Ne pats mėgstamiausias Cosmograf albumas (nors ir tokį išsirinkti tokioj solidžioj diskografijoj būtų iššūkis), labai floyd'iškos atmosferos kupinas albumas, bet čia yra ir labai galingų rifų. Jų būna kiekviename albume, tačiau čia jie labai sunkūs, White Light Awaits dainoje net metališki. Jau čia esama 7-ojo Cosmograf albumo Mind Over Depth užuomazgų rifų sunkumo prasme. Yra tokių akustinių melodijų, vietomis net į folką užnešančių (Blacksmith's Hammer), o vietomis tiesiog į lengvą roką (Memory Lost, When Age Has Done Its Duty), tačiau tai nėra mano mėgstamiausia albumo dalis, nes akustinių melodijų kompozicijos piką Robin'as pasiekė su The Man Left In Space albumu ir ypač tituline to albumo daina. Labiau mėgstu tas aštrumo nestokojančias albumo dainas: Into This World, Bakelite Switch, o ypač White Light Awaits. Duodu 9-etą.
When Age Has Done Its Duty – amžius daro savo, tai tiesa. Man tai aktualu. Atmintis velniškai nebepatikima. Jau kelis kartus pasižadu pasiklausyti Cosmograf ir vis pamirštu. Dėkui Spotify, tas kasdien pakiša, ką man vertėtų paklausyti. Taigi, iš lempos renkuosi „ When Age Has Done Its Duty“, nors, sakant tiesą, akį patraukė pavadinimas ir viršelis.
Pirmas įspūdis – tai švelniai skambantis, melodingas į akustinę atmosferą vyniojamas neo-prog albumas.
Turiu įprotį, pirmą sykį išgirdęs albumą, tuoj pat ieškoti į ką jis man panašus. Na, Pink Floyd pėdsaką galima rasti daugelio progresyvių muzikantų darbuose, tad ir čia gilmoriškos gitaros epizodų randasi, kaip ir „užkadrinių“ garsinių efektų bei pokalbių fragmentų. Lėto tempo melancholiška muzika su akustiniu pianinu primena Also Eden. Titulinė daina When Age Has Done Its Duty savyje talpina visą tai, ką minėjau, plius akimirką weikmaniškovargonavimo. „White Light Awaits“ Cosmograf pradėjo kaip Tangerine Dream, bet palaipsniui priaugino dramatizmo, pajungęs sunkesnį gitaros rifą bei hard roko vokalą. Albumą atidarantis epinis Into This World prasideda laikrodžio tiksėjimu ir kūdikio verksmu, o tada įstoja pianinas ir Peterio Hammill‘io stiliumi įžanginė dalis. Toliau viskas dramatiškiau ir balsas, ir gitaros, kaip pas The Tangent. Aplamai, dainų intro, tai garsiniai efektai arba atviras tekstas, arba akustinė gitara - On Which We Stand. Joje vokalas įgavęs Dave Cousins tembrą , o pati daina GenesisWind & Wuthering stiliuje.
Pirmas nuodugniau išklausytas Cosmograf albumas paliko keistą deja vu įspūdį. Kažkoks mano mėgstamų grupių koliažas. Čia nieko blogo, susiklausė albumas vienu ypu, be jokio erzelėjimo. Labiausiai patikusios dainosyra When Age Has Done Its Duty ir Bakelite Switch, kuri turi šiek tiek greitesnį tempą. 9 galiu rašyti be išlygų. Paskutinis grupės albumas, man regis, bus stipresnis. Prabėgom paklausiau kelias kompozicijas, atrodė solidžiai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
The Pretty Reckless yra įkeltos dvi atskiros dainos kaip viena, o tiksliau įžanga su pilna daina, bet albume jos bus atskirai. Tai nežinau kaip čia, ar tiesiog ignoruoti tą faktą, kad jos turėtų būti atskirai ir sukelti likusias kaip reikia, ar iš naujo..
1 gavenios metal anikdot. Jei velykos ivyks+kristus prisikels, gros lamb of god, genesis, nine inch nails, judas priest. jei nepavyks - slayer- christ illusion, christian death, rotting christ, atheist ir behemoth-christians to the lions. Jei nesulauksi
Shvankus anekdotas jeigu nepries? Studentas po bemiegės nakties pasiruosimo prisijungia prie SEB programėlės ir pamato užrašą: „Jūsų sesija baigėsi“.
Jis giliai atsidūsta, užverčia vadovėlį ir sako:
– Na, ačiū Dievui, bent vieną egzaminą šiemet išlaikiau.
Tuo labiau, koncertinės versijos dažnai ateina kartu su koncertiniu albumu, tai yra racionalu joms daryti atskirus dainų profilius ir tokia buvo daugiametė praktika.
Dėl to, kokių versijų reikia music'e, kokių nereikia. Aš visada vadovavaus principu, kad remaster'ių ar remix'ų (nebent tai kito atlikėjo remiksas) atskirai kelti nereikia. Bet koncertinės ir rerecorded studijinės versijos dažnai yra vertingos.
Taip pat ne visai tiesa, kad ji prisiskyrė prie Ambassadeurs... taip, įėjus į jos tebeesantį profilį administracijoje tokį dalyką rodo dropbox'e, bet pvz Ambassadeurs profilyje tokios info visai nėra. Tai vadinasi, nieko labai blogo neįvyko.
2021 m. sausio 27 d. 20:23:30
Ne pats mėgstamiausias Cosmograf albumas (nors ir tokį išsirinkti tokioj solidžioj diskografijoj būtų iššūkis), labai floyd'iškos atmosferos kupinas albumas, bet čia yra ir labai galingų rifų. Jų būna kiekviename albume, tačiau čia jie labai sunkūs, White Light Awaits dainoje net metališki. Jau čia esama 7-ojo Cosmograf albumo Mind Over Depth užuomazgų rifų sunkumo prasme. Yra tokių akustinių melodijų, vietomis net į folką užnešančių (Blacksmith's Hammer), o vietomis tiesiog į lengvą roką (Memory Lost, When Age Has Done Its Duty), tačiau tai nėra mano mėgstamiausia albumo dalis, nes akustinių melodijų kompozicijos piką Robin'as pasiekė su The Man Left In Space albumu ir ypač tituline to albumo daina. Labiau mėgstu tas aštrumo nestokojančias albumo dainas: Into This World, Bakelite Switch, o ypač White Light Awaits. Duodu 9-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2020 m. vasario 9 d. 08:30:28
When Age Has Done Its Duty – amžius daro savo, tai tiesa. Man tai aktualu. Atmintis velniškai nebepatikima. Jau kelis kartus pasižadu pasiklausyti Cosmograf ir vis pamirštu. Dėkui Spotify, tas kasdien pakiša, ką man vertėtų paklausyti. Taigi, iš lempos renkuosi „ When Age Has Done Its Duty“, nors, sakant tiesą, akį patraukė pavadinimas ir viršelis.
Pirmas įspūdis – tai švelniai skambantis, melodingas į akustinę atmosferą vyniojamas neo-prog albumas.
Turiu įprotį, pirmą sykį išgirdęs albumą, tuoj pat ieškoti į ką jis man panašus. Na, Pink Floyd pėdsaką galima rasti daugelio progresyvių muzikantų darbuose, tad ir čia gilmoriškos gitaros epizodų randasi, kaip ir „užkadrinių“ garsinių efektų bei pokalbių fragmentų. Lėto tempo melancholiška muzika su akustiniu pianinu primena Also Eden. Titulinė daina When Age Has Done Its Duty savyje talpina visą tai, ką minėjau, plius akimirką weikmaniško vargonavimo. „White Light Awaits“ Cosmograf pradėjo kaip Tangerine Dream, bet palaipsniui priaugino dramatizmo, pajungęs sunkesnį gitaros rifą bei hard roko vokalą. Albumą atidarantis epinis Into This World prasideda laikrodžio tiksėjimu ir kūdikio verksmu, o tada įstoja pianinas ir Peterio Hammill‘io stiliumi įžanginė dalis. Toliau viskas dramatiškiau ir balsas, ir gitaros, kaip pas The Tangent. Aplamai, dainų intro, tai garsiniai efektai arba atviras tekstas, arba akustinė gitara - On Which We Stand. Joje vokalas įgavęs Dave Cousins tembrą , o pati daina Genesis Wind & Wuthering stiliuje.
Pirmas nuodugniau išklausytas Cosmograf albumas paliko keistą deja vu įspūdį. Kažkoks mano mėgstamų grupių koliažas. Čia nieko blogo, susiklausė albumas vienu ypu, be jokio erzelėjimo. Labiausiai patikusios dainos yra When Age Has Done Its Duty ir Bakelite Switch, kuri turi šiek tiek greitesnį tempą. 9 galiu rašyti be išlygų. Paskutinis grupės albumas, man regis, bus stipresnis. Prabėgom paklausiau kelias kompozicijas, atrodė solidžiai.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly