Top 50 Van der Graaf Generator dainų

Pernai sudarinėjau Dream Theater penkiasdešimtuką, o šiemet imuos savo mėgstamiausiųjų VdGG dainų sąrašo. Jį su dainų ištraukomis galima pasižiūrėti šiame 14 minučių ilgio video:

Čia aš pateikiu trumpus komentarus apie kiekvieną dainą:

50. Out of my Book. Kažkada smegenų mankštai daviau sau užduotį — įvardyti visas „The Least...“ albumo dainas iš eilės. Visas įveikiau, bet šios dainos pavadinimas vis tik užkrito. Tačiau atmintyje kirbėjo ta graži melodija, labiausiai tinkanti atklydusiam statistiniam klausytojui iš šio tamsaus ir sunkaus klausyti albumo.

49. Nutter Alert! Ši puiki ir galinga daina įrodo, koks efektingas buvo VdGG klasikinės sudėties sugrįžimas po beveik trisdešimties metų.

48. Smoke. Neseniai užsikabinau už šios gan trumpos dainos. Tikrai viena neįprastesnių, smagesnių VdGG albumo „A Grounding in Numbers“ dainų, kuri verta būti bent šio topo apačioje.

47. Interference Patterns. Trisector albumas gal ir nelabai pavykęs VdGG albumas, tačiau Interference Patterns yra neilga daina, kuri žavi savo greičiu, savo paprastumu ir sudėtingumu tuo pačiu metu.

46. Orthenthian St., Pts. 1 & 2. Melodinga debiutinio aerozolio daina, kuri man visada prikelia tam tikras asociacijas, susijusias su gražiais mano ir ne mano gyvenimo siužetais.

45. Tropic of Conversation. Nors oficialiai tai sunku pavadinti Van der Graaf'ų daina, bet ši kompozicija, kurią parašė Banton'as (jei neklystu) savotišku reggae ritmu man sukelia malonias asociacijas ir šios kompozicijos aš esu daug klausęs.

44. Highly Strung. Tikrai neįprastas VdGG kaip hardrokerių prasprogimas viename naujiausių albumų „A Grounding in Numbers“. Užvedantis hitas.

43. Tuesday, The Riff. Turbūt vienintelė avangardinio studijos eksperimentų rinkinio „ALT“ kompozicija, kurios neįmanoma pamiršti. Kietas ir aštrus skambesys, o Evans'o būgnavimas išvis...

42. Aquarian. Dar vienas aerozolio kūrinys, kartu švelniai psichodelinis ir jau struktūriškai besitaikantis į progroką. Nuotaikingas, lengvas, 69-ųjų dvasią bylojantis kūrinys.

41. Wondering. Iš pradžių šį World Record kūrinį net atmečiau iš penkiasdešimtuko, tačiau jis pakankamai gražus, kad jam suteikčiau antrąją progą. 

40. Refugees. Dar vienas grožis, bet dar iš ankstyvųjų 1970-ųjų, iš to tamsiojo „The Least...“. Pirmas jau tikrųjų VdGG bandymas sukurti gražią lyrišką dainą ir visai vykęs.

39. The Boat of Millions of Years. „The Least...“ laikų daina, kuri studijiniame albume nepasirodė, vėliau pirmą kartą paviešinta rinkinyje „I Prophesy Disaster“ 1993 metais. Tikrai tamsus, bet įdomus kūrinys su mitologija pagrįstu tekstu.

38. The Hurlyburly. Kabliuojančiai skambantis nesudėtingas instrumentinis kūrinys iš „Trisector“.

37. Boleas Panic. „Present“ yra puikiai žinomas VdGG gerbėjų kaip labai ryškus Deivido Džeksono performansas. Šioje kompozicijoje saksofonas tiesiog žudo bet kokį klausytoją grožiu.

36. Theme One. Drįsčiau šią kompoziciją vadinti legendine, nes ji tokia ir yra. Turbūt VdGG muzikos ir stilistikos monumentas. Tai ne jų kurta kompozicija, tačiau kaip jie ją aranžavo, tai yra labai puiku.

35. The Siren Song. Van der Graaf'ai net kai neteko saksofonisto ir vargonininko sugebėjo kurtis tokias įmantrias ir taip pat gražias dainas kaip „The Siren Song“.

34. Masks. Puiki „World Record“ daina — lėtūniškai elegantiška, žavinga, atpalaiduojanti ir dar su gera instrumentine dalimi.

33. Octopus. Neabejotinai geriausias debiutinio albumo kūrinys, nes tai vienintelė daina, kurią galime vadinti ne Hammill'io soline, o visos grupės daina. Tamsūs vargonai ir Ellis'o bosas skamba paslaptingai ir puikiai vienu metu. Tikrai progresyvus kūrinys 1969-aisiais.

32. In Babelsberg. Dar vienas „Present“ kūrinys — neįprastai agresyvus, turintis šiokios tokios vėlyvųjų septyniasdešimtųjų Hammill'io polinkio į pankroką apraiškų. 

31. My Room (Waiting For Wonderland). Daugelis gerbėjų sutiks, kad tai vienas gražiausių ir sentimentaliausių VdGG kūrinių. Ir man jis gražus, tačiau VdGG turi daug daugiau geriau išpildytų dainų, todėl tegaliu skirti tik 31-ą poziciją.

30. Sci-Finance (Vital). Vital'io pankavimai man visada buvo artimi. Sci-Finance yra tik pirmas pavyzdys šiame tope, kaip neįprastas VdG sąstatas 1978-aisiais demonstravo eksperimentinės muzikos viršūnes.

29. The Liquidator. 1972-1975 sesijose įrašytas ir užmirštas VdGG, kuris išleistas tik 1982-aisiais rinkinyje Time Vaults. Nors niekada netapęs kokybišku studijiniu kolektyvo įrašu, tačiau jis ir taip visai nuostabus, specifiškai pakeliantis nuotaiką (o teksto humoras dar daugiau to prideda).

28. Door (Vital). Šitas kūrinys buvo įrašytas 1977-aisiais, bet neišleistas albume „The Quiet Zone / The Pleasure Dome“, o štai Vital versija jį dvigubai praturtino. Finalinis dinamiškas instrumentalas, kur Dickie valdo sintezatorių, užmušantis.

27. Every Bloody Emperor. Turbūt individualiai geriausias VdGG kūrinys po didžiojo atsikūrimo 2004 metais. Sentimentalus, gražus, galingas ir progresyvus viename.

26. Cat's Eye / Yellow Fever (Running). Jei kurį VdGG kūrinį būtų galima vadinti bombą, tai šis tikrai būtų pirmas, kuriam šį epitetą taikytume. Smuiko ir būgnų galia tiesiog ištaško.

25. Pilgrims. Tikrai gražus ir lyriškas kūrinys iš „Still Life“, vienas pirmųjų, nuo kurių pradėjau žavėtis VdGG kūryba.

24. Darkness (11/11). Tikrai įdomus ir vienas žymesnių VdGG kūrinių iš tamsiųjų 1970-ųjų. Tiek savo melodingumu, tiek instrumentiniais momentais patrauklus.

23. The Undercover Man. „Godbluff“ lyrizmo ir grožio pažiba, vienas iš tų VdGG kūrinių, kurį daugelis žmonių gali vadinti briliantu (panašiai kaip My Room (Waiting For Wonderland)).

22. Ship of Fools (Vital). Pats geriausias man Vital atlikimas, irgi 1977-ųjų daina, įgavusi daug gyvybės būtent Vital atlikime. Kūrinys, kuris kelia daug specifinių asociacijų man, tikrai giliai įsirėžęs į atmintį. Darydamas video tyčia įdėjau tą momentą, kur lieka smuiko ir violončelės solo — nuostabus grožis.

21. Last Frame. Ši daina buvo pati pirma, kurią išgirdau iš VdGG repertuaro. Tada man jų muzika buvo per sunki, tačiau palaipsniui užsikabinau ir ši daina man palaipsniui prilipo. Dabar man tai geriausias „The Quiet Zone / The Pleasure Dome“ kūrinys, kur akustika, Hammill'io kūrybos ir smuiko grožis puikiai dera į vieną.

20. When She Comes. „World Record“ kūrinys, kuriam jau net trūksta žodžių — gražus ir techniškas. Tai galima pasakyti apie kiekvieną šio albumo dainą — kūriniu galima ir grožėtis, ir tuo pat metu žavėtis, kaip techniškai VdGG moka jį atlikti ir sukurt.

19. Whatever would Robert Have Said? Puikusis „The Least...“ kūrinys, kuris žavi neįprasta aštrios psichodelikos ir progresyviojo roko derme su moksline fantastika pagrįstu Hammill'io tekstu.

18. White Hammer. Tamsiausio kūrinio titulas turbūt tektų šiam — istorinis/mitologinis tekstas, tamsūs vargonų bliaubimai, o finalas vertas apokaliptinių vaizdinių prieš akis.

17. Killer. Žymiausias VdGG kūrinys, kuris turi puikias vargonų ir saksofono solo, tačiau konkurencija didelė, net tokie monumentai kartais atsiduria 17-oje vietoje.

16. Pioneers over c. Tikrai labai sudėtingas kūrinys. VdGG muzikiniai sprendimai šiame kūrinyje net mano kalibro klausytojui atrodo labai intriguojantys ir keisti. Tikėjaus pionierius dėti į aukštesne vieta, tačiau dviprasmiškas šio kūrinio supratimas jį šiek tiek numušė į neprastą 16-ą vietą.

15. Childlike Faith in Childhood's End. Šį kūrinį išgirdau tą pačią dieną kaip ir A Plague of Lighthouse Keepers ir šis kažkaip mane labiau sužavėjo iš pradžių. Taip, įdomus 12 minučių gigantas su daugybe intriguojančiu muzikinių temų, tačiau tai dar nėra VdGG viršūnė, šiame kūrinyje kažkokių aukštų harmonijos lygių dar nėra.

14. A Place to Survive. Mano didelės simpatijos šiam „World Record“ kūriniui, turbūt agresyviausiam ir sunkiausiam albumo kūriniui. 10 minučių aukšto kalibro progrokas.

13. The Emperor in His War-Room. Ši daina buvo tas raktas, tas kritinis taškas, kada aš pagaliau susižavėjau VdGG. Liuksinė kompozicija, o Fripp'o gitara ištaško visiškai.

12. Lost. 11 minučių profesionalus ir emocionalus gigantas, kurio grožiui sunku rasti teisingą žodį.

11. Still Life. Man tai vienas sentimentaliausių ir daugiausiai asociacijų keliančių VdGG kūrinių ever. Labai puiki, sąlyginai neilga 7 minučių kompozicija.

10. Man-Erg. „Pawn Hearts“ perlas. Mane ne tiek šios kompozicijos grožis, kiek jos struktūra intriguoja. Dievinu tą agresyvią vidurinę dalį.

9. Squid 1 / Squid 2 / Octopus. 1971-aisiais įrašytas studijoje 15 minučių eksperimentas su jau debiutinio aerozolio laikais kurtomis kompozicijomis Giant Squid ir Octopus, kuris mane ištaškė ir ištaško iki dabar. Eksperimentalizmo viršūnė.

8. Scorched Earth. Šis kūrinys yra tiesiog „Godbluff“ kūrinys, kuris įrodo, kas yra aukščiausios klasės progrokas. 10 minučių enciklopedija, kaip atrodo geniali kompozicija.

7. Arrow. Ilgą laiką tai mano pats pačiausias kūrinys, kuriam jaučiu nerealias simpatijas. Šiame tope 7-a vieta nereiškia, kad jau viskas, kaput, aš jau taip jo nebevertinu. Tiesiog jauti, kad ne visada tavo labai mylimos kompozicijos vertos aukštesnių vietų, be to, kai daug klausai, per gerai pažįsti dainą, kad ji tave vis dar intriguotų taip pat, kaip intriguodavo anksčiau.

6. La Rossa. Dieviško grožio kūrinys. Jei reiktų išrinkti progresyviosios muzikos grožio simbolį, tai La Rossa turbūt būtų pirmas pasirinkimas. 

5. Meurglys III (The Songwriter's Guild). 20 minučių gigantas, kur susitinka progresyvusis rokas, džiazas, bliuzas, eksperimentas ir regis. Kažkas tikrai galingo, netikėto. 

4. Lemmings (Including Cog). Agresyviausio skambesio VdGG kūrinys. Aštrių pojūčių klausytojams, tokiems kaip aš, šis pasirinkimas toks optimalus, kad po to ir susiformuoji nuomonę, kad tai progroko viršūnė.

3. After the Flood. Jau seniai sakiau, kad progresyviojo roko standartai buvo gerokai perspjauti šioje dainoje. 1970-aisiais sukurti tokią kompoziciją... oho. Tamsus „The Least...“ stilius, struktūrinis ir muzikinis sudėtingumas puošia šį kūrinį ir duoda bronzos medalį.

2. The Sleepwalkers. Ši kompozicija mane intrigavo ir intriguoja iki šiol. Man tai neišsemiamas kūrinys, pats pats giliausias VdGG kūrinys, kuriam pliusų dar prideda man labai artimas godblafiškas skambesys.

1. A Plague of Lighthouse Keepers. Na, šičia yra progroko Olimpas, neįveikiamas kūrinys, tiek pat sudievinamas, kiek Pink Floyd — Echoes arba Caravan — Nine Feet Underground. 

Puikaus klausymo, žiūrėjimo ir skaitymo. Nepamirškite pasidalinti savo įžvalgomis komentaruose.