Pradėsiu savo recenziją nuo pristatymo. Nuo kultinės progresyviojo roko asmenybės – Arthur‘o Brown‘o. Jo teatralizmas tikrai buvo simbolis šiam atlikėjui, nuo pat „The Crazy World of Arthur Brown“ laikų. Toje kartoje išaugo ir kitas meistras – žymus būgnininkas Carl‘as Palmer‘is. Tuomet jau jis bus ELP narys. Dar vienas puikus muzikantas – Vincent Crane, pataps Atomic Rooster klavišininku. „The Crazy World of Arthur Brown“ buvo progresyviojo roko pradininkai, Arthur‘ui tai užsiliko ir kiek vėliau, įkuriant Kingdom Come, kuri jau buvo grynaveislis progrokas su eksperimentinės muzikos trupiniais, bet persunktas „speisrokiško“ skambesio, daug sintezatoriaus ir psichodelikos. Antrieji Hawkwind. Taip, Arthur Brown buvo Hawkwind fanas, Brock‘as (Hawkwind lyderis) žavėjosi Brown‘u.
Kingdom Come niekada nebuvo sėkmingas projektas. Nei vienas albumas nesulaukė sėkmės. Nors laikui bėgant grupės skambesys vis profesionalėjo. Journey – paskutinis grupės albumas. Ir, be abejo, pats progresyviausias. Įdomus žinotinas dalykas, kuris daro šį albumą unikaliu – šis albumas įrašytas ne būgnais, o būgnų mašina – elektroniniu prietaisu, imituojančiu būgnų skambesį. Tai pirmasis įrašas, kuriame visas būgnų partijas atliko būtent šiuo instrumentu. Nors anksčiau jį teko panaudoti ir Pink Floyd‘ams.
Albumą sudaro 7 progresyvios dainos. Pradėkime nuo „Time Captives“. Būtent tuo elektroniniu būgnų prietaisu ir pagrįsta didelė įžangos dalis. Šis garsas jus persekios dar dvi minutes, su porą kartų iššoksiančiu sintezatoriumi. Po to sintezatorius jau atims pagrindinį vaidmenį, tempas greitėja, o šis jau suformuos galingą „speisrokišką“ debiutą. Būtent įžanginė keturių minučių ilgio partija (ji užima pusę dainos) išduoda ir viso albumo koncepciją – tai space rokas pamirkytas progresyviojo roko padaže. Teksto nedaug, jis susijęs su moksline fantastika (vėl panašu į Hawkwind). Bet visa muzika, tas sintezatorius užkrečia. Taip lengvai ir gaiviai visa ta pagrindinė tema susiklauso. O po to dar ir lėtoji dalis. Užburia tiek pat. Klavišiniai vis skamba harmoningai, vokalas nuostabus. „a-a-a-a, a-a-a, la, la da, la da da“. Ir po to neįtikėtina pabaiga. Lėta ir gniaužianti kvapą. Vienas geriausių Kingdom Come kūrinių. Simpatijos jam jau nuo senų laikų. Space roko kūrinys, kuris galėtų vadintis profesionaliausiu.
Iškart iš Time Captives išplaukia instrumentinė Triangles. Aštrokas klavišinių garsas, tačiau kūrinys matematiškas. Tempas ir ritmas išlaikomi stabiliai su pagreitėjančiais intarpais. Puiki instrumentuotė, albumo kontekste gana vietoje.
Po to kūrinys, nusipelnęs medalio. Pats pats geriausias man asmeniškai visame Kingdom Come repertuare ir pats geriausias pavyzdys, kokia užkrečianti ta progroko ir speisroko simbiozė. Taip, tai Gypsy. Ir iš pradžių sintezatorius taip simfoniškai ir lengvai. Užgniaužia vėl kvapą. Ir ties antrąja minute vyksta geriausi intarpai, pats veiksmas, su gitaros partija, kuri efektyviai praturtina muziką, o ir patį mane prikausto. Po kiek laiko pagrindinė dainos tema su neilgu tekstu. Arthur‘as gali vadintis talentu. Jo vokalas tiesiog užburiantis. Jo balso tembras labai labai geras. Vokalo technika irgi unikali. Po pagrindinės temos jau didžioji dainos dalis vėl instrumentinė. Viskas kardinaliai keičiasi ties kulminaciniu perėjimu ties 5:10. Instrumentalas patampa greitas, aktyvus ir efektyvus. Vienoje vietoje girdisi vokalas – ošiantis, nesuprantamas, net nemoku apibūdinti. Dar vienas ketureilis tuo pačiu susintetintu vokalu, tik jau aiškiai, pasigirdi 8-oje minutėje. Ir dabar jau partija pagauna didžiąją kulminaciją – stipru ir galinga. Ir į galą jau tik viskas sulėtėja, grįžtama į dainos pradžios motyvus. Ir galiausiai užsibaigia stipriu gitaros subrazdėjimu. Taigi, tai tiesiog neapsakoma. Visoje dainoje tiek visko išvysti – ir gitaros, ir sintezatoriaus, ir puikaus vokalo, ir įtemptų muzikinių momentų.
O dabar pučiamųjų orkestras ir gongai. Bent jau tokia Superficial Roadblocks įžanga. Įdomus pasirinkimas. Apskritai visas kūrinys labai įdomaus skambesio ir įdomi melodija. Sintezatorius ir nedaug gitaros. Prieš galą gitaros solo labai labai... Ir galas toks choralinio skambesio. Labai įdomus kūrinys, toks keistas variantas, nors įdomių konstrukcijų čia yra visos dainos.
Conception – instrumentinė. Su boso atgarsiais, kažkiek gitaros ir būgnų bei sintezatoriaus atgarsių. Bet šito instrumentalo esmė slypi tiesiog klykiančiame Brown‘o vokale. Ir antrame plane jis kalba. Vis tik labai įdomi ir patraukianti partijėlė. Neįtikimas daiktas. Labai originalūs tie Kingdom Come.
Spirit of Joy galėtų būti šio albumo hitas. Sintezatoriaus įžanga ir po to žaismingas ir saldus rifas. Gražiai sužaidžia gitara. Na, gal Arthur‘as savo vokalo čia neišnaudoja, tačiau pati daina tikrai labai gera. Malonu klausyti.
Ir dar vienas kūrinys, apie kurį verta išsiplėsti. Šioje dainoje labai atsiskleidžia progrokiškas struktūrizavimas. Ir gitara labai stipri bei aštri. Vokalas Arthur‘o tiesiog nuostabus. Taip, kalbu apie Come Alive, vieną nuostabiausių Kingdom Come kūrinių. Bet čia reikia išgirsti, kokius solo varo gitara. Tiesiog rauna stogą. Sintezatorius dar savo efekto prideda ir gaunasi visas sprogstamas dinamitas. Net ėda ausų būgnelius tam tikra prasme. Būgnų mašina savo ritmą irgi aktyviai palaiko, svarbus ir šis elementas šiame kūrinyje. Tekstas irgi kiek primena fantastinius elementus. Na, visas albumas yra toks fantastinis. Tačiau šita daina yra viso albumo ašis. Tikrai galingas šio albumo, kaip ir viso grupės repertuaro, finalas. 9 minutės ekspresijos ir instrumentinio meistriškumo. Nerealus skambesys ir visas kūrinys.
Uždarant šią recenziją norėčiau pasakyti, jog Kingdom Come yra meistrai savo srityje, tikrai puikiai grojo speisroką, progroką, mokėjo komponuoti ilgas ir originalias kompozicijas. Sintezatorius, kaip bene pagrindinis instrumentas, visame albume išliko reikšmingas ir nuostabus. Gitara irgi. Ir toks įdomus albumas, deja, likimo liko apleistas, apsamanojęs, o jo niekas nemato ir neprisimena. Todėl šios recenzijos tikslas yra sudominti kažką šiuo muzikaliu albumu su profesionaliomis aranžuotėmis, puikiu skambesiu ir nerealiu vokalu.
Autoriaus įvertinimai:
|
Muzika: | 10
|
Atlikimas: | 9
|
Tekstas: | 10
|
Originalumas: | 10
|
Bendras: | 9.75
|
- Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
- Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
- Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.
|
2013 m. rugpjūčio 11 d. 22:50:10
Žinai apie ką rašai.. :)
____________________
No Sound - No Life...
2013 m. rugpjūčio 1 d. 22:38:33
Gal nesiplėskim čia dalykais ne į temą, kol nepradėjau rėkti, kad iš Rositos neišrausi biologijos nei vasarą, nei Antarktidos meteorologinių sąlygų atveju, nes šaknys per giliai įaugo.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. rugpjūčio 1 d. 22:34:20
Na, jooo... Čia maždaug, nesijaudinkit, Einaro ir vasarą nuo matematikos taip lengvai neišjungsit..
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2013 m. rugpjūčio 1 d. 22:32:33
Ilsiuosi, tačiau matematinė išmonė reikalinga ir recenzijas rašant. Dar džiaugiuos, kad kiekvienam kūriniui nepradėjau rašyti: 9/8 metras ar 3/4 metras
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. rugpjūčio 1 d. 22:29:54
Būna ir regresuojančių, žinok, ir netgi nemažai.. Aš nekalbu apie prasigėrusius žmones, ne (nors ir juos galima imti pavyzdžiu), bet yra ir paprastai regresuojančių tam tikruose dalykuose.
Detalės ir padeda pajausti muziką. O kadangi aš ale pirmas žmogus taip manantis, tai todėl kitų recenzijose ir nejauti muzikos - jie nesusitelkia į detales.
Neturi, neturi tos ribos, juk supratai esmę, nereikia matematinės išmonės vasarą, ilsėkis..
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2013 m. rugpjūčio 1 d. 22:21:42
Kad šitos geriausios, tiesa, nes kiekvienas žmogus dažniausiai ne regresuoja, o progresuoja. Jausti muziką - man skaitant kitą recenziją to neišeina padaryti. O gal tik mano rašymo stilius toks unikalus?
Ir čia sutinku besikertančias nuomones - vieni sako, kad verčiau vertinti visą albumą bendru kontekstu, o vat tu pirmas žmogus, manantis, jog didžiausias dėmesys turi būti sutelktas į detales. Atvirai sakant, norėčiau išmėginti ir tokį stilių, kada kalbama apie albumą plačiausia prasme, bet taip aš nemoku, ne kartą įsitikinau. Begalybė ribos neturi, beje.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2013 m. liepos 30 d. 20:47:56
Tavo recenzija superinė. Nereikia sakyt, kad VdGG paskutinė buvo geresnė, nes tuo atžvilgiu jos tolygios. Kažkada peržvelgiau Tavo senesnes recenzijas ir šitos pačios geriausios. Skaitant jas gali jausti muziką, gali girdėt kiekvieną instrumentą atskirai, kiekvieną melodijos vingį, ne visą kūrinį pilnai, o fragmentais, fragmentais... Neveltui sakoma, kad svarbiausia - detalės. Mano nuomone, to ir reikia gerai recenzijai. Jei dar skaitant įsijungi paklausyti aprašomą kūrinį... Tokiu atveju epiškumo lygis siekia begalybės ribą.
____________________
You're gonna go far, fly high You're never gonna die You're gonna make it if you try They're gonna love you.
2013 m. liepos 28 d. 12:16:16
Šį recenzija mano atžvilgiu gal ir nėra labai vykusi, bent jau mano ankstesnė apie VdGG - One More Heaven Gained buvo turbūt pati stipriausia. Šioje recenzijoje užtat pasakoma viskas ko reikia - yra ir plikų faktų įžangoje, ir muzikalumo bei technikos aptarimas, ir išdėstyta visa esmė. Viskas, ko reikia.
Arthur Brown - viena mėgstamiausių progresyviojo / psichodelinio roko asmenybių, jo kuriama muzika mane visą laiką traukė, tiek psichodeliniais The Crazy World laikais, tiek progresyviais Kingdom Come laikais, tiek avangardiška soline kūryba bei elektroninių devintuoju dešimtmečiu, Requiem albumas (1982) - puikus įrodymas, kaip elektroninės psichodelikos darbas, kad Brown'o kūryba neapsistoja viename, ir net ne trijuose stiliuose, o kokioje dešimtyje ir tai duoda originalumo.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas