Universiteto beprasmiškumas

Vis ilgai nesupratau, juk A.Jokubaicio straipsnis yra geriausia kas galejo nutikti uzburiancios mokslo magijos likuciams, ir va, dziaugsmas, sis dienorastis yra tikras dziaugsmas. as tai sutinku su 80 proc. jo minciu. tai 50 proc. daugiau nei su ko nors kito.

Maziausiai ko tau reikia tai darbo. Pinigu tau reikia kad galetum klajoti savo debesyse. O darbe ju niekada neuzdirbsi : )

Man ir panašiai būna su egistencialistinėmis mintimis naktimis, kurios irgi dažniausiai aplanko naktimis ir dažniausiai vienumoje :D

Ką galima veikti pabaigus istorijos studijas? Aš visa dar pamenu, kai dar mokyklos laikais, skaitinėdama tą garsųjų žurnalą "Kur stoti?", apie istoriją radau, kad ją baigus gali dirbti įvairiose valstybės tarnybos vietose (seime, savivaldybėse, ministerijose ir t.t.), saugume, muziejuose, kraštotyros institucijose, archyvuose ir t.t. Kas iš tikrųjų būna, tai galiu pasakyt, kad jei jauti pašaukimą rimtam faktokrapštiniam darbui, sėdėti archyvuose, zulinti jau 100 kartų nuzulintus dokumentus ir surasti kažką tokio, ko kiti nėra radę, tai taip, tau mintis ką veikti baigus tokias studijas neateina, nes šiaip tu jų niekad ir nebaigsi. Baigus bakalaurą, baigsi magistrą, tada doktorantūrą, tada arba dėstytsi, arba jau būsi įsisukęs į kokio instituto veiklą ir vadinsiesi istoriku.

Aš asmeniškai į istoriją stojau dėl savęs. Žinojau, kad iš to duonos nevalgysiu, tiesiog išmoksiu naujai tyrinėti kas man įdomu, išsiugdysiu analitinį mąstymą ir matysiu pasaulį ne tik juoda ir balta, bei išmoksiu suprasti, kad kiekvienas teiginys yra ginčytinas. To išmokau. O ką veikiu magistre? Na kadangi jau išmokau kaip reikia gyventi, tai šalia to suvokiu, kad reikia ir darbo, o kadangi labai mėgstu rašyti, tai tikiuosi magistro dėka įsisukti kur į "Iliustruotoji istorija" ar kur į valstybės tarnybą, bet tas akademiko kelias (kur šalia 6 metų studijų, dar 4 prisidėti), tai manęs nė trupučio netraukia :) 

Mane domina, ką galima veikti Lietuvoje pabaigus istorijos studijas. Kai kurie idealistai sako - jei pats būsi kietas (kaip asmenybė arba kaip akmuo) tai toks klausimas tau neiškils apskritai. Kiti sako - greičiausiai stovėsi darbo biržoje ir grauši bedarbio grūdų davinį. Ir kažkodėl pastaraisiais  aš labiau tikiu. Kaip čia yra iš tiesų? Mano paskutiniu požiūriu tai toks kursas labiau dėl savęs - dėl saviraiškos. Įdomu, kiek baigusių vien tik istorijos studijas dirba istoriko darbą? Beje, ar galima save vadinti istoriku, jei tik domiesi istorija. Skamba gal ir neįprastai, bet man atrodo kad galima, nes joks diplomas nepadaro tavęs tuo , kas esi iš tikrųjų. Ar tik ta patirtis kurią įgyji studijuojamas tave padaro istoriku, ar tam užtenka tik istorijos mėgėjo patirties? Oi, turiu daug filosofinių klausimų į kuriuos ieškau atsakymų. Dažniausiai naktimis... Ir dažniausiai vienas...

Ok, jei tik Eligijau, įdarbinsi pas save :D

dar gali išeiti :D

Tai va, kad čia susiduriama su paradoksu. Man labai patinka istorija, tiek pat kiek muzika kokia, bet ją studijuoti yra kančia, nes visa programa sudėstyta labai neįdomiai ir tikrai ne taip kaip norėtųsi. 

Tarkim man patinka tas principas, kai mokaisi vieną dalyką tarkim kokias 3 savaites, intensyviai į jį giliniesi, o paskui rašai arba rašto darbą arba egzaminą ir taip parodomas tavo išprusimo lygmuo, o aišku pas mus reikia vienu metu kelis dalykus visą semestrą zulinti, iš kiekvieno iš jų rašyt po rašto darbą kažkokį ir dar aišku egzaminą.

O dėl mokyklinės programos, tai galiu papasakoti iš patirties. Istorijos egaminas. Pateikti trys maži tekstukai apie žemės reformas: tarpukariu, kolūkiai, o trečios jau nepamenu. Klausimas: kuri buvo sėkmingiausia? Programa egzamino reikalavo tos tarpukariu, aš atsakiau kolūkinė, nes tai mano nuomonė, argumentavau, kad ilgiausiai truko, kad visiems nešė pelną, darbo vietas (per pažįstamus, "chaltūros" ir pan.) Na aišku, šio neužskaitė, bet kai papasakojau apie tai savo istorijos mokytojai, tai ji sakė, kad kaipaš argumentavau, buvo galima užskaityti, nes protingai galvojau, bet to mano galvojimo niekam nereikia, nes egzaminų programa visagalė.

Esmė tame, kad mokytojai/dėstytojai tikrai klausinėja mokinių/studentų nuomonių. Tik reikalas tas, kad mokiniai/studentai būna priversti ne savo tikrąją nuomonę reikšti, o pataikauti, kad įtiktų mokytojui/dėstytojui. Su šia problema ir aš susidūriu per lietuvių kalbos pamokas. Nesijaučiu pakankamai laisvai mąstantis žmogus, nes dažnai negaliu atskleisti savo tikrų minčių, turiu įsisprausti į bendrus standartus, daryti taip, kaip "turi būti".

Kas dėl meilės studijoms, tai reikia ne iš kažkur tą meilę traukti. Reikia mylėti tai, ką studijuoji. Galima mylėti, nes tau nuoširdžiai patinka tas dalykas, arba galima mylėti, nes žinai, kad ateityje iš to dalyko uždirbsi nemažai "šlamančių". Savo prioritetus kiekvienas renkasi pats, o įsitikinimai ateina iš aplinkos. O požiūris į savo studijas dažnai ateina iš aplinkinių, tačiau jei turi savo galvą ir mąstai, tai ir vadovaujiesi ja.

Dar nežinau, nei kas yra studentiškas gyvenimas, nei kokia tvarka, nei kaip vyksta paskaitos, bet tikiu, kad daug tiesos ten pasakyta. Faktas, kad Lietuvos švietimo sistema yra apverktina, palyginus ją su kai kuriomis kitomis valstybėmis.

Mokykloje nuomonės niekam nereikia, ten net mokslo nereikia, užtenka iškalti egzamino programos reikalavimus ir viskas.

Visgi, humanitarinėms specialybėms tikrai tai būdinga. Tiksliuosiuose nėra kitų nuomonių, tik faktai, todėl aš ir esu linkęs į tą pusę, nes ji lengviau suprantama. Visiškai tikiu, jog humanitarinėse-socialinėse specialybėse prašoma iškalti vieną nuomonę ir ignoruojamos kitos. O tas neįdomu. Savo nuomonę geriau išvis pasilikti laisvalaikiui, net ir mokykloje ji nereikalinga.