressive rock, 1989). „Berlin“ aš esu girdėjęs dar keletą metų atgal, tačiau nusprendžiau jį prisiminti ir aš likau apstulbęs, kaip aš anksčiau neįvertinau šito monstro. Dar vienas taip šauniai sukomponuotas kūrinys, kad prarandi laiko suvokimą. Ties trečiąja minute jis turi vieną labai gerą motyvą su ryškia bosine gitara bei saksofonu, o antra dainos pusė evoliucionuoja o dar didingesnę kulminaciją. Progroko aukščiausia atmaina!

8. The Alan Parsons Project – Prime Time (Pop rock, 1984). Man pačiam gan netikėta, kad aš užsikabinau už tokios ganėtinai elementarios dainos, bet APP braiže aš randu kažką įdomaus. Kažkuo tos harmonijos ir akordų progresijos man patrauklios, nors ganėtinai paprastos. Be to, šios dainos klipas turi įtraukiantį ir gan keistą siužetą. Priedainis vis tik yra geriausia šios dainos dalis. Ryškus ir įsimintinas.

7. Pink Floyd – Wearing The Inside Out (Progressive rock, 1994). Aš labai mėgstu pasiginčyti su žmonėmis dėl „The Division Bell“ albumo. Man jis asmeniškai yra vienas silpnesnių „Pink Floyd“ darbų tačiau neneigiu vieno dalyko — jis turi vieną super fantastišką dainą, kuri skamba taip nostalgiškai ir netgi skausmingai, kad negalima atsispirti. Bet tai ne „High Hopes“, ir net ne „Marooned“, ir net ne „Keep Talking“, ką tikėtumėtes išgirsti pagal statistinį simpatijų pasiskirstymą. Tai „Wearing The Inside Out“. Wright‘as gal ir nesutvertas būti profesionaliu vokalistu, tačiau jo balse yra kažkokio šarmo (panašiai kaip Tony Levin, kuris daug geriau skamba pritarime nei priekyje). Daina graži, melodinga, puikiai išpildyta, o skausminga dėl to, kad primena Wright‘o nebuvimą šiame pasaulyje.

6. Jethro Tull – Steel Monkey (Progressive / pop rock, 1987). Čia yra „ZZ Top“ po pavadinimu „Jethro Tull“. Įprastam „Jethro Tull“ klausytojui ši daina daugiau nepatinka nei patinka (galit paskaičiuoti atsiliepimus įvairiose medijose ir padaryti statistinį rezultatų apdorojimą, kuris jums tikrai parodys, kad neigiama opinija vyrauja), tačiau yra porą klausytojų tipų, kuriuos sužavės ši daina: (1) kurie nieko nežino apie Jethro Tull, bet mėgsta klasikinį roką, (2) kurie dievina ir Jethro Tull, ir ZZ Top. Tai aš esu toji antra kategorija. Pavasarį mane šis kūrinys taip užkabino, kad vajėtau, negalėjau atsiplėšti. Pavasariui toks nuotaikų pliūpsnis kaip ir tinka, o ir „Jethro Tull“, grojantys tokį skudurinį roką, atrodo komiškai įdomiai. Dainos klipas yra absoliutus „šedevras“. Žodž, labai įdomi ir labai įtraukianti patirtis klausytis „Steel Monkey“ ir suvokti, kad čia yra tikrai „Jethro Tull“.

5. Genesis – Abacab (Progressive rock, 1981). Šitas elektroniškas progresyvus rokas mane sužavėjo. Nors iš pradžių man šita daina buvo very odd, tačiau kai išklausai ją antrą ar trečią kartą jau suprasdamas kas vyksta, tada jau nebegali sustoti žavėtis, kaip smagiai ir detaliai sukomponuotas visas kūrinys. Labai dideles ovacijas čia skiriu Tony Banks‘ui, jo indėlis į šią dainą yra epinių lygmenų. O kokia šauni instrumentinė partija.

P.S. jau jaučiasi, kad artėdamas prie pirmųjų vietų aš pradedu over-exaggerate‘inti, nors gal ir ne.

4. Big Big Train – The Second Brightest Star (Progressive rock, 2017). Labai lyriškas, lengvas, gražus, šaunios atmosferos kūrinys. Tie patys „Genesis“, tik naujoviškoje formoje. Nebekartosiu to, ką jau sakiau top10-uke.

3. Fojė – Pasiimk mane (Alternative / pop rock, 1993). Va kas mane privertė klausytis daug „Fojė“ šiais metais. Vėlgi tas Lukošiaus trademark‘inis grojimas, greita ir nuotaikinga atmosfera ir visai prie muzikos derantis Mamontovo tekstas — viskas čia sudera taip gerai, kad galutinis variantas yra labai estetiška lietuviška poproko daina. Ši daina ir jos klipas man aktyvavo visą nostalgiją laikams, kada aš tik gimiau ar dar tik ruošiausi gimti, net prisidėjo prie to, kad aš aktyviau pradėjau domėtis Lietuvos politine/socialine istorija po Nepriklausomybės atkūrimo. Sakyčiau, reikšmingas įvertinimas vienai paprastai dainai.

2. Metallica – Where The Wild Things Are (Heavy metal, 1997). „Reload“ skambesys, kuris yra ne toks intensyvus kaip auksiniais „Metallica“ laikais, tačiau ir nėra jau toks lengvas, man yra optimalus. Jis kažkuo primena „Black Sabbath“. „Where The Wild Things Are“ nėra jokių smarkių instrumentinių fejerverkų, tačiau būtent toks skambesio braižas, labai įdomi melodija, įdomiai gilus Hetfield‘o vokalas ir Newsted‘o boso linija man labai patiko ir aš šiuo kūriniu nuo pat ankstyvo rudens iki dabar nuolatos mėgaujuosi. Ir kažkaip jis man neatsibosta. Kažkokia magija išlaiko šį kūrinį įdomų man.

1. Faith No More – Midlife Crisis (Alternative / progressive rock, 1992). Na ir štai, tasai kūrinys, kuris mane išprovokavo apskritai susidomėti visa „Faith No More“, „Rage Against The Machine“ bei „Red Hot Chili Peppers“ kūryba, tuometine muzikos kultūra, 10-ojo dešimtmečio pradžios muzikiniu fonu, parašyti didžiausią apžvalgą apie „Angel Dust“ albumą. Kaip ir „Pasiimk mane“ atveju, sakyčiau, nemenkas vienos dainos indėlis į mano interesus ir pasaulėžiūrą. Labai estetiškai sustatyta daina, sumanus ir alegoriškas tekstas, tas preciziškas visko sudėjimas į vietas mane verčia šią dainą laikyti progresyviojo roko daina, nors galbūt kitiems tai tik paprastas alternatyvus rokas. Aplodismentai!!!

 

 

Štai ir pasibaigė. Ateinančiomis dienomis įkelsiu dozę statistikos, kur šiek tiek bendriau pamatysite, koks mano muzikinis spektras buvo 2017-aisiais metais. Taip pat įkelsiu ir grupių topą, iš kurio paaiškės, kas pateko į „Einaro šlovės muziejų“, kas tapo nusipelnusiomis, ilgalaikę įtaką man darančiomis grupėmis, kurioms aš esu sugalvojęs „laureato“ ir „auksinio laureato“ titulus.

 
 2018 m. vasario 2 d.

 2018 m. rugpjūčio 27 d.
 2018 m. liepos 16 d.
 2018 m. liepos 12 d.

Komentarai (0)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Komentarų nėra. Būk pirmas!
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2018 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
Pasiūlė Daina Mėgsta
Alvydas1 Paradise Lost Loneliness Remains
 Paradise Lost
 Leftoveris, bet labai tiktų albumui Shades of Gods.
Kogqr The Allman Brothers Band Jessica
 The Allman Brothers Band
 
Crazyz Sting Fragile
 Sting
 
KastisG Dream Theater In the Presence of Enemies Pt. 2
 Dream Theater
 Trečiadienis. Turėtų būti pats darbymetis ir pats pikas, bet chaoso kažkodėl nemažėja :/ Jaučiuosi unwelcome one šioje savaitėje, bet tikiuosi, kad my time hasn\'t come yet :/
Silentist Frank Sinatra It was a very good year
 Frank Sinatra
 
ganedas Frank Sinatra Strangers in the Night
 Frank Sinatra
 
Sahja Poppy Time Is Up (ft. Diplo)
 Poppy
 

Šiuo metu vertiname


Adema Adema
8,6

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

  Daugiau

Pokalbių dėžutė

13:18 - 4Blackberry
Arctic Monkeys albumas - Kalėdoms
11:45 - 4Blackberry
Reiks irgi pasidaryt Dream Theater savaitę, kai išeis albumas, kad atšvęst
19:07 - Sahja
Sarah Brightman - My Magination
15:38 - 4Blackberry
u. (annoying)
15:38 - 4Blackberry
Tiesiog tokių, kurie turi 0 dėmesio čia, ir gauna mažiau perklausų muzikinėse platformose. Tai būtų į naudą atradimų prasme. Kitas dalykas, kam kelti tiek daug nepopuliarios muzikos, kai jos čia niekam nereikia. Kai nėra atskiros atradimų rubrikos, neįdom
14:38 - Crazyz
kas turi pvz omeny dėl nemainstreaminių atlikėjų?
14:37 - Crazyz
kol yra singlų dar nepretendavusių į topą, tol jie ir bus, viskam ateina eilė
13:28 - 4Blackberry
Tas pats ir su LT topu, tik tą galima pateisinti tuo, jog sunkiau atrasti.
13:27 - 4Blackberry
Žiūriu, top 40 nauji pretendentai jau pradeda per dažnai kartotis, reikėtų didesnės įvairovės, įmesti daugiau ne mainstreaminių atlikėjų, nebent tai netinka pagal idėją čia.
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 2
  Neregistruotų vartotojų: 153
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 129775
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook