Esu aš, ir esu vidinis aš. Mes esame vienas ir tas pats. Vienas yra tikras, o kitas iliuzinis. Bet kuris yra kuris? Mes pažįstame vienas kitą jau užtektinai gerai, ir kaip visi pažįstantys kitą daugelį metų, perėjau šiltą ir šaltą, juodą ir baltą. Einu per karštas žarijas, o štai čia jau vėsaus paplūdimio jūros krantu. „Nagi atsivėsink, mieloji, negali visą laiką degti“
Gyvenimas yra nesibaigianti kelionė. Be tikslo? Nemanau. Tikslas tiesiog yra nepažinus. Kaip ir pažintis su savimi yra ilga, paini ir nežinia kur nuvesianti. Galbūt siekianti amžiams paklaidinti... tai blogoji dvynė sesuo, įkalinta viduje. Kalbėtis su savimi smagu, kaip ir smagu nuolatos stebėti savo mažas beprotybes kai esi vienas savo saugioje dėžėje – asmeniniuose kūbiniuose kvadratėliuose. Nežmoniškai įdomu susidurti akis į akį su savo mažomis šlykštybėmis, su savo mintimis, grynomis, neperfiltruotomis, kartais net labai nešvankiomis, pilnomis purvo, o dažnai ir mirtinų nuodų. O juos kartais išspjauni iš savo burnos kai žiopčioji atsisukęs į aplinkinių veidus, į ateivių, nepažįstamųjų, žmonių iš kitų planetų veidus. Nesivaldai. Tave veikia prigimtinis laisvės troškimas, noras išsiveržti. O galbūt tai VIENATVĖ. Galbūt tai tik savaime suprantamas gerklę džiovininatis troškulys savo atvirumu rasti kitą tokį pat atvirą protą. BAIMĖ. Kartais baisu. Kartais baisiesi matomais vaizdais, kuriais nesinori tikėti. Gerai, jeigu tie vaizdai persmelkti akivaizdaus realizmo. O ką daryti, jei kamuoja „deliuzijos“? Ką daryti, jeigu tikras, faktiškai akimis liudijamas vaizdas nuo per ilgo spoksojimo į veidrodį ima išsikreipti... Tarsi kreivų veidrodžių furgonėlyje atrakcionų parke. Iš baimės gimsta PYKTIS, pavojinga agresija. Patetiškas brutalumas išsiveržia adrenalino pliūpsniu ir tvirtai sugniaužtas kumštis skrieja tiesiai tau į veidą atspindyje... Dabar tu sudužęs, sumaitotas viduje. Tavo akys varva, pasruvusios krauju nuo šukių jose, o siela pratrūksta beviltišku kūkčiojimu.
Po audros bedugnės ramybė.
„Kas bus su manimi dabar?“ – išsigandęs klausi tuštumos.
Nėra atsakymo. Neliko nieko. Tik tamsi gūdi tyla.
|
2017 m. vasario 28 d.
|
2018 m. gruodžio 12 d.
2018 m. lapkričio 7 d.
2018 m. lapkričio 1 d.
|
2017 m. kovo 4 d. 17:24:29
Savęs valdymas, pastovi kontrolė neperžengti padorumo, nustatytų visuomeninių normų palaipsniui tampa susikaupusia įtampa, kuriai pratrūkti nevaldomų emocijų porcija tereikia mechaninio tų varžtų atlaisvintojo, techiškai išsireiškiant - atsuktuvo. Štai, kad ir tam tikras kiekis "atsuktuvų" leis save pamatyti tokį, koks esi iš prigimties, laukinėje būsenoje.
Rodos tikrai siektinas noras pažinti save iš pagrindų, vis dėlto moralinio pasitenkinimo nepalieka, atradus prarają tarp tų dviejų aš. Tačiau ta priemonė padeda atrasti apsauginį vožtuvą pertekliniam garui nuleisti anksčiau, nei "katiliukas" sprogs.
Reziumė: alus, kaip tabletė.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2017 m. kovo 2 d. 07:13:53
Čia jau labai individualiai :)
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. kovo 2 d. 07:12:51
Taip, labai nekas. Nekas.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. vasario 28 d. 21:53:01
Iš baimės gimsta PYKTIS, pavojinga agresija - su šituo teiginiu sutinku :)
____________________
sodininkas
2017 m. vasario 28 d. 21:40:55
Baisiausia vienam pyktis.