Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)



Stilius: Roko muzika
Išleidimo data: 1976 m.




Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Man patinka!
Klausyti nemokamai



Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
einaras13
2024 m. rugpjūčio 10 d. 19:07:30 2024-08-10 19:19:20
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Nuostabus albumas. Aš jį mėgstu panašiai kaip ir jų vėlyvąjį perlą Imaginos. Prie šio albumo sugrįžau po geros pertraukos po to, kai pabandžiau perklausyti Spectres ir nustebau, kaip jis sunkiai man klausosi. Bandžiau rasti kažkokių tiltų tarp jo ir Agents of Fortune, bet perklausęs dar kartą Agents of Fortune likau nustebęs, kaip Spectres skamba blankiai priešpastačius prieš šį spalvingai melodingą, bet tuo pačiu ir sunkų albumą. Nors daug kas sako, kad Spectres pradeda Godzilla trenkia kaip žaibas, bet man tos gergždžiančios This Ain't The Summer of Love įžanginės gitaros priverčia nuo kėdės pašokt labiau. Nuostabiai atidaromas albumas, daina turi sunkią ir rifingą pagrindinę temą, bet melodingą, bene pozityviai (net jei pati daina lyriškai nėra pozityvi) skambantį priedainį. True Confessions turi linksmą pianiną, kurio sinergija su gitaromis ir kieta ritmo sekcija pagimdo bene supertrampišką skambesį. Pučiamųjų soluotė viduryje tokio charakterio tik prideda. Apie (Don't Fear) The Reaper daug kalbėti nereikia – nebent tik dar kartą pabrėžti, koks nuostabus Alberto Bouchardo būgnavimas toje dainoje. Ir tą dainą ironiškai, klasikinės muzikos terminais, galime vadinti „žinomiausiu koncertu cowbell'ui“ {#}  Nepaisant jos perdėto leidimo visuose kontekstuose, ji vis tiek išlieka mano mėgstamiausia daina albume. 

E.T.I. viena mano mažiau mėgstamesnių, bet sunkesnių, savotiškai riaumojantį gitaros toną turinti daina. Nors pianinas tą gitaros rifą lydi smagiai, tačiau ši daina melodiškai gan pastovi. Užtat vėl nuotaiką pakelia Patti Smith balsas The Revenge Of Vera Gemini įžangoje. Ši daina yra mano antras favoritas albume, man joje labai puikiai tarpusavyje susisieja posmas, bridžas ir priedainis. Ypač patinka ritmiškai intensyvus, bet gražų klavišų akomponavimą turintis priedainis. Dainos užsklanda paskutiniu priedainiu labai efektyvi. 

Sinful Love vėlgi, atranda tokią garsų kombinaciją, kur gitaros ir pianinas skamba beveik lygiavertiškai, bet melodiškai skiriasi nuo visų ankstesnių dainų. Nors nereiktų neigti, kad ši daina savo atmosfera truputį panaši į True Confessions, tik gal turi agresyvesnių gitaros pragrojimų. Vienos kiečiausių gitaros soluočių albume. Tattoo Vampire yra bene mano mėgstamiausias sunkesnis gabalas albume, greitas, agresyvus, bene metališkas rifas, kuris skamba labai nenuobodžiai dėl labai vykusio apipavidalinimo antrąja gitara ir klavišais. Labai simpatiška po dviejų posmų nuskambanti psichodeliškai avangardinė instrumentinė sekcija. Ir Morning Final nenuleidžia tempo, viena melodingesnių ir gražesnių dainų albume su labai įsimintina įžangine gitaros melodija, bet posme pajungiama truputį fankinė ritmika, o vargonai skamba beveik 60-ųjų barokinio pop / psichodelinio roko stiliumi. Ši daina išties truputį nuskamba kaip Procol Harum labiau fankiniame / hardiniame režime ir dėl to turi savito žavesio. 

Albumo pabaigoje randu trečią didelį savo favoritą Tenderloin. Nežinau, kokių grybukų buvo įkalęs Allen Lanier, bet jo klavišinių melodijos visoje dainoje skamba tiesiog on point. Gitara posmuose groja viso labo tris tuos pačius akordus, bet boso tum-dum-dum-dum, nuostabi vokalo melodija ir klavišų magija padaro savo. Gitara stipriau įsisiautėja tik antroje kompozicijos pusėje. Beje, puikus momentas yra stojant trečiam posmui: nereikia visos dainos tonacijos moduliuoti aukštyn tam, kad išgautum geresnį emocinį efektą negu tose power baladėse, kur tos moduliacijos naudojamos įkyriai ir perdėtai. Ten viso labo gitaros partija pereina į aukštesnį registrą ir yra kitaip ritmizuota – labai subtilus, bet smagus pokytis. Tiesiog puikiai parašyta daina. 

Ir vienintelė daina albume, kuri man kiek sunkiai klausosi, yra Debbie Denise. Ji irgi turi panašią atmosferą kaip Morning Final, gal tik truputį labiau akustine gitara paremtas skambesys. Man visgi melodiškai ji greitai išsisemia ir nors aranžuotėje variacijų yra, jos kažkaip neištraukia dainos į aukštumas, jos yra per menkos. 

Nepaisant jos, man albumas labai spalvingas ir įdomus. Balansuoja ant 9 ir 10 ribos, bet esu labiau linkęs vertinti 10-uku. Vienas svarbiausių Blue Oyster Cult karjeros pasiekimų. 


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Panaši muzika

Music.lt

Pokalbiai  Įvykiai 
  Daugiau

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 620
  Iš viso užsiregistravę: 73484
  Naujausias narys: vinceneste
  Šiandien apsilankė: 40699