Ūksmas iš žarnų, sudegti iki pelenų.

Mano dvasia yra žarnose ir jinai negeroj būklėj. Aš ją išviduriuoju. Esu tarp buvimo kokybėje ir buvimo esybėje. Simbolistinis filosofas, vidurnaktį laptop'ą atsidaręs — blogiau gi nebūn. Facebook'e naujas teorijas dėstantis, o music'e marazmatikų nerašęs n metų (skaičius n artėja prie begalybės), tai parėjo ūksmas tiesiai iš žarnų.

Buvimas kokybėje yra labai magnetiškas, tereikia pasukinėti polius — praktinė pusė lyg ir padeda įsibėgėti gyvenime, bet, deja, pastaruoju metu atsukta kita pusė, kuri stumia: begalinis nemokėjimas gyventi pagal taisykles. Norėjau būti agurkas, po to norėjau būti moliūgas, po to troškau tapti Dievu ar pranašu, toliau scientologiniu pseudomokslu įrodinėjau gyvenimą, galiausiai aš vėl noriu tapti daržove, kad netapčiau žmogumi. Nėra nieko baisiau nei būti žmogumi. Įžvelk savyje ne save. Taip lengviau būti (ne gyventi — skirtingi dalykai).

Buvimas esybėje yra priklausomybę sukeliantis narkotikas — pasidavimas laisvai valiai žlugdo disciplinuotą valią. Koks paradoksalus esybės kompleksiškumas. Betrūksta tik kompleksinių skaičių aibės ir genialių einšteinų ir gyvenimas bus išspręstas. Daržovė apie scientologinius marazmus ... (pauzė) ... pi kvadratu (signalas nutrunka).

Taip, būtent taip kartais tenka jaustis, kai bandai pasakyt kažką genialaus, bet tiesiog išjungia tavo mikrofoną. Neįdomios šyzo mintys. Kas kada nors paklausys tokio, kuris kalba apie žmogų, kuris visą vertę pasiekia valgydamas savo koją. Nei trys, nei devyni, ir net ne septyniolika, o šaknis iš -1 ir (signalas nutrunka).

Man įdomu konstruoti idėjas. Sukonstravau klausimą, ar mane kada nors kas nors sugebės atstatyti į pradinę būseną, jei aš būsiu sudegintas iki pelenų. Nors aišku, Butkutės „nesudeginimo ant laužo“ likimas man artimesnis nei viduramžiškų egzekucijų. Nors kaži, kaip ten su lavonų kremavimo pramone — sako, iš žmogaus pelenų dabar vinilus atminimui gamina. Argi nešaunu. Tuoj išspjausiu savo dvasią, žarnos gi negaluoja...

Aš jau įsivaizduoju, kas būtų, jei kokį kaspinuotį man ten įkištų — oi, kokia drakė ten vyktų. Mano fluidinė dvasia greičiausiai nuskandintų kaspinuotį. Bet tie parazitai nelabai mirtingi. Tai gal mano dvasia vis tik ne žarnose. Biologų, visokių darvinistų ir dar pamišusių krikščionių beprasmiški disputai... Išskrodė žmogų ir nerado jokio dvasinio spindulio. Jis gal koks radioaktyvus ir po mirties iškart suskyla į materines daleles (arba nematerines, juk sako, kad žmogus po mirties palengvėja). Reikia fizikinės teorijos — šiandien vien tik scientologiniai mar (pypt).

Kur ten mane nutraukė? Ai, marinistinis peizažas. Tik jūra. Daug vandens, platus horizontas, gal ir laivelis. Čiurlionis sakė, allegro, po to nusprendė, kad andante, o po to nusivažiavo iki finale. Ir cunamis nuplovė viską. Katastrofinėje literatūroje gal ir diletantas, bet visai prigyčiau. Cunamis nuplovė ir mane — nesąmoningumo srautas, atsirutuliojęs iš žarnų, mano CNS veikia taip, kad aš music'e savo košę verdu... „virė virė košę“ ir tik šast cunamis ir nebėr — paplaukė manų košė ir kažkas liko be maisto. Avangardinis katastrofizmas... Tik atimk obuolį ir nėr gyvenimo. Šiandien nebadavau, šiandien žarnos iš palaimingo pasiutimo plyšauja, ūkauja ir džiūgauja. 

Darydamas prielaidą, kad mano dvasia yra iš žarnų kilęs cunamio pavidalo fluidas, tada greičiausiai mano dvasia yra vanduo. Koks aš kosmopolitas, mano dvasia yra ir Atlante, ir kūdroj... Atplauki pieno puta, palaimingas momente. Renkuosi esybę, o kokybę aš išvarau iš savęs. Jinai tegu susiranda darbą ir socialinę apsaugą šitoje sistemoje. Man bereikia tik palaimingo momento...