Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)

geriausi music.lt dainų vertimai (10)

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

imho, aišku.

1.Tangerine Dream - Prarastų Sielų Bendruomenė (La Grey De Los Almas Perdidas)

2.Tangerine Dream - Rumpelstiltskin

3.Loreena McKennitt (pagal Alfred Lord Tennyson) - Šaloto ledi (1832)

4.Weird Al Yankovic - Technikos parduotuvė (Hardware Store)

5.Dream Theater - Iliuminacijos Teorija (Illumination Theory)

6.Yes - Close to the Edge (visas albumas)

7.Van der Graaf Generator – Švyturio Prižiūrėtojų Dievo Rykštė (A Plague of Lighthouse Keepers)

8.Rush - Menininko pašaukimas (Mission)

9.Nick Cave & The Bad Seeds - Malonės krėslas (Mercy Seat)

10.Jethro Tull - Thick as a Brick (albumas)

 

Tangerine Dream - Prarastų Sielų Bendruomenė (La Grey De Los Almas Perdidas)

 

Mačiau, tikrai, tartumei dabar regiu -

Kūnas be galvos eina su kitais liūdnu būriu.

Nukirstą galvą jis nelyg žibintą laiko,

O ji, atgręžta į mus, vien aimanas belaido.

Jis savimi sau pasišviečia.

Du viename ir vienas atskirai.

Kaip? Ar įmanoma tatai? 

Vienintelis žinąs - mūs Viešpats.

Priėjęs tiltą ir bežengiąs jau

Jis ranką, galvą laikančią, pakėlė,

Kad žodžiai būt girdėt geriau,

Kurie štai šitaip nuskambėjo:

 

Gyvasai, matysiantis negyvėlių kitų,

Žiūrėk, kaip žiauriai nubaustas esu,

Vargu labiau kas nukentėt galėjo.

Idant galėtumei pranešt apie mane,

Žinok, Bertranas aš de Bornas,

Tasai, kuris jaunam karaliui durną

Patarimą davė, įžiebusį mažne

nesantaikos tarpe sūnaus ir tėvo

labiau nei kurstymai Achitofèlio

Abšolomui prieš Dovydą sukilt.

Už tai, kad giminingas sielas tas išskyriau

Turėsiu smegenis nešioti skyrium

Nuo savo ištakų, įkalintos ką liks

Liemeny šitam – 

Štai toks atpildas skirtas man.

 

Tangerine Dream - Rumpelstiltskin

 

Seniai seniai gyveno neturtingas malūnininkas ir jis turėjo gražuolę dukterį. Ir buvo taip, kad ir būdamas vargšas, malūnininkas vis tiktai turėjo progą pasikalbėti su Karaliumi, nes gyveno kaimelyje visai greta rūmų, o Karalius dažnai išeidavo pasivaikščioti po kaimą pasisukinėti tarp prasčiokų. Kaimiečiai sugužėdavo iš visų pusių ir linksmindavo Karalių pasakojimais apie nutikimus jų paprastame gyvenime, išsakydavo savo viltis ir svajones, o tuo metu maloningasis monarchas šypsodavosi ir linksėdavo galvą, galvodamas apie karališkus priešpiečius, laukiančius jo rūmuose.

-Jūsų Didenybe, - kreipėsi malūnininkas vieną dieną tikėdamasis, kad jo žodžiai pasieks Karaliaus ausį, -turiu dukrą, kuri gali šiaudus suverpti į auksą. 

Karalius atsigręžė: 

-Nejau, pone malūnininke? Ką gi, aš reikalauju, kad jau pat šį vakarą atsiųstumei ją pas mane.

Malūnininkas netvėrė džiaugsmu, jog sulaukė Karaliaus dėmesio, bet tuo pačiu ir sunerimo, nes nesitikėjo, kad Karalius rimtai priims jo žodžius. Jis parėjo namo ir taip tarė savo dukteriai:

-Labas rytas, širdele. Karalius turi tau darbo.

-Man, tėve? Tuomet tu galėsi pasididžiuoti manimi. Koks tai bebūtų darbas, aš jį padirbsiu. Juk žinai kokia aš greita išmokti.

-Tikiuosi, - tarė tėvas. – Labai tikiuosi.

Tą patį vakarą mergina buvo atvesta į rūmų salę. Karalius palydėjo ją į mažą akmenų mūro kambarį, užverstą šiaudais, jo viename kampe stovėjo verpimo ratelis

-Štai jie, - tarė Karalius.

-Matau, - atsakė malūnininko dukra, - jūs čia turite gausybę šiaudų, Jūsų Didenybe. Ar norėsite, kad šerčiau jūsų arklį, o gal meitelį? 

-Meitelį?!! Visai ne, mieloji. Turėsi suverpti visas alei vieno šių šiaudų gniūžtes į aukso verpalus iki ryto, kitaip tavęs laukia mirtis. – Tai pasakęs, jis užtrenkė duris ir iš lauko pusės užkišo kaištį.

Malūnininko duktė atsisėdo ant šaltų akmeninių grindų, stengdamasi nepravirkti. Ji žinojo daugybę dalykų ir kaip jie daromi, tačiau ... suverpti šiaudus į auksą? Nuo ko net pradėti mergaitei? Ji pravirko, ir verkė ilgai kol staiga lubose neatsivėrė liukas, smarkiai išgąsdindamas ją. Bjaurus žmogelis išsirito pro jį ir nukrito ant grindų šalia jos.

-Labas rytas, panele malūnininke, -tarė jis. –Ko taip verki?

-Ak, -atsakė ji, -privalau suverpti šiaudus į aukso verpalus, bet nežinau kaip.

-Ką man duosi, jei aš suverpsiu juos už tave, - paklausė jis jos.

-Savo vėrinį? – pasiūlė mergina. Mažas žmogelis pasvarstė, o tada greitai stvėrė jį ir užsisegė sau ant kaklo.

Paskui jis sėdo prie verpimo ratelio ir bzim, bzim, bzim, apsuko ratą tris kartus ir prisuko pilną verpstę aukso gijų. Jis nesustojo verpęs visą naktį, kol neįmanomas darbas buvo baigtas.

Saulei tekant, kai už kambario sienos pasigirdo kaip Karalius traukia kaištį iš durų, bjaurus žmogutis spruko spėriai pakilęs merginai už nugaros pro lubas. Kai Karalius įėjo, saulės pirmieji spinduliai užliejo šviesa ir auksas suspindo taip, kad jis ranka užsidengė akis.

Jis nusikvatojo iš malonumo, pasisėmęs kelias aukso gijas ir išleisdamas jas pro pirštus. Tada jo širdį užvaldė dar didesnis godulys, ir jis nusivedė malūnininko dukterį į kitą daug didesnį kambarį taip pat užverstą šiaudais. Jis tarė:

-Iki ryto turi suverpti viską iki paskutinio šiaudelio į auksą, kitaip tau mirtis.

Mergina vėl ėmė raudoti, dabar netgi graudžiau. Vakar naktį ji stebėjo žmogutį labai atidžiai kaip jis verpia, tačiau jo rankelės judėjo per mitriai, kad ji nuspėtų, kaip jo pirštai išgauna aukso verpalus. Ji pažvelgė į savo rankas, pajudino pirštus ir suprato, kad jie niekad nesugebės pakartoti jo triuko. Kaip tik tada nedidelis akmuo iškrito iš sienos ir žmogutis išropojo iš angos ir atsistojo šalia. 

-Labą dieną, panele malūnininke, - tarė jis. – Ką duosi man dabar, kad suverpčiau šiuos šiaudus į auksą?

Mergina pažvelgė į savo rankas: - Žiedą nuo savo piršto, - atsakė ji. Žmogelis stvėrė žiedą ir sunkiai užsimovė jį ant išsukinėto gumbuoto piršto. Trumpam jis apžiūrinėjo iškeltą ranką su sukta šypsena grožėdamasis laimikiu. Tada prisėdo prie ratelio ir atgaivino jį tyliai sau kikendamas. Kai Karalius ryte įėjo į kambarį, saulės spinduliai taip spigino atsispindėję nuo aukso, kad jis nepastebėjo mažo žmogučio, sprunkančio kiaurai sieną jam įėjus.

Žinoma, pamatęs krūvas aukso, Karalius buvo be galo patenkintas. Bet sau pamanė: „jei ji gali tiek daug, kodėl negalėtų dar daugiau?“ Jis nusivedė malūnininko dukrą dabar į dar didesnį kambarį, užimantį kone akrą ir pripildytą šiaudų.

-Gerai pasidarbavai, mano brangioji, - tarė jis, - ir jei suverpsi šį paskutinį kambarį į auksą iki ryto, aš paimsiu tave už žmoną. Bet jei neįstengsi, turėsi mirti. – Su tais žodžiais Karalius pametėjo jai žiauberę duonos vakarienei.

Kai Karalius išėjo, ji atsikando sužiedėjusios duonos ir su didžiausiom pastangom pabandė sukramtyti. Tuomet kažkokiu būdu pro plyšį grindyse, lyg dūminis kamščiatraukis išsirangė žmogelis. Jis apmetė akimis tonų tonas šiaudų ir išsišiepė savo sukta šypsena.

-Labas rytas, panele malūnininke, - tarė jis. – Ką man duosi man, jei dar kartą į auksą suverpsiu šiuos šiaudus?

Jos akyse pasirodė ašaros: - Aš nebeturiu kuo duoti, - pasakė ji.

-Tada pažadėk man savo pirmagimį.

Malūnininko dukterį nupurtė šiurpulys, bet paskui pagalvojo: „aš dar tokia jauna, tikriausiai dar daugelį metų nesusilauksiu vaiko. Iki to laiko viskas bus seniai pamiršta“. Taigi ji sutiko su jo sąlygomis ir neužauga užšoko ant suolo prie verpimo ratelio ir veriančiai suspigdamas iš džiaugsmo stvėrė pirmąją saują šiaudų.

Ir tikrai Karalius vedė malūnininko dukterį, padarydamas ją savo Karaliene. Vestuvės buvo didingos ir puikios, visas rūmų kiemas išpuoštas pavasarinėmis gėlėmis, o juokdariai, žonglieriai ir fokusininkai išdirbinėjo savo triukus. Išdidus malūnininkas su savo žmona irgi buvo čia kaip ir puse malūnininko kaimo, ir jie praleido puikiausią savo gyvenimo dieną puotaudami ir šokdami kaip niekad iki šiol.

Laikui bėgant malūnininko duktė subrendo į moterį ir pagimdė gražų kūdiki berniuką.

Ji dažnai pasiimdavo su savimi vaiką į rūmų kiemą, kad jis galėtų pažiūrėti į pasaulį, pamatyti medžius, paukščius, aukščiausius rūmų bokštus ir mažiausius žemė vabalėlius.

Vieną dieną, kai oras smarkiai atšalo ir paukščiai susiruošė skristi į šiltuosius kraštus, jauna moteris suvyniojo savo vaiką į vilnonę antklodę ir išsinešė jį į lauką. Abu kartu jie stebėjo baltus debesis, slenkančius dangumi, lapus, krentančius nuo medžių, ir kelias rūmų kates, bėgiojančias pievelėje ir ieškančias savo žaidimų partnerių. Tolimame kiemo kampe ji pastebėjo judantį šešėlį ir staiga prisiminė pažadą duotą neužaugai. Karalienė tuoj pat pasisuko grįžti atgal į rūmus. Ji vylėsi, kad čia tik blogas sapnas, bet nespėjus jai pasiekti duris, jis jau buvo čia, priešais ją, toks pats tikras kaip debesys, paukščiai ir katės.

-Labą dieną, mano jaunoji Karaliene, - tarė jis. – Aš atėjau vaiko.

Ji negalėjo kalbėti. Ji vos galėjo kvėpuoti, kaip užgniaužė jai gerklę.

Antra vertus kūdikis nejautė pavojaus, jis šypsojosi mažajam plėšikui. Spausdama savo vaiką smarkiau prie savęs, Karalienė parpuolė ant kelių ir ėmė raudoti.

-Atiduok man ką žadėjai, - tarė bjaurusis žmogutis, - vis tiek jį pasiimsiu.

Jis žengė artyn, tiesdamas rankas ir spragsėdamas pirštais. Ji siūlė jam viską ką turi, visus karalystės turtus, bet neužauga tik juokėsi.

-Vienas dalykas man brangesnis už bet kokį lobį, - kalbėjo jis, - tačiau aš tau duosiu tris dienas, ir jei tu sulyg trečia diena atspėsi mano vardą, galėsi pasilikti savo vaiką, – ir su tais žodžiais jis išnyko.

Tą naktį Karalienė gulėjo nemiegodama, mėgino prisiminti visus vardus, kokius tik buvo girdėjusi. Ji pasiuntė pasiuntinį į kaimą išklausinėti kur tik įmanoma kokių neįprastų vardų čia esama.

Sekančią dieną, kai trumpulis įslinko pro langą į jos kambarį, ji pradėjo nuo šių:

-Kasparas? Melkioras? Baltazaras? – tada pakartojo visus jai žinomus vardus, vieną po kito. – Dosčeris? Hagermageris? Larzalus?, - tačiau po kiekvieno iš jų bjaurus neužauga kartojo: - Čia ne mano vardas, - ir jis trynė rankas ir šiepėsi į vaiką, kuris ramiai miegojo lopšyje.

Antrą dieną Karalienė išsiuntė nemažiau kaip dvidešimt keturis tarnus, kad surinktų retus vardus gretimuose kaimuose. Ji net pasiuntė vieną į mažą kaimelį, pasislėpusį atokiausioje kalno pusėje, ir kai žmogutis atėjo tą naktį ji buvo pasiruošusi.

Tavo vardas Jautienos Šoninis? – paklausė ji, - arba Antblauzdžius? O gal Žąsies Suktinukas? – bet atsakymas būdavo vis tas pats:

- Ne, tai ne mano vardas.

– Tada gal tu vadiniesi Alebastras Bliūdžius? – paklausė ji.

- Ne, ne mano vardas, kvaila mergiote.

Būdama karaliene, ji labai išsilepino. Maistas jai būdavo patiekiamas auksiniuose induose ir tris kartus per diena septynios kambarinės šukavo jai plaukus. Viskas buvo daroma už ją, jai netekdavo kelti nieko sunkesnio nei svarą. Bet šią naktį ji klaidžiojo po raižyta vietovę su savo brangiu kūdikiu, prispaustu prie krūtinės. Galiūnai pamėkliški žiemos vėjai, aukštesni ir stipresni už bet kurį milžiną iš vaikiškos pasakos, atskriejo, kad išverstų ją iš kojų. Kiekviename name ji meldė vardų. Tačiau niekas neturėjo negirdėto vardo su kuriuo būtų galėjusi bandyti laimę.

Į dienos pabaigą ji buvo išsekusi ir praradusi bet kokią viltį. Taigi, skaudančiomis kojomis, palinkusi į kietą, neatlėgstantį vėją, ji sunkiai yrėsi link rūmų. Bet ant kalvos ties miško kraštu, kur lapės ir kiškiai sako „labanakt“ viens kitam, ji užėjo trobelę iš samanų ir vytelių. Priešais ją degė laužas, o aplink liepsną šoko niekas kitas kaip tas keistasis trumpulis. Jo šešėlis, metamas laužo šviesos, buvo milžiniškas ant medžių, o jo spigus kikenimas aidėjo naktyje. Karalienė su vaiku pasislėpė skynimo pakraštyje. Drebėdama šaltame ore, ji įdėmiai žiūrėjo, pakerėta, į keistą figūrą, šokčiojančią ant vienos kojos ir dainuojančią:

Vasara baigėsi

Bet oras puikus

Nes šiąnakt

Jos vaikas jau mano bus

Niekad neatspės 

Manos paslapties

Jog Rumpelstiltskinas aš vardu.

Vėliau, tą pačią naktį, Karalienė sėdėjo savo kambaryje su sūneliu ant kelių, žaisdama su jo pirštukais ir švelniai dainuodama jam. Kai bjaurus neužauga pasirodė, ji regis nė nekreipė į jį dėmesio.

-Aš atėjau to, kas teisėtai priklauso man, - tarė jis.

-Argi? – nesutiko Karalienė.

-Taip, -atkirto jis, -atiduok man vaiką.

- Ar tavo vardas ne Kurtas?

-Cha!

-Hansas?

-Cha!

-Gal tada Bartoldas?

-Ne toks mano vardas, aš tau pasakysiu, tavo galva jau visai tuščia. Hansas. Labai gudru! Jau laikas.

-Taip, taip. Turiu pripažinti, tu įveikei mane, Rumpelstiltskinai, nepaneigsi to...

-Ačiū, ir... KĄ!! Ką tu pasakei? Rupūs miltai! Velnias tau pakuždėjo! Pats velnias tau pakuždėjo!

Tada iš įsiūčio jis taip treptelėjo dešine koja kad visa blauzda sulindo į Karalienės menės grindis. Paskui jis ėmė kaip vilkelis suktis ratu, nusitempdamas save vis gilyn ir gilyn į žemę, kol jo šauksmo daugiau nebebuvo girdėti.

 

Loreena McKennitt (pagal Alfred Lord Tennyson) - Šaloto ledi (1832)

 

Toj pusėj, kur teka upė, 

platūs miežių ir rugių laukai, 

aprengiantys žemę ir susitinkantys su dangumi, 

ir per lauką nutįsęs kelias 

į daugiabokštį Kamelotą, 

pirmyn-atgal keliauja žmonės 

žiūrėdami, kur vėjo pučiamos lelijos 

lenkias lyg linkėdamos geros kelionės. 

Jos juosia salą Šaloto; 

Gluosniai boluoja, drebulės virpa. 

Lengvas vėjelis sukasi ir šiurpina, 

gena bangą, kuri lūžta ištisai 

ties sala upėje toje, 

ir teka upė link Kameloto, 

kur keturios pilkos sienos ir keturi pilki bokštai; 

ten atsiveria žydinčių gėlių plotai 

ir tylioji sala globoja Šaloto ledi. 

 

Tik pjovėjai ankstyvą rytmetį 

tarp subrendusių miežių 

išgirsta dainą, kuri aiškiai ataidi 

nuo upės tekančios į daugiabokštį Kamelotą; 

ir tekant mėnuliui pavargęs pjovėjas, 

rišantis pėdus vėjuotose aukštumose, 

pasilenkęs sušnibžda: 

"Tai pasakiška ledi iš Šaloto... " 

Štai ji mezga dieną naktį 

stebuklingą audinį iš žaismingų spalvų. 

Ji išgirsta šnabždesį, supranta žodžius: 

kad jai bus skirtas prakeikimas, jeigu ji pasiliks 

žiūrėti žemyn į Kamelotą; 

bet ji nežino, koks prakeiksmas, 

todėl ji mezga ramiai toliau 

ir nesirūpina per daug... 

Šaloto ledi... 

 

Ir vaikščiodama pro veidrodį skaidrų, 

kuris ten kaba jau metų metais, 

ji mato šešėlius, atkeliavusius iš pasaulio plataus, 

mato vieškelį arti, 

vingiuojantį žemyn į Kamelotą... 

Ir kartais pro melsvą veidrodį 

prajoja kunigaikščiai po vieną, po du 

o ji neturinti dar vyro, pastovaus ir ištikimo... 

Šaloto ledi... 

 

Tačiau ji toliau džiaugiasi savo neriamu nėriniu; 

ji numezga stebuklingus vaizdus, kuriuos pamato veidrodyje; 

ir dažnai tyliomis naktimis - 

vis naujos ir naujos laidotuvės su pliumažu ir šviesom, 

ir laidotuvių muzika, ataidinti iki Kameloto.. 

Kai mėnulis buvo jai virš galvos, 

pasirodė jai du jauni ką tik susižiedavę įsimylėjėliai. 

"Aš negaliu, man silpna nuo to šešėlio" - 

sako Šaloto ledi. 

 

Per strėlės šūvį nuo jos stogo atbrailų 

Pro miežių pėdus jojo jis. 

Saulė mirguliavo pro lapus 

ir suliepsnojo ant bronzinių šarvų 

ryškaus sero Lanceloto silueto. 

 

Raudonkryžis kunigaikštis klaupės nuolankiai 

prieš ledi, iškaltą ant skydo, laikydamas 

skydą, kuris žiežirbavo geltoname lauke, 

atokioje Šaloto žemėje... 

Jo plati, aiški kakta tviskėjo apšviečiant saulei, 

kai jis jojo ant žirgo su poliruotomis kanopomis. 

Iš po šalmo buvo matyti 

jo besiraitančios anglies juodumo garbanos, 

kai jis artėjo link Kameloto. 

 

Nuo kranto, nuo upės jo atvaizdas blykstelėjo veidrodėly, 

"Tyra-lyra" jis dainavo sau prie upės. 

Ji paliko audinį ir audimo stakles, 

Pamatė žydinčią vandens leliją, pamatė šalmą su plunksna. 

Ji žvelgė Kameloto pusėn. 

 

Išbėgo audinio akys, išsiplėtė jis į šalis, 

o veidrodis suskilo visas. 

"Prakeiksmas krenta ant manęs", - pravirko Šaloto ledi. 

Prasiveržus uraganiniam rytų vėjui, 

pablyškę geltonieji miškų medžiai 

ėmė linkti aplink Kameloto bokštus, 

kur nusileidęs dangus prapliupo lietum, 

ir upės plačios vilnys tarytum pradėjo skųstis. 

Ji nusileido ir surado valtį, paliktą plūduriuoti po gluosniu, 

ir ant pirmagalio ji užrašė "Šaloto ledi". 

 

Blankiai matomose upės tolybėse it kokia žymi aiškiaregė 

Būdama transcendentinėje būsenoje, įžvelgdama savo nelaimę, 

Vos išlaikydama savitvardą, ji žvelgė į Kameloto pusę. 

Dienai besibaigiant nutrūkus valties grandinei, 

plati vilnis pagavo ją ir nuplukdė toli toli... 

Šaloto ledi... 

 

Girdėjosi giesmė, šventa ir gedulinga, 

Giedama visu garsu iš lėto, 

kol jos kraujas atšalo iš lėto. 

Kol jos akys absoliučiai užtemo, 

nukreiptos į Kameloto bokštus. 

Greičiau nei nešama bangos 

pasiekė pirmąjį namą prie kranto 

Šaloto ledi mirė sau bedainuodama dainą. 

 

Po bokštu su balkonu, šalia sodo sienos ir galerijos 

atspindžio pavidalu ji praplaukė pro šalį 

mirtinai išblyškusi tarp aukštų namų stogų, 

tylomis link Kameloto. 

 

Ir prie prieplaukų visi prijoję - 

kunigaikštis, Bergheris, valdovas, jo dama... - 

pirmagaly pamatė Šaloto ledi vardą. 

Kas gi čia? Ir kas gi tai? 

Apšviestuose rūmuose kaimynystėj 

nutilo karališko džiugesio garsai. 

Jie tik persižegnojo iš baimės. 

Kameloto kunigaikščiai. 

 

Tik Lancelotas, kurį laiką patylėjęs, susimąstęs ištarė: 

"Jos veidas yra mielas; jai suteikęs maloningai Dievas 

Grožį. Tai Šaloto ledi. " 

 

Tik ar kas matė ją mojuojant ranką 

ar tarpulangyje stovinčią? 

Ar bent kas visoj šaly pažinojo ją, Šaloto ledi?

 

Weird Al Yankovic - Technikos parduotuvė (Hardware Store)

 

Jokių įvykių (niekada) šiame mieste, 

Savijauta labai prasta (prasta), 

Vargiai surasi užsiėmimą čia. 

Maniau jau: tiesiog išsikraustysiu iš proto, 

Bet štai draugas man papasakojo naujienas... 

Jis tarė: “Klausyk, ar žinai tą laisvą žemės sklypą 

Visai šalia degalinės? Ką gi, kažkas jį nupirko, 

Ir tame taške ruošias statyti parduotuvę, 

Kur mes galėsim varžtų, veržlių nusipirkti. 

Nuo tada aš vaikščiojau oru (oru), 

Vos galėjau valytis dantis, plaukus šukuotis. 

Todėl, kad taip susijaudinau ir nesirūpinu, iš tiesų: 

Aš laukiau nuo praėjusio birželio 

Kol ši diena pagaliau išauš. 

Dabar aš toks laimingas (laimingas) 

Vien nuo minties, kad gyvas esu, 

Nes bet kurią minutę aš jau galėsiu užeiti... 

Ką gi, tikiuosi, jie greitai atidarys parduotuvę. 

 

Nebegaliu laukti, (ne, aš...) nebegaliu laukti (oi, kada...) 

Kada jie susiruoš ir atsidarys? 

Keliauju į (technikos) prekių.., aš keliauju, tikrai keliauju į ... 

(Sunkiai) keliauju, aš keliauju į (kietą).., o taip, aš keliauju į ... 

Technikos parduotuvę. 

 

Savo miegmaišyje apsistojau nakčiai priešais parduotuvę, 

Tada, vos rytui išbrėškus, prisiglaudžiau nosimi prie stiklo - 

Vienok turėjau būti pirmas eilėje. 

Ruošiuosi įsigyti žibintuvėlį, šepetį, 

Kiekvienam kambariui – po atskirą porą plokščiųjų replių. 

Matot tuos metalo pjūklus? 

Vienas jų labai labai greitai bus mano. Neginčijamai. 

Vyrai su vardais ant kortelių, vaikštantys tarp eilių. 

Ištisos eilės žarnų sodams laistyti, kurios driekiasi mylių mylias. 

Naujoviški galiniai raktai, kurių rūšių apstu, 

Visi sudėlioti pagal abėcėlę. 

Štai jų reklaminis stendas, 

Didelis stambus purpurinis ženklas priešaky, 

Kur parašyta, jog kas dvidešimt septintas pirkėjas 

Gaus nemokamai kūjelį su rutuliuku ant galo. 

Ar pažvelgsite į tuos visus dalykus: 

Jie turi “Allen”’o veržliarakčių, “Gerbil”’o maitintuvų, 

Tualeto sėdynių, elektrinių kaitintuvų, 

Šiukšlių presų, sulčių spaustuvų, 

Dušo užuolaidų strypų, vandens skaitiklių, 

Portatyvinių radijo aparatų, varinės vielos, 

Apsauginių akinių, radialinių padangų. 

BB šratelių, plaktukų guminiais galais, 

Vėdintuvų ir džiovintuvų. 

Paveikslams - kabliukų, popieriui - rėžiklių, 

Purškiančių lygintuvų ir langinių, 

Dažų nuėmėjų, žaliuzių, maskuojančios juostos, 

Plastikinių stoglatakių, virtuvės čiaupų, 

Sulankstomų stalų, erozijos nuėmėjų, 

Laidų akumuliatoriams sujungti, 

Kabliukų ir smeigtukų, kalkių skiedinio ir cemento, 

Variklio fogerių, šaukštų ir samčių, 

Pesticidų dezinfekavimui, aukštos charakteristikos tepalų, 

Stoginės skardos, vandeniui nepralaidžios, daugkartinės izoliacijos, 

Oro tarpiklių, žalvarinių jungčių, kirstukų avariniams atvejams, 

Dūmų detektorių, padangų manometrų, spąstų žiurkėnams, 

Termostatų, blakių kreiptuvų, priekabos trukdžių išmagnetintojų, 

Automatinių apipjaustytojų, teniso rakečių, 

Kampinių laikytuvų, Duracell’ių and Energizer’ių. 

Sofito panelių, elektrinės grandinės stabdiklių, 

Siurblių, kavos virimo aparatų, 

Bertuvėlių druskai ir pipirams subalansuoti...

 

Dream Theater - Iliuminacijos Teorija (Illumination Theory)

 

I. Juodos Šviesos Paradoksas

 

II. Gyventi Mirti Žudyti

 

Rimtai klausimą spręski

Pažvelki gilyn

Išpažink sau tiesą kaip esti

Dėl ko gyvent pasiryžęs esi?

 

Rimtai klausimą spręski

Atverki akis

Savo atvaizdą įdėmiai apmeski

Dėl ko numirt pasiryžęs esi?

 

Kai laikai neramūs o tave

prie sienos primygę

Rimtai klausymą spręski

Čia delst negali

Kai pavojus iškyla gyvybei

Dėl ko žudyt pasiryžęs esi?

 

Stengiamės suprast visą tai

Verkiame veidus uždengę delnais.

 

Statėme tiltus, kad tolius sujungt -

mums užmarštį kelia atstumai.

Neapykanta skiria, meilė primena mums

mūsų bendražmogiškumą 

 

Viltis gali šešėliu išpėdinti

Jau geriau mirsiu tikėdamas

Sugausiąs ją tikėjimo baigiamajam akte.

 

Stengiamės suprast visą tai

Verkiame veidus uždengę delnais.

 

Istorija, trokštanti būt pasekta

Atsakymas, kuris meldžia jį rast

Grožis, kurį linkim išvyst - niekada

Jie nėra per toli.

 

III. Apglėbiantis Ratas

 

IV. Tiesos Ieškojimas

 

Motinos - vaikučiams

Vyrai – savo žmonoms

Kankiniai – karalystei

Kova už gyvybę - jums

Kareivis už savo šalį

Narkis, kad kaifas ima

Mokytojai dėl mokinių

Kerštas už nusikaltimą 

Sukilėliai dėl savo laisvės

Tironai ditirambams girdėt

Bailiai dėl išganymo,

Pinigų, meilės, garbės.

 

Kilmingas ir drąsuolis

Kilniam reikalui mus aukoja

Mirtis stipriau už gėdą

Malonė anksčiau už šlovę.

 

V.Neatsispyrimas, Tikėjimas, Aistra

 

Kad džiaugtumeis jog gyveni

Turi sielvarto patirt į valias

Kuomet šviesai atsispirt negali

Drąsiai sutiksi tamsiausias dienas

 

Jei būsi atviromis akimis,

O tikėjimą į meilę įdėsi

Šaltomis be pabaigos naktimis

Vienišas nebūsi niekad

 

Tavo širdyje aistra žėruoja

Tarsi žaizdras skaisčia ugnimi

Kol pro tamsą neprasibrovei

Niekad nesužinosi jog gyveni.

 

Yes - Close to the Edge (visas albumas)

 

I - STABILUS POKYČIŲ METAS - Vasara

 

Patyrusi ragana galėtų pašaukti tave iš negarbės gelmių, kur esi,

Ir pritaikyti tavo kepenis blaivaus proto malonei, o ši

Su muzikos pagalba, pribuvusios greitomis iš toli, būt įgyta,

Kad ragautum vaisių, užrašytą žmonijos, prarandant visa, kai išmuš valanda,

Nustatant punktyrus į niekur, vedančius kiekvieną ir visus.

Rasos lašas tarsi saulės muzika gali išaukštinti mus 

Ir plokštumą , kuria judame, atimti

Ir kryptį, kurlink bėgame, parinkti:

 

Pabaigoj žemyn, pasukti už kampo

Ne tuoj pat, ne tuoj pat

Artyn prie krašto, žemyn palei upę

Ne tuoj pat, ne tuoj pat

 

Į vasaros pokyčių ratą įžengę

tiesiam rankas, kad dangui parinktume spalvą 

išdalinom momentą, pasirėdžiusį ryto rūbu greičiau, nei sužiūrėsi

įveikdami visą tą laiką, dėl kurio esu nerimavęs,

visus pokyčius iš tolimo užnugario palikdami toly,

mes mažinam įtampą vien tam, kad sužinotume šeimininko vardą.

 

Pabaigoj žemyn, pasukti už kampo

Artyn prie krašto, tiktai palei upę

Metų laikai tau pro šalį skries

Aš keliuos, aš gulu

Kai viskas užbaigta tuosyk

Kai jau radai, kuomet visuma esi

 

 

II - BENDRA MASĖ IŠLIEKA – Ruduo

 

Mano akys patikėjo, užvilktos iš meilės sukurtos mėnulio jaunaties.

Keitės, beveik deformavosi, gryniausios manos iš dangaus sraute jis.

Savo neapykantą prikaliau ant kryžiaus, o žodį saujoje laikau.

Arba tu, laikas ir logika, arba priežastys, nesuprantamos tau.

 

Liūdnai pagarsėjusi narsa aukų, stovinčių ir stebinčių lyg įbesti,

Kai šarvuoti atėjūnai jau čia pat, kad jūrą pamatytų iš arti.

Dar nuo koriko virvės, savivalės laikų, arba bus, kai suvokta bus priežastis.

 

Prie krašto žemyn, visai palei upę

Artyn prie krašto, pasukti už kampo

Netoli galo, ties kampu leistis

Prie krašto žemyn, upės vingy.

 

Skubus reikalas neturėtų pasiimti išgąstingą atmintį.

Visus be išimties kelionė nuo pradžios iki galo lydės

atskyrai nuo tikrovės, kokią kada suvokėt ar matėt -

problemų spėliojimas vien tam, kad klaidintume priminimą

praeinant pro takus, kuriais pusę kelio koptume tuščiai,

o kai mėtėmės iš krašto į kraštą, girdėjom: bendra masė išlieka.

 

Prie krašto žemyn, pasukti už kampo

Prie pat galo, žemyn palei upę

Metų laikai plauks tau pro šalį

Aš keliuos, aš gulu.

 

III – AŠ KELIUOS , AŠ GULU - Žiema

 

Šios baltais nėriniais pasirėdžiusios damos žvilgsnis liūdnas

Tą matai gerai, kai ji sako: tegu

Kaltė kris man už nukryžiavimą savo valdų.

 

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

 

Du milijonai žmonių vargiai patenkinti yra

du šimtai moterų žiūri kaip verkia viena, per vėlu

sąžiningumo akys išsiugdomos

(ji mielai sakytų, kad jos istorijoj tai stebinanti vieta)

kiek milijonų apgauname mes kasdien?

(prašanti ateity domėtis vien palikuoniais jos valdų) 

 

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

 

Kam pavaldus tas, kuriam aš pavaldi?

(jai aiškiai matyti, dama žiūri liūdnai)

Ar man aklomis žiūrėti ir sakyti: štai išeitis, matau?

(Sakanti: tegu kaltė tenka jai dėl nukryžiavimo savo valdų)

Tiesa išguldyta lape nuo viršaus lig apačios

(ji mielai sakytų, kad jos istorijoj tai stebinanti vieta)

Kiek senas būsiu aš kol amžiumi prilygčiau jos metams?

(prašanti ateity domėtis vien palikuoniais jos valdų)

 

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

 

 

IV – ŽMONIJOS METŲ LAIKAI – Pavasaris

 

Pauzės tarp natų spalvas į reginius susieja visada

Regis, žmogų išmuša iš vėžių triumfų pastovi mada

ir fokuso formos apimta erdvė į meilės mokslą taiko

Kai daina ir proga ugdo laiką, ima viršų dingęs visuomenės saikas.

 

Ak, Ak.

 

Taigi žmogus, kuris ištiesęs ranką į erdvę rodė, apsisuko.

Jis bedė pirštu, iškeldamas aikštėn žmoniją lyg ant atviruko,

o aš papurčiau galvą, su šypsniu pakuždom: - Žinoma vieta, vyruti.

Stovėjom ant kalvos ir žvalgėmės po slėnio tylą

liudyti vien tik praeities ciklus kviesti abu.

Ir mes pasiekėme kompromisą, laviruodami rėmuose išsakytų pastabų. 

Artyn prie krašto, žemyn palei upę

Pabaigoj žemyn, pasukti už kampo

Metų laikai bėgs tau pro šalį

Kai viskas užbaigta tuosyk

Kai jau radai, kuomet visuma esi

Metų laikai bėgs tau pro šalį

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos, aš gulu

Aš keliuos...

 

 

Ir Tu ir Aš

 

[I Gyvenimo Styga]

 

 

 

Žmogus svają suvokia momentaliai: kas diena

 

merkdamas gėles, užčiuopdamas visas temas

 

kaip pagrindą nevaržomai kurti spiralinį tikslą,

 

kaip susigražintą ir tiek pat pripažintą vyksmą.

 

Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi.

 

 

 

Pakitę tik dėl akių, garsas, erdvė darniai leidos

 

Tarp laiko nuotraukos už nepritekliaus veido

 

Greitom susigyvendami su mimika, kuri  kėlė

 

Emocijas, iškilusias paviršiun tarsi undinėlė.

 

Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi .

 

 

 

Monetos ir kryžiai----------- Siuvėjau, aplink! Ko puoli visus

 

Nežino savo bevaisės vertės--------- rytus, kai domimasi

 

Nutruko jau Stygos--------- vienas kito pristatymu

 

Užrakintos motužės Žemės gelmės‘----------Stygai! Visi palikti mirčiai iš naujo atradus

 

Jos neslėps galios---------- duris, kurios apsisuko, kad užvožtų

 

Jos tau nepasakys----------- dangtį, visą rodytą dėmesį,

 

Stebėdamos pasaulį------------atsigręžti vienas į kitą, į požymius

 

Stebėdamos viską pasauly----------tinkamu metu.

 

Stebėdamos mus iš šalies--------------Kopk lengvai oru.

 

 

 

Ir tu ir aš kopiam pervirš jūrą į klonį

 

Ir tu ir aš sušukti ieškom rezono.

 

 

 

[II Užtemimas]

 

 

 

Greitom susigyvendami su mimika, kuri  kėlė

 

Emocijas, iškilusias paviršiun tarsi undinėlė.

 

Kaip susigražintas ir tiek pat pripažintas vyksmas.

 

Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi.

 

 

 

[III Pamokslautojas, Mokytojas]

 

 

 

Liūdnas pamokslautojas prikaltas ant spalvotų laiko durų

 

Pamišęs mokytojas čia priminti eilėraštuką turi

 

Jokių priešų-mutantų mums įvardyti nereikės

 

Politiniai galai, kaip liūdni palaikai sudūlės.

 

Pasiruošk priimt pažangius skonius, kai jie tavy rasis.

 

Oooh, ooh

 

 

 

Aš klausiau labai įdėmiai, tačiau nesuprantu

 

Gyvenimo tempas keičias manyje ir aplink ratu

 

Pamokslautojas patyręs likti anonimu viskame

 

Mokytojas keliauja, išprašęs vis tokį patį rodyt save

 

Galiausiai mes susitarsime, pritarsime, skelbsim nemaria,

 

Kad žmogaus tiesa subręsta tiesiog jam akyse.

 

Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi.

 

 

 

Greitom susigyvendamas su mimika, kuri  kėlė,

 

Kaip susigražintas ir tiek pat pripažintas momentas,

 

Emocijas, iškilusias paviršiun tarsi undinėlė.

 

Aiškesnė ateitis, rytas, vakaras, naktis su Tavimi.

 

 

 

[IV Apokalipsė]

 

 

 

Ir tu ir aš kopiam kirsdami ryto kontūrus

 

Ir tu ir aš saulę perduodam upei

 

Ir tu ir aš vis arčiau persikėlimo

 

Ir tu ir aš šaukiam per klonius begalinės jūros.

 

Van der Graaf Generator – Švyturio Prižiūrėtojų Dievo Rykštė (A Plague of Lighthouse Keepers)

 

1. Liudininkas

 

Vis dar laukiu gelbėtojo savo,

štormai drasko mane į skutus:

mano pirštai it jūržolės tapo...

aš taip toli, per giliai įklimpstu.

Aš – vienišius, mano vienatvė tikra,

mano akys – bešališkos liudytojos

o dabar ir mano naktų liko viena kita.

 

Mačiau šypsenas ant negyvų delnų,

žvaigždės šviečia, tačiau jos ne man.

 

Aš pranašauju nelaimes

po to suvedu galus visus...

Aš šviečiu, bet šviesdamas mirštu

žinau, jog beveik žuvęs esu.

Ant stalo švaraus popieriaus lapas

o mano bokštas statytas ant uolos:

Aš teturiu atšipusias žirkles,*

teturiu namą be šilumos.

Buvau liudininku ir antspaudas mirties

minkštame vaške – mano galvoj liko žymėt.

 

*trys eilutės yra aliuzija į žaidimą rankomis. http://lt.wikipedia.org/wiki/Akmuo,_žirklės,_popierius

 

Kuomet matai burlaivių rangautų griaučius, 

skendinčius gilumoje,

imi nerimauti, negi senovės mitai didingai

suvesti tiesiog į tave.

 

2. Vaizdiniai/Švyturys

(Verpetai – uolos - laivai – susidūrimai – gailestis)

 

3. Liudytojas

 

Ne metas dabar atgailauti,

tam laikas praėjo seniai,

Sienos lyg rūkomas popierius plonos,

jei prakalbėsiu, išbyrėtų stiklai.

Todėl apie tai, kas nutiktų,svarstau mintyse,

uždarytas tyliame monologe, begarsiam šauksme.

 

Kalbėti man darosi per sunku

kai bangos į bokšto šaltus 

akmenis daužos, klaikti imu

ir juntu, kad jėgos apleidžia...

 

4. P.H.J.*

*Paprastas Harmoningas Judesys

 

„Netikra! Netikra!“ - Vairininkai-vėlės

šaukė ir krito čia iš dangaus

bet pro mano žuvėdrų klyksmą kol nesu miręs

joms neprasibraut.

Šmėklos gremžia plyšius tarp langų

įkritusiais veidais, kvailai šiepia dantis,

pilnos ryžto sunaikinti tai, ko neteko.

 

Aš ropščiuosi siena tol, kol statumas 

nesibaigs vertikaliu kritimu;

mano kubilas dreifuoja į jūrą:

nėra net apgaulingų vilčių.

Baltas kaulas šmėkši pro Geležinio Žandikaulio kaukę

aplaužyti stiebai praduria ledinę tamsą

su mano vienišu bokštu lygiagrečiai...

nebėra parafino ugniai.

nebėr kur prieglobsčio gauti.

 

5. Nakties esybė

 

”Vienišas! Vienas!” – šmėklos šaukia išvien,

užfiksavusios mane šviesoje.

Jaučiu, kad iš gyvųjų tėra vien

nakties esybė čia.

Jeigu aš mirsiu, ar verksi?

Gaudysi mano paskutinius žodžius?

Žodžius mano išgirsi?

Žinau, jog lako nelik o visai

žinau, jog nesirimuoja visai...

klaidingi ženklai mane aptiko.

Aš nenoriu nekęsti, aš augti tenoriu.

kodėl negaliu sau leisti gyventi ir būti laisvam?

...tačiau labai lėtai mirštu vienumoj.

Nežinau jokio kito kelio,

man taip baisu,

aš pats sau neleidžiu būt savimi,

Taigi, esu visiškoj vienumoj...

 

6. Kosminis turas

 

Mano atminties verpetas

tai vampyras, kuris minta manim,

ir aš, svirduliuojantis smarkiai, nuo briaunos krentu žemyn.

 

7. (Saldaus kremo) paskutinis pasispardymas

 

Švyturiai raktą pasidėję turi,

bet ar nusigausiu iki durų aš?

 

Noriu vaikščioti per jūrą,

taip patogiau krantą rasti...

tik kaip man sausomis kojomis likti?

Žvilgsniu apmetu horizontą –

Turiu stebėti visas savo dalis.

 

žvalgausi po praeitį,

regis, būsiu kelią pametęs:

kaip šuva naktyje, aš pripuoliau prie ėdžių

ir dabar sėdžiu svetimas savyje.

Visos mano matytos bėdos

skatino ieškoti ramybės vienumoje

Tačiau išgyvenimus laikau galvoje…

Aš esu per arti šviesos,

bet kiek mano regėjime yra tiesos, kai taip apakinu save.

 

8. Gniužulas auga

 

Kur Dievas, kuris nukreips mano ranką?

Kaip rankos kitų žmonių pasieks mane?

Kada aš rasiu tai, ką apčiuopom ieškau?

Kas toks ruošias mokyt mane?

Aš tai aš/ aš tai mes/ mes nematom 

iš čia išėjimo, kiek bežiūrėję.

Siautėjanti jūra – trofėjais istoriją kuria;

Proga pradangino mano Gvinevjerą...

 

Aš nenoriu būti vandens banga,

tačiau jūra mane tempsis gilyn

Dar vienas iškamuotas skenduolis...

 

Matau, lemingai traukia,*

Bet aš žinau, kad esu žmogus.

Ar prisidėsiu, ar grimsiu į dugną?

Kuo man geriau būti.

 

*Lemingai plačiai pagarsėję taip vadinamomis "masinėmis savižudybėmis", kuomet, susitelkę į būrį, pasileidžia nežinoma kryptimi, ir jei kelyje pasitaiko skardis, tai didesnė pusė nugarma nuo jo... http://static.diary.ru/userdir/6/8/4/1/684121/thumb/29841167.jpg

 

 

9. Sausumos pabaiga (Sinusoidė)

 

Vandenynai atsitraukia į šonus,

mane paviliojo apžavai.

Jaučiu jus apie save aplinkui … pažįstu jus gerai.

Žvaigždės supjaustė horizontą, kur linija visu idealiausia;

Jaučiu, jog skęstu… rankos tiesias į tamsą

 

Prašmatnumo ir didybės manieringume,

kas yra Pasirinkimo Laisvė?

Kur esu aš šiame iškilmingume…

kieno yra manasis balsas?

Dabar jau neatrodo tai kaip blogis, 

Manau, kad pabaiga – tai pradžia.

Džiaugsmas manyje dabar pasirodys:

Viskas ir visa yra dalis atskyra

Viskas ir visa skyrium yra

Viskas ir visa yra dalis atskyra.

 

10. Dabar mes einame.

 

Rush - Menininko pašaukimas (Mission)

 

 

Globok savo ugnį, leisk jai ryškiai degti. 

Turėk liepsną kol svajonė užsiplieks. 

Dvasia, turinti vaizduotę, 

Tai tarsi svajonė iš pašaukimo. 

 

Girdžiu jų aistringos muzikos garsus, 

Skaitau man širdį liečiančius žodžius. 

Žvelgiu į jų karščiuojančius paveikslus - 

Tas paslaptis, kurios juos išskiria iš visų. 

 

Kai jaučiu galingus vaizdinius - 

Jų ugnys pagimdžiusios juos - 

Pas mane atsiranda troškimas, 

Kad ir aš turėčiau tą polėkį, 

Tą įgimtą pajautimą. 

 

Skrendančios dvasios su misijom pavojingom; 

Ugnies įkaitinta vaizduotė, 

Sutelkta ties aukštai sklandančiais 

Pripažinimo siekiais, 

Išeikvojama vardan vienintelio troškimo. 

 

Sugniaužta neapsakomo apsėdimo - 

Manijos varoma vergė - 

Dvasia, turinti vaizduotę, 

Tai tarsi svajonė iš pašaukimo. 

 

Aš stebiu jų mirgančius atvaizdus, 

Įnešančius šviesos į negyvą ekraną, 

Aš einu per jų nuostabius statinius, 

Ir pas mane atsiranda troškimas, 

Kad aš turėčiau tas pačias svajas... 

 

Tačiau svajos neturi persikelti 

Tam, kad išlaikyti kibirkštį negęstančia. 

Manijai reikia veiksmo, 

Išdidumas užveda polėkį. 

 

Menka paguoda 

Tiems, kurie to neturi, 

Žinoti kaip jie kovojo dėl to. 

Kaip jie kentėjo dėl to. 

Jei jų gyvenimai susiklostytų taip, 

Kad būtų egzotikos, keistenybių - 

Panašu jog mielai juos iškeistų 

Į tokius, kur aiškumo truputį daugiau. 

Į kažką, kas šiek tiek normaliau... 

 

Kiekvienas iš mūsų sumoka 

Pasakišką kainą 

Už mums suteiktus rojaus reginius. 

Bet dvasia, turinti vaizduotę, 

Tai tarsi svajonė iš pašaukimo.

 

Nick Cave & The Bad Seeds - Malonės krėslas (Mercy Seat)

 

Pradžia tokia: kai jie atėjo, mane išbruko iš namų 

Ir įrašė į mirtininkų eilę, 

Kurioj aš kaip žinia beveik visai nekaltas, 

Aš vėl pasikartosiu: 

Nebijau numirti. 

 

Pradėjau apšilti ir priprasti 

Prie įvairių dalykų, aplinkų. 

Įskilęs dubenėlis, šluota iškraipyta, 

Sriuboj regėtas Jėzaus veidas, 

Įtartini dalykai pietų metu 

Ir maisto vežimėlis su baisiais rateliais, 

Išlinkęs kaulas kyšantis iš maisto 

Visi reikalai arba geri, arba prasti. 

 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau dega 

Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 

matuojama teisybės matu: 

akis už akį, dantis už dantį 

Visvien aš tiesą pasakiau 

Ir nebijau numirti. 

 

Sau aiškinu ir sąrašą, ir ženklus: 

Dantis – pajuodęs, paraudonavęs rūkas, 

O sienos – juodos. Blogą lemiančios. Kaip dugne… 

Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, 

Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, 

Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, 

Lyg besidauginantys 

nesveiki alsavimai už mano nugaros, 

 

Aš išgirstu istoriją iš kameros, 

Kaip Kristus gimęs ėdžiose, 

Kaip tartum koks apskuręs pašalietis 

Numiręs jis ant kryžiaus. 

Ir kaip, aš sakyčiau, atitinka – 

Jis vertęsis juk dirbdamas dailide. 

Bent jau taip man sakė. 

 

Kaip ir savo gerąją ranką, išsitatuiravau “B.L.O.G.A.” 

Ir kitos rankos kumštį. 

Bjaurieji penki pirštai! 

Jie nieko nepadarė: 

Nepasipriešino, nesuabejojo. 

 

Danguj Jo krėslas iš aukso padarytas, 

Skrynia, jo Testamento prikrauta, 

O krėslas – tas, nuo kurio išsirutulioja visa istorija, 

kaip man sakė. 

O čia jis pagamintas iš medžio ir vielos, 

Manasis kūnas dega, 

Ir Dievas niekuomet nėra toli… 

 

Aš užlipu į palaimingąją kėdutę, 

Mano galva skusta, mano galva viela aprišta. 

Ir tartum drugys, bandydamas patekti 

Į Šviesią Akį, 

Velkuosi iš gyvenimo, 

Kad kuriam laikui pasislėpčiau mirtyje. 

Vis tik aš niekad nemelavau. 

 

Mano ranka-žudikė, pavadinta B.L.O.G.A. 

Aprišta jungiančia juosta, ant kurios - ….G.E.R.A. 

(good – angl. (ne tik) geras, (bet ir) tinkamas) 

Tai ilgos kankinystės grandinės, 

Apjuosiančios visą tą kraują maištingą. 

 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau dega 

Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 

matuojama teisybės matu: 

akis už akį, dantis už dantį 

Visvien aš tiesą pasakiau 

Ir neb

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Tangerine Dream - La Grey De Los Almas Perdidas
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Weird Al Yankovic - Hardware Store
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Van der Graaf Generator - A Plague of Lighthouse Keepers
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Dream Theater - Illumination Theory
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Rush - Mission
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Loreena McKennitt - The Lady of Shalott
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Nick Cave and the Bad Seeds - The Mercy Seat
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Jethro Tull - Thick as a Brick
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Tangerine Dream - Rumpelstiltskin
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Yes - Close to the Edge
 
 2018 m. liepos 12 d.

 2018 m. liepos 14 d.
 2018 m. liepos 13 d.
 2018 m. liepos 11 d.

Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
Very_crazy_enough
2018 m. liepos 12 d. 16:37:30
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

viskas kas netilpo: priešpaskutinio galas ir paskutinis tekstas

 

Štai deganti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau kaista. 

Ir tegu bus kaip aš viliuosi 

pasvėrus teisybę: 

akis už akį, dantis už dantį 

Aš jau nebeturiu ką prarasti 

Ir nebijau numirti. 

 

Štai kaistanti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau rūksta 

Ir tegu bus kaip aš viliuosi 

Kartu su netikėjimu: 

akis už akį, dantis už dantį. 

Vis tik nėra čia nei įrodymo, 

Nei paaiškinimo dėl ko. 

 

Štai rūkstanti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau tirpsta 

Ir bus tai, ką aš padedu daryti - 

susukama teisybė: 

melas už melą, teisybė už teisybę. 

Aš jau nebeturiu ką prarasti 

Ir nebijau numirti. 

 

Štai tirpstanti kėdutė maloninga, 

Turbūt manasis kraujas verda 

Tegu aš ir gadinu visą įdomumą 

Teisybe ir padariniais, vis tiek: 

akis už akį, tiesa už tiesą. 

Vis vien aš tiesą pasakiau 

Ir nebijau numirti. 

 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau dega 

Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 

matuojama teisybės matu: 

gyvybė už gyvybę, teisybė už teisybę 

Vis tik nebuvo nė įrodymo, 

Tačiau aš nebijau ir pameluoti. 

 

Štai laukianti kėdutė maloninga, 

Turbūt galva mana jau dega 

Ir tegu bus taip kaip aš trokštu 

matuojama teisybės matu: 

akis už akį, teisybė už teisybę 

Vis tik aš tiesą pasakiau, 

Tačiau, bijau, matyt pamelavau.

 

 

Jethro Tull - Thick as a Brick (albumas)

 

KVAILAS KAIP AULAS

 

Tikrai nesvarbu man, ar ligi galo išlauks kas

 

Tik šnabždesys žodis mano, gi jūsų kurtumas – šauksmas.

Gal dar priversiu jus jausti, bet mąstyt tikrai ne.

Kanalizacijoje sperma jūsų, o meilė – praustuve.

Taigi laigote sau laukymėse,

gyvuliškais reikalais užsiimate,

o jūsų išminčiai net nežino, ką jaučia kvailas kaip aulas.

Dorybės, tos smėlio pilys,

sugriautos, jas nušlavė bangų mūša, moralinės pylos.

Tamprus atsitraukimas skelbia žaidimo galą,

kai paskutinė banga atveria naujamadišką kelią.

Bet nauji jūsų batai jau išsikleipę,

o įdegis jūsų spėriai nusilaupia

ir jūsų išminčiai žinot nesiteikia, ką jaučia kvailas kaip aulas.

 

Ir meilė manyje išsidanginusi jau:

Aš blogas sapnas, kur šiąnakt sapnavau –

tu galvą purtai, sakai- ar negėda gi tau.

 

Grąžinkit mane spirale į jaunystės metus ir dienas.

Užtraukit juodas užuolaidas ir tiesas paslėpkit visas.

Bloškit mane į amžius senus, lai jie padainuos tas dainas.

 

Žiūrėkit! Gimė žmogus. Skelbiame – kovai turėtų jis tikti.

Inkštirai štai ant pečių ir prisisisioja į lovą naktį..

Žmogumi padarysime, duosime amatą jam.

Išmokysime žaisti ,,Monopolį“ ir dainuot lietuje.

 

Poeto ir tapytojo šešėliai ant vandens krinta,

kai grįžtančius karius iš jūros, saulė gaisu aprėdo.

Veiklūnas ir mąstytojas: nėr net prielaidos dėl kito-

kai silpstanti šviesa išryškina legionieriaus kredo.

Židinys kūrenas, virdulys netruks užvirti –

bet šeimininkas iškeliavęs, kažkur toli yra.

Arkliai nerimsta, garas jiems iš šnervių virsta,

šalto ir žvarbaus rytmečio ore.

Savo plunksną kelia poetas, o į makštis kardą slepia karys.

 

Ir šeimoje jaunėlis autoritetu pasikėlė.

Stato sau pilis iš smėlio – neboja jis,

kad potvynis delsiąs nuplauti gali jas.

Banda ramiai sau ganos pievoj palei upę,

kur kalnų upokšnis tvinsta, liejas į marias.

Čia pilių statytojui prigimtis sena atgyja,

užsigeidžia jaunos melžėjos degančia aistra.

Visi bernai iš ūkio tarnybon iškeliavę

ir nėra ko tikėtis, kad po metų parsiras.

Šeimininkas tyras, jaunas – mintys skuba,jaukias –

planą sukurpė, kaip jam tapt kitokiu, nei yra.

Ir plunksną slepia poetas, tuo metu kardą kelia karys.

 

Ir vyriausiasis iš šeimos autoritetą atsikovot

iš užjūrio grįžta namo su iššūkiu sūnui, per kurį tapo bastūnu.

 

Ką pats veiki, kol senio nėra, - nori jį pakeisti?

Dainą pats trauki bene. Nori jį atleisti?

Nėr padėjėjo tau išsiskleisti—

ir sūkurys įtraukia klaidose skęsti.

 

VĖLIAU

Aš atėjau iš aukštesnės klasės gydyti pagedimo jūsų.

Mano tėvas buvo valdžios žmogus, kuriam visi pakluso.

Nagi, nusikaltėliai, šen!

Perauklėsiu jus,be abejonės, kaip, kad auklėjo mane senis-

jau dvidešimt metų velionis.

Jūsų duona ir vanduo jau šąla.

Jūsų plaukai tvarkingai labai trumpi.

Aš teisiu jus visus ir, po paraliais, esu tikras manęs neteis kiti.

 

Kojų pirštai riečias, kaip jiems smagu, negailint visiems pašaipų,

suglumintus matyti.Be sampratos mažytės,

jog darbai nebaigti jų pačių.

Ir juokas jūsų taip užgaulus, dėstant mums: iš to nieko nebus.

Bet iš kur žinotina mums, kurią pasirinkt iš krypčių.

Regiu jus čiužinėjančius teismo salėj,

su pabanguotom žandenom, pirštais žieduotais,

avinčius sidabro sagėmis batus.

Žaisdami painią bylą, imat komiksų herojų vaizduoti,

taisykles keisti leidžiantį jums.

 

Taip! Nagi vaikystės didvyriai!

Gal jau persikelkit iš komiksų,

savo žygių antgamtiškų ir parodykite, kaip tai daroma, mums.

Nagi , skelbkit priesakus ar testamentą,

stokite vietos valdžią remti,

mums Supermenas būt prezidentas,

o Robinas gelbėtų mus.

 

Tu visad statai ant skaičiaus ‚,vienas“ir jis kaskart išrieda.

Kiti vaikai atsitraukė, užleido tau priekyje vietą.

Galiausiai savęs klausi: ar labai jau didis esi

ir įsitaisai gudresniame pasauly, kur auto didesni.

Tada svarstai, kurį čia aplankius.

 

Po velnių, kur Biglas buvo, kai šeštadienį jo taip reikėjo?

Ir sportininkai kur dėjos, visad traukę už ausų?

Kornvalyje dabar jie ilsis- memuarus rašinėja,

,,Skauto Vadovui“ plonu viršeliu.

 

VĖLIAU

Žiūrėkit! Gimė žmogus. Skelbiame - taikdariu turėtų jis tapti.

Štai krūvis nukeltas jam nuo pečių, susirgimo aptikus faktą.

Atimsim iš jo vaikiškumą, lai praeis jis testus.

Išmokysim jį būti gudročium ir kaip mulkinti kitus.

 

CITATOS

Mes greičiau būsim priklausomi nuo vidutinybių, nei nuo išskirtinių

Dievas yra didžiulė atsakomybė

mes vaikščiojom po gimdyvių palatas ir matėm 218 kūdikių,nailoniniais rūbeliais

katės progresuoja

progresas? Hipergrėsmė. O, Mekai.

 

VĖLIAU

Ryto stebuklo ryškiai baltuose ratiluos

kalvos karaliaus užėmiau postą. Ir ten

mėlynakiai kariai, kiek pablukę, sustoja

sportinės kanvos pridurkais (dailiom eilėm).

Jų suspenzorijai kanda, pagal,,glebiai“ komandą

valgykloj prie sumuštinių įsirikiuoti greiti.

,,Kaip laikos motužė ir Ernis draugužis?“

,,obligacijų loterijoj dešimtinę iškosėjo tik.“

 

Legendos (sudėtos į senovinę genties giesmę)

čiūčiuojamos kiro klyksme dar vis.

O priesakai jų, mums palikti, yra žemė, ant kurios sadistas kris.

Poetas ir išminčius už ginklą jau.Jie

signalą duoda aušrai brėkšt.

Už-dekt sau-lę!

 

Ar tiki diena? Sakyk!

Tikėk diena! Brėkšta Karalių Sukūrimo Aušra.

Ir gimdo nesenstantįjį švelnioji (pana) Venera.

Ar tiki diena?

Blėstantis herojus grižo į naktį – dienos idėjos jau apsėsti

išminčiai poetui ima pritarti .

Ar tiki diena? Sakyk! Tikėk diena!

 

Leiskit, paseksiu sakmes jums apie jūs meilę

ir gyvenimą, apie žaizdas nuo peilio,

apie depresiją ir protą, lašas po lašo įgytą,

apie troškimą žudyti ir būt nužudytam. 

Padainuosiu apie gatvėj tįsančius glušius,

pražiopsojusius paskutinįjį autobusą.

Tušti šaligatviai: gatvėj raudoni klanai –

kuomet kvailys savo dievui į tostą sudeda dušią.

 

Šen jaunuoliai visi, kurie pilis statot!

Malonėkit atsiskaityt už metus

ir pragarišku choru užtraukit, kaip vienas.

Savo baimės apibudinkite aspektus.

Leiskit, mirusius susirinkti padėsiu,

nes tėvo nuodėmės yra nupenėtos

kvailių krauju, išminčių protu ir 

iš anties, kur po jūsų lova padėta.

Norit, mano daina jums dovanai bus

kaip išminčius paperdžia ir parodo padus, 

o kvailys su smėlio laikrodžiu žąsį sau kepasi ir

vaikišką eilėraštį burba smagus.

 

Tad šen jaunuoliai visi, kurie pilis statot!

Malonėkit atsiskaityt už metus

ir pragarišku choru užtraukit, kaip vienas.

Savo baimės apibudinkite aspektus.

Žiūrėkit! Vasaros žaibų strėlės svaidos į jus

ir teismo valanda vis arčiau.

Ar tu būsi kvailys ir stovėsi vilkįs šarvus,

ar būsi išminčius, kuris spruks kur saugiau.

Tad šen, vaikystės didvyriai!

Gal jau persikelkit iš komiksų,

savo žygių antgamtiškų ir parodykite, kaip tai daroma, mums.

Nagi , skelbkit priesakus ar testamentą,

stokite vietos valdžią remti,

mums Supermenas būt prezidentas,

o Robinas gelbėtų mus.

Taip! Po velnių, kur Biglas buvo, kai šeštadienį jo taip reikėjo?

Ir sportininkai kur dėjos, visad traukę už ausų?

Kornvalyje dabar jie ilsis- memuarus rašinėja,

,,Skauto Vadovui“ plonu viršeliu.

 

ŽINOMA

Taigi laigote sau laukymėse,

gyvuliškais reikalais užsiimate,

o jūsų išminčiai net nežino, ką jaučia kvailas kaip aulas.


____________________
If you understood everything I said, you'd be me (Miles Davis)
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2018 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Šiuo metu vertiname


Skunk Anansie Skunk Anansie
7

Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Užsiregistruok ir vertink!

Artimiausi įvykiai

Kas vyksta?

  Daugiau

Pokalbių dėžutė

15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
15:00 - WeeT
Atsinaujino TOP 40!
15:00 - WeeT
Atsinaujino LT TOP 30!
20:39 - edzkaa1
hm.. įdomu kas
20:33 - Amaya
Čia kažkas minėjo B-T tai iš tiesų jų dainų temos gan dažnai kartojasi, tad kartu su eng subais klausant po kelių kartų net gali suprasti kelius žodžius
20:05 - 4Blackberry
Tas tekstas labai vaizdingas visų pirmiausia. Poetinė kalba nelabai man. Bet va paskaičiau porą kartų ir stovi vaizdai galvoje.
19:12 - 4Blackberry
Reik paskaityt, kad pasisemčiau įkvėpimo eilėraščiui
19:10 - einaras13
Man geriausias anaforos (tos pačios frazės, kad ir žodelio and kartojimas) pavyzdys yra Arthur'o Brown'o Ugnies poema Tie "and" tikrai įvaizdiną visą tą dramatišką ugnies siautėjimo peizažą.
19:04 - 4Blackberry
"And the joke has crossed the line
And the final word is mine
And the mist has touched the wood
And the words are understood"

Ahhh kaip gerai.
Daugiau  

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 32
  Iš viso užsiregistravę: 72679
  Naujausias narys: robertas1011
  Šiandien apsilankė: 11689
Reklamos nekenčia: 8


My status  Music.lt Skype
Muzika per facebook  Music.lt Facebook