Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

Van der Graaf Generator - One More Heaven Gained. Tai nepastebėtas meistriškumas?

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!
Van der Graaf Generator  (lankytojų įvertinimas: 8.44, grupę palaiko: 27)
One More Heaven Gained (lankytojų vertinimas: 10.00, albumą palaiko: 1)
einaras13
VIP narys
Publikavomo data: 2013-07-05
Viso parašė recenzijų: 10

Šį kartą vėl rašau recenziją apie mėgstamiausią grupę. Taip, dabar Van der Graaf Generator tikrai gali vadintis pačiais pačiausiais, todėl natūralu, kad jų fanas domisi jų muzika, kapsto retus įrašus. Vienas iš tokių – neoficialus koncertinis įrašas, įrašytas 1975 metais rugpjūčio 30-ąją – „One More Heaven Gained“. Pirmą kartą rašau recenziją apie koncertinį albumą, kurio ir įrašai ne per geriausios kokybės. Ko norėt iš tokios senienos ir dar neoficialaus įrašo?
Iš karto metu akį į dainų sąrašą ir supratau: jei tu ateini į koncertą ir domiesi bei žinai tik apie VdGG – tu težinosi tik dvi atliekamas dainas iš septynių. Jei tu dar ir Peter‘io Hammill‘io fanas – tu jau žinosi keturios. Bet geriausiu atveju tu galėjai žinoti šešias, jei dar prieš tai buvo sukoncertuotos ir lankeisi ankstesniuose koncertuose. Nes trys yra naujos, viena buvo visiškai nauja (La Rossa), net Hammill‘is pristatė ją kaip naują dainą, darau išvadą, jog ji galėjo būti sugrota pirmą kartą. Tuo metu dar nei Arrow, nei Scorched Earth dar nebuvo pasirodžius. Iš karto galima teigti, jog tame koncerte buvo norėta daugiau koncertuoti savo naujos eros įrašų, o ir Hammill‘io įrašų įterpti, bet kuo mažiau gilintis į senesnius VdGG, išskyrus tuo metu populiariausius įrašus iš Pawn Hearts albumo: Lemmings ir Man-Erg.

Dabar galima kalbėti apie visą albumą iš pagrindų.
Pirmoji atliekama „Arrow“. Ji paprastai yra mėgstamiausia albumo daina. Bet čia ją išgirstu visai kitokią. Gal dėl įrašo kokybės labiau išryškėja būgnai ir šiaip, tokie žemesnio dažnio tonai kažkaip labiau girdimi, bet tai galbūt ir prisideda prie šio atlikimo, kurį galėčiau vadinti tiesiog įspūdingu. Su savo jėga ir stiprybė, su virtuoziškumu ir fantastiškumu. Deja, nėra šio koncerto įrašo. Nors, Van der Graaf Generator ant scenos nerodo jokių fejerverkų ar kitų fokusų. Jiems užtenka parodyti savo klasę muzikoje. Nors Hammill‘is scenoje tikrai atrodo gerai. Vėl grįžtant prie kūrinio – tai tiesiog tobula. Nežinau, kokia buvo žmonių reakcija tada, kai jie šį kūrinį galbūt pirmą kartą išgirdo, bet manau, tikrai atsirado tokių, kurie tiesiog pasinėrė į šią muziką, nes ši saksofono ir klavineto erdvė plaukia ir negali aplenkti, savo banga pati tave neša. O Hammill‘io vokalas, kaip visada, staugiantis, rėkiantis ir galingas, tiesiog rėžia ausį ir nemoku apsakyti, kas per malonumas klausyti jo balso. Dar pasikartosiu – tai bet kokiu atveju gražiausia daina ir tokia išliks dar ilgai. Nors aš nuomones greit keičiu. VdGG dar prieš metus nebuvo mano mėgstamiausia grupė, o prieš dvejus jie man dar nebuvo pažįstami. Bet laikas bėga ir atrandi tokius perlus, kurie tave patraukia.

Toliau „Faint-Heart and the Sermon“ – P.Hammill‘io solinė daina, pasirodžiusi 1974 metais In Camera albume, kurį praktiškai galima vadinti Hammill‘io kūrybos apogėjumi, arba bent jau tą laikotarpį, kada šis albumas buvo išleistas. Iš to laikotarpio daug jo dainų buvo atliekama ir grupės, nes tai irgi meistriški kūriniai. Į juos įdėjus šiek tiek daug instrumentalizmo, „vandergrafizmo“, gaunasi puikūs kūriniai, bene tos pačios klasės. Tai pastebėsiu ir šičia. Faint-Heart and the Sermon studijinė versija kiek švelni, blanki ir nepastebimai praeinanti pro ausis, labai didelių įspūdžių nekelia, tik gali susidaryti nuomonę, jog jei į šį kūrinį pridėtum dar kokį instrumentą, jis taptų kardinaliai kitokiu, praktiškai nuostabiu. Dabar taip ir atsitinka. Manau, šią dainą galėčiau išskirti kaip šio albumo favoritę vien dėl to, jog skambesio progresas čia „nuo nulio iki begalybės“. Apie vidurį šios dainos yra toks instrumentalas, kuris nepalieka abejonių – Van der Graaf Generator yra tokie instrumentalistai, kurie gali sugroti daug ką. Ir epilogas labai gražiai gavosi. Tikrai puiku.

Pereikime prie tokios dainos, kuri atspindi VdGG meistriškumą. Ši daina, sukurta dar 1970 metais, man teturi tokią asociaciją: „sunkioji artilerija“. Taip, taip galiu pasakyti tik apie vienintelį iš trijų Pawn Hearts epic‘ų – Lemmings. Įžanga gera. Beje, nesuprantu to dalyko, jog dažnai VdGG prieš pradedami groti Lemmings sugroja dar ir įžangą iš kažin kur trauktą. Gal taip sugalvota vėliau ir „prilipo“ nariams, patapo koncertine tradicija. Dėl to ir Lemmings ilgis daugmaž pustrečios minutės išauga. Lemmings šiame albume ilgiausia – jos trukmė bene 14 minučių. Visgi dabar paaiškinu, kodėl sunkioji artilerija. Čia tereikia išgirsti. Viską valdo saksofonas (manyčiau baritonas, nes žemu registru skamba) ir tvirti būgnai. Ties 7:30 tas „pjovimas“. Saksofonas žemoje tonacijoje tiesiog žviegia, sukuriama bene chaoso būsena. Stiprioji dalis po to, įprastai vadinama Cog, tačiau mėgstama šią dalį nurašyti rašant pavadinimus. Nors originaliai ši daina vadinasi „Lemmings (Including Cog)“. Labai stipru, net ausis pavargsta viso to bene avangardinio roko klausyti 14 minučių. Tokį efektą sukelia Amon Düül II ar Magma, nes jie yra avangardinio roko atstovai. In conclusion, kaip aš mėgstu sakyti, ši daina vis tik yra tas kūrinys, kuriame išryškėja Van der Graaf‘ų instrumentinės galimybės ir viso to subtilybės.

„La Rossa“. Ši daina nuo tada pasirodys tik po 8 mėnesių, bet jau grojama. Tai reiškia, jog VdGG kažkur skubėjo, tik neaišku, kur? Na, apie grupės bėdas su finansais gal nekalbėsim, tačiau ši daina atrodo dar tik šviežia ir kažko įspūdingo bei išsiskiriančio apart studijinio dublikato su prastesne kokybe neįžvelgiu. Aišku, juk šviežiai iškepta daina, galvoti su ja kažkokius sceninius eksperimentus būtų netaktiška. Nors nepaneigiamas faktas, jog ši daina yra viena gražiausių VdGG dainų visame grupės repertuare. Hammill‘io lyrika šioje dainoje tikrai tikrai filosofiška, tai įvilkta į gana švelniai skambančią vargonų melodiją su šiek tiek saksofono. Kaip raktas publikai gyvuose pasirodymuose papirkti ir patraukti novatoriškų idėjų ieškančius progresyviojo roko mėgėjus. Ne paslaptis, iki šių dienų ši daina labai mėgstama VdGG fanų bendruomenėje.

„ A Louse is Not a Home“ yra Peter‘io solinis darbas iš albumo „The Silent Corner and the Empty Stage“, kuris irgi išleistas 1974 metais (kiek anksčiau nei „In Camera“). Šis kūrinys tikrai labai meistriškas, studijoje jis atliktas praktiškai vien Hammill‘io vokalu ir pianinu, nors ir čia pianinas kiek turi įtakos, bet VdGG kiti nariai prideda savo – saksofonas (kuris, berods, ir studijiniame įraše yra), ir būgnai tvirti. Vargonai labai mažai dominuoja, nors toje niūrioje dalyje nuo 6:40 jie praktiškai reikšmingiausi. Vėlgi, dainos lyriškumas čia didelis, o Hammill‘is savo filosofinėms temoms ir muzikaliai prideda niūrumo bei mistiškumo. Jo muzikoje paskutinį kartą nuotaikingumo girdėjau debiutiniame „Fool‘s Mate“, arba dar 1967 metais parašytoje „Sunshine“. Taigi, ši daina tikrai gera, nors šiame albume pernelyg jos neišskirčiau. Nors ji 1975 metais Van der Graaf Generator koncertuose buvo praktiškai dažniausiai grojamas kūrinys. Be šios dainos, be Lemmings ar be Man-Erg koncertą įsivaizduoti tuomet būtų sunku...

Tuo metu toks pat naujas kaip ir „Arrow“ buvo ir „Scorched Earth“. Hammill‘io elektrinio pianino pradiniai atgarsiai jau seniai mane pavergė tiek studijiniame įraše, tiek čia, kur dar daugiau jėgos perduoda ir būgnai ir Hammill‘io stiprus vokalas. Šioje dainoje sudėta daugiau, negu kai kuriuose albumuose. Čia yra ir lengvų ir mistiškai gražių vietų, ir stipraus Hammill‘io vokalo, bei tradicinės vandergrafiškos kūrinio struktūros kartu su sudėtingais ritmais bei ekscentriškomis instrumentinėmis partijomis. Galinė partija iš viso... gali net šiurpuliuoti, gali tą muzikinį transą pagauti. Nors man toji galinė partija ne tiek traukia, kiek viena vidurinė ties 4-5 minutėmis. Taip, ši daina labai gerai parodo visą Van der Graaf‘ų stilius – kažkoks progrokas su avangardo elementais. Nors progroku vadinti nesiverčia liežuvis. Koks rokas be gitarų? – matyt, sunkus klausimas, nes aš nesuprantu, ar rokas be gitarų tikrai įmanomas.

Galiausiai, at last, finally – „Man-Erg“. Pianinas, taip harmoninga ir žavu. Vėl prisimenu tą ankstyvąją Hammill‘io kūrybą, tuos šviesius praregėjimus ir momentus. Man-Erg tikrai gali pasigirti savo gražia melodija, tai šiai dainai tikriausiai buvo sėkmės raktas. O gal būt ta superultrachaotiška saksofono partija praėjus trims minutėms. Nu čia tai nėra žodžių. Visi pianinai nublanksta prieš tą tam-tam-tam-tam-tam stiprų saksofono riaumojimą. Tokios galios jokia elektrinė gitara neatkartotų. Laukiu tos akimirkos, kada šią dainą sugros simfoninis orkestras – įsivaizduoju, kaip tai skambėtų. O čia tiesiog žudo, tiesiog taško į visas puses, tik kratai galvą pagal tempą, kuris vis palaipsniui virtuoziškai lėtėja. Šitos partijos sprendimas turėtų būti įvertinta Nobelio premija už visus fizikos dėsnių pažeidimus. Nes ši partija pasąmonėje, bent jau man, išjungia realybę ir įtraukia į save. Kaip sakiau, taško, žudo, kol ji baigiasi ir mane išsekintą vėl palieka klausytis tos švelnios pianino melodijas. Ale tikrai, net skaudėt kojas pradėjo beklausant tos dainos. Ir pabaiga galinga, bene tais pačiais motyvais grįsta. Bet kokiu atveju, tai labai labai sėkmingas kūrinys, todėl jis mėgstamas ir narių yra atliekamas.

Tai viskas, ką norėjau pasakyti. Čia besąlyginis 10-ukas šitam albumui, už galią, už instrumentus, už puikias partijas, už puikų vokalą ir nuostabų skambesį. Norėjau šią recenziją užbaigti žodžiais „Van der Graaf Generator yra VIRTUOZAI“, bet tai jiems per maža pagyra. Viską išduoda jų muzika. Dėl to aš ją dievinu ir rekomenduoju visiems, kas tik turi ištvermės klausytis repertuaro, kurio amplitudė net vienoje dainoje svyruoja nuo gražios melodijos iki nesuprantamo avangardiškai skambančio chaoso. Rašau recenziją ne dėl šio albumo, o dėl skaitovų, kad jie pamatytų, kaip nesveikai ir perdėtai aš šią grupę giriu ir kad tos pagyros privestų iki šios muzikos pabandymo. Galų gale – prie šios recenzijos aš pasėdėjau tikrai nemažą laiką, praktiškai greitai jau pradės kilti saulė. Ir labai tikiuosi, jog šita mano rašliava atsiėjo į naudą ir kažką užvesiu ant naujo ir neregėto kelio, o gal kažką tik paskatinsiu išgirsti dar negirdėtą Van der Graaf‘ų įrašą (nes music‘e jis šviežias ir naujas) ir taip tik pastiprinsiu simpatijas šia grupei. Taigi, gero skaitymo ir klausymo.


Autoriaus įvertinimai:
Muzika:10
Atlikimas:10
Tekstas:10
Originalumas:10
Bendras:10

  • Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
  • Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
  • Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.

Komentarai (2)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Alvydas1
2013 m. liepos 5 d. 23:49:29
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Einarai, tu išties VdGG FANATAS. Tokia recenzija vienam iš keliasdešimto butlego albumui tiesiog kelia pagarbą jos autoriui už atsidavimą ir norą propaguoti savo favoritą.

Kas susiję su recenzija - daug tiesos ir dar daugiau pompastikos. Bet tai jau manęs nestebina, kai esu susipažinęs su tavo rašymo stiliumi. Turėti savitą stilių - gerai. Su tuo ir sveikinu.

P.s. Hamilis yra ir man mėgiamas, žinia, mažesniu laipsniu. Pagrinde dėl savo poezijos bei novatoriškumo.

Jis turi parašęs opera "Ašero namas" pagal Edgarą Alaną Po - man labai patiko.


____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
Atsakyti
einaras13
2013 m. liepos 5 d. 23:24:16
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Pirmoji vykusi mano recenzija. Sveikinu save su tuo {#}


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2019 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Annihilator Annihilator
8,1

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

Pokalbių dėžutė

15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
11:01 - Crazyz
father john misty gal ir taip, bet filmas tai toli jam iki tokio
16:11 - Silentist
(kritiku metu listus vartau...)
14:59 - Silentist
Annihilation - Metu Filmas(?)
14:51 - Silentist
ar tiesa, kad Father John Misty yra Metu Atlikejas?
13:57 - UtenaitisLT
dėkuj.
10:24 - Alvydas1
Siųsk Crazyz
08:05 - UtenaitisLT
Sveiki, gal žinot kam siųsti savo top 10 dainų, kad paskelptų music.lt?
21:08 - einaras13
Prieš pusvalandį paklausiau Migloko dainos. Nu ir vėl užmiršau, užknisa su tokia prasta atmintim gyvent DDDD
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 3
  Neregistruotų vartotojų: 122
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 126516
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook