Visur tik, viso labo, alternatyvos

Kalbėti nėra ko. Tiksliau, nebėra. Žodžių vis mažėja, lyg kažkas trintų vidinį žodyną. Pasilieka tik rinktiniai žodžiai, patys svarbiausi, reikšmingiausi, tiksliausi ir reikalingiausi. O vidinis laikrodis persireguliuoja, priversdamas kitaip naudoti žodžių išteklius. Ateina gyvenime taškas, anksčiau ar vėliau, kai supranti, kad viskas, ką iki šiol žinojai - melai arba iškreiptos, persipynusios vienos su kitomis tiesos. Žodžiai, kaip ir žmonių kaukės, yra butaforija. Tikra tiesa, tikra, pati tikriausia - tai jausmai, nes tai jie yra vieninteliai tikri dalykai, suvokiami šio pasaulio žmogiškame lygmenyje. Juos suprasti yra sunkiausia, tai neprilygsta jokiam kitam mokslui su tobulomis išvystytomis sistemomis, su savomis formulėmis ir griežtai sustyguotomis dalykų funkcijomis. O ypač kito jausmai yra pats sudėtingiausias mokslas, kai negali įlįsti į kito kailį, negali įšokti į jo batus, gali tik bandyti, kiek leidžia emocinio intelekto lygis suprasti, geriausiu atveju tik suprasti paviršiumi. Bet niekada negali prisiliesti prie kito tiesos pilnai, negali jos pats pajausti, kol ji netampa ir tavo tiesa ir kol neįvyksta dualus dviejų skirtingų esybių susigretinimas, kas nutinka ypač retais atvejais. Gilus tarpusavio supratimas yra toks neįtikėtinai ypatingas reiškinys, kad jį pasiekus net nesinori tikėti. Tačiau jis nebūna amžinas. Įvyksta planetų priartėjimai, bet paskui jos vėl nutolsta viena nuo kitos. Ir mes visi šitaip sukamės skirtingose orbitose, su savomis planetomis, kupinomis savo asmeninių visatų, aplink tą esminį egzistencijos centrą. Kai tampa neįmanoma susikalbėti, kai komunikacijai nebėra kaip vykti, tenka ieškoti alternatyvų, kuo pakeisti žodžius, kurie atspindėtų nematomą jausmų pasaulį. Žodžiai visada tarnauja gerai kaip priemonė poezijai. O poezija yra kaip alkoholio vartojimas - parodo, koks žmogus iš tikrųjų yra. Tad kai su draugais eini kažkur išlenkti po kelias taureles ar bokalus, tai prieš, po ar proceso metu reikia pakurti eiles kartu. Ir vis tiek, vis tiek tai būna tik dalelė tos visatos, kuri slypi giliai žmoguje. Toks beribis yra žmogus. Bent tas, kuris tikrai nešiojasi savyje visą tą visatos sistemą. Dažnai jis brangina savo vidinius turtus, kad ir nesąmoningai, ir net būdamas nepilnos sąmonės, neleidžia sau jų išdalinti tiems, kas jų neverti. O yra ir tuščiavidurių žmonių, kurie nelabai ką ir turi dalinti. Mes juos atpažįstame greitai, argi ne? Aš sakau, mes. Mes. Jūs žinote, kas jūs esate. Žinote tai, kas yra branduolyje. Branduolys yra toks karštas, kad prie jo prisiliesti neįmanoma. Jis toks artimas, suvokiamas, bet tuo pačiu metu dar vis neištyrinėtas, nepažintas. Ir tai gąsdina. Kai bijom to, kas mumyse dar nesuprasta, tai bijom ir to, ką nesuvokiamo bei nepaprasto mums siūlo patirti egzistavimo suteikiama galimybė - gyvenimas. Iš baimės mes nepasinaudojame šansais. Ir kai praleidžiame savo galimybes, liekame įstrigę. Įstrigę tokioje kilpoje. O kas tai yra... Ar tai Tikrosios tiesos aspektas, ar tik dar viena new age'iška egzistavimo logikos percepcija, nežinom. Kai įvyksta įvairių rūšių krizės, ne tik egzistencinės, bet ir identifikacinės, nori to ar ne, bet pradedi daug galvoti apie tai, kas truputi sustabdo gyvenimo procesą. Day to day: overthinking. Bet netgi stagnacija yra progreso dalis. Ir tas progresas vyksta nuolatos. Jis dabar vyksta su mumis. Net jeigu atrodo, kad pasaulis rieda atgalios, net jeigu atrodo, kad tavo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, jis iš tikrųjų keliauja, gal ir skausmingai, sudėtingai, sunkiau ištveriamai, bet į aukštesnį lygį. Stiprus žmogus oriai tai išgyvena, pasipriešinęs dvasinei mirčiai. Silpnas lieka silpnas.

Alternatyvos: