Battle Born
The Killers

Pritariu Delacorado - the Killers yra tokia grupė, kurios muzika yra tarytum padalyta sluoksniais, kurių visiškai atskleisti tikrai neišeina vienu klausymu. Pati pirmąjį kartą perklausiusi albumą nusprendžiau, kad jis Sam`s Town gerokai nusileidžia, tačiau dabar, kai nuo albumo išleidimo jau praėjo gerokas pusmetis ir visas dainas klausiau nesuskaičiuojamą galybę kartų, galiu tvirtai pasakyti, kad man Battle Born albumas yra bent jau tiek pat geras, kiek Sam`s Town ar Sawdust, jei ne geresnis.

Žinoma, jau nuo pat pradžių sužavėjo tokios dainos kaip Flesh an Bone,  the Way It Was, Miss Atomic Bomb, Runaways... Kita vertus, ilgiau paklausiusi nesupratau, kaip iškarto nepastebėjau, kokios užburiančios yra Be Still, Deadlines and Commitments, Battle Born, Here With Me...

Vis dėl to, turbūt sunkiausiai sekėsi "susigyventi" su Prize Fighter, ši daina vis dar lieka mano nemėgstamiausia visame albume.

Nepaprastai džiaugiuosi, kad jau vos už penkių dienų stovėsiu ir plėšiu iš visos gerklės savo mėgstamų dainų žodžius šio albumo turo koncerte Rygoje!

Man muzikos atžvilgiu šie metai tokie, kokie geresniais net negali būti – apie dešimt mano mėgstamiausių grupių/atlikėjų šiemet išleidžia (–o) albumus, o keturios jų – būtent šį (rugsėjo) mėnesį. Ir geriausiuoju jų (bei greičiausiai – ir Metų albumu) aš pavadinsiu būtent šį, kurio puslapyje dabar rašau.

Nelabai suprantu, kodėl kolega, rašęs apačioje, taip baisiai nusivylė. Pastebėjau, kad jis pakomentavo iškart po pirmojo pasiklausymo, o pirmas įspūdis juk būna tik labai paviršutiniškas. Kiek diskutavau su kitais The Killers mėgėjais, visi pritaria, kad jų albumai turi tendenciją neatsiskleisti iš pirmo karto. Tik paklausius kelis kartus, galima kur kas geriau suprasti jų prasmę. Kaip galima per ~valandą perprasti viską, ką žmonės kūrė daugiau nei metus? Negalima (nebent tai būtų ultrabanalieji Modern Talking). Reikia priaugti. Manęs iš pirmo karto pernelyg nesužavėjo nei „Sam’s Town“, net nei „Hot Fuss“ (nors ties pastaruoju gal tai ir ne visiškai tiesa, tačiau bet kuriuo atveju, vėliau aš jį pamilau dar kokius tūkstantįkart labiau :). Tiesą sakant, net aš dabar nesijaučiu turint pilną teisę komentuoti „Battle Born“, nes dar prie jo tikrai „nepriaugau“ – dar nemoku visų dainų mintinai, dar neišsinagrinėjau lyrics'ų (prie kurių, kaip žinau, Brandonas labai sunkiai dirbo). Tik jaučiu, kad po kelių klausymų man šis albumas jau labai patinka... Ir jau po pirmojo karto mano galvoje kaip ant repeat’o viena po kitos sukasi atskirų dainų fragmentai (ir taip jau – beveik visą savaitę), aiškiai girdžiu Brandono balsą, tad man tai – geriausias įrodymas, kad albumas stipriai paveikė.

Be to, turėti konkretų įsivaizdavimą ir viltį, kaip tiksliai turi skambėti kažkoks būsimas albumas – didelė klaida, nes tai dažniausiai nuves į nusivylimą. Blogai, kai būtinai tikimąsi, jog grupė išleis antrą stebuklą, koks kolegai, kiek žinau, yra „Sam’s Town“ (pats mėgstamiausias jo roko albumas). Tuomet jam The Killers – vieno albumo grupė? Be to, ko jau čia taip nusivilti, nes, sakyčiau, šis albumas yra būtent „Sam’s Town“ ir ''Day & Age'' hibridas.

Aš tai neturėjau išankstinio nusistatymo, nors mano favoritinis albumas yra „Hot Fuss“ – ir ne tik Killersų, ne tik roko, bet ir apskritai. Visų laikų. Geriausias ir mylimiausias... Bet... Killersai jau niekada nebus tokie, kaip debiutinio „Hot Fuss“ eros kūrimo laikotarpiu. Nes jie, vaizdžiai sakant, jau yra praradę „muzikinę nekaltybę“. Todėl jau ir nebesitikiu, kad jie galėtų pakartoti stebuklą, nes tai neįmanoma. Tačiau kokybė yra jų kraujyje. Bet aš turėjau šiokį išankstinį „moralinį pasiruošimą“, kadangi žinojau, kas bus to albumo prodiuseriais. Iš penkių – trys tie, kurie dirbo prie ''Day & Age'' (Stuart Price) bei Brandono solinio albumo „Flamingo“ (Stuart Price, Daniel Lanois, Brendan O’Brien), todėl buvo natūralu manyti, kad bus nemažai dainų, kurios skambės panašiai kaip minėtieji albumai.

 ***

Titulinė „Battle Born“ – NE–RE–A–LI. Och, kaip veža, pasileidžiant ant viso garso! Mano kaimynai klausosi labai geros muzikos... nori jie to ar ne :)) O pabaiga kokia netikėta ir beprotiškai graži... sintezatorinis skambesys primena tos fantastiškos „Midnight Show“, o nostalgiškas virpantis Brandono balsas - "This River is Wild" atomazgas, abi kurias visada dievinau. Net sukelia šiurpuliukus... A small masterpiece!..

„Carry Me Home“ – labai pagaulus kūrinukas, kai net nepajunti, kaip imi dainuoti kartu. Labai mielas skambesys, turintis tokio žavingo „žibėjimo“ (kaip aš vadinu tai, kas turi tokio „kalėdinio“ prieskonio, t,.y., kame skamba varpeliai). Magiška.

Beje, „Carry me Home“ ir ''Deadlines and Committments'', nors iš pažiūros ir gana skirtingos, bet visgi kažkuo panašios į „Only the Young“, o „From Here on Out“ – į „The Clock Was Tickin‘“ (abi iš B. Flowerso albumo ''Flamingo'').

"A Matter of Time" yra šio albumo anachronizmas. Ir visai ne dėl to, kad būtų kažkokia netipiška. Ji tiesiog kaip nurip'inta iš "Sam's Town" albumo! Garbės žodis - jei nežinočiau, tai pagalvočiau, jog šis kūrinys užsiliko iš to albumo studijinių sesijų, t.y., buvo rašytas "Samstownui", bet atmestas, todėl į jį nepateko. Tas pats skambesys, muzikinis ambicingumas, pakili dvasia (ko gero, panašiausia į "This River is Wild") ir netgi Brandono skubotas vokalas. Ir beklausant jos, aš nejučia irgi grįžtu į 2006-uosius... Weird :P

"Prize Fighter" irgi turi nemenką dozę "Sam's Town'o" 'kovinės' dvasios. Drąsus ir dar vienas labai geras kūrinys.

Išgirdus „Miss Atomic Bomb“, pagalvojau, kad ji kažkiek primena „Mr. Brightside“ (epiškumu), ir tik po to perskaičiau, kad Brandonas kaip tik tai ir turėjo omeny, ją kurdamas (jei gerai prisiminsiu, jis sakė maždaug taip: „I see Miss Atomic Bomb as the next Mr. Brightside").  Be to, ir vienas stulpelis (The dust cloud has settled / and my eyes are clear / But sometimes in dreams of impact I still hear) skamba jau taip ''braitsaidiškai''... :) Labai geras kūrinys, kuriame vėl galima pajusti tą išskirtinį dramatizmą Brandono balse. Ši daina ir stipriausiai iššaukia many norą dainuoti kartu (tą ir darau, jei tik nesirandu kokioje viešoje vietoje :))

Bet nuostabiausioji – tai, be abejo, „Flesh and Bone“... Ji ne tik atpirko visus lūkesčius, bet ir juos kelis kartus viršijo. Jau vien šios dainos vertėjo laukti visus keturis metus! Ir netgi dar žymiai daugiau, nes tai – vienas pačių geriausių Killersų kūrinių, o man ji jau patapo viena iš pačių ryškiausių gyvenimo soundtrack'o dainų... Neįtikėtina, kad Killersai ją sukūrė. Tai yra, buvo tikėtina, nes žinau didžiulį jų potencialą, bet norėjau pasakyti kiek kitaip: klausai ją, ir toks įspūdis, kad ji TIESIOG TURĖJO BŪTI SUKURTA, t.y., tu ją jau girdėjai kažkur savo sapnuose/svajonėse ir atėjo diena, kai pagaliau ją išgirdai realiai.

Ji FANTASTIŠKA. Absoliučiai. Štai kaip aš įsivaizduoju TOBULĄ dainą. Iškart atpažįstama pradžia (širdies dūžių elektrokardiografe garsas). Labai stiprus ir įsimenantis priedainis, sau pritariantys, lyg ataidintys background vokalai (klausimas ir atsakymas sau savo paties ''choru'', viename stulpelyje – ir kažkur tolumoje angeliškai aukšti balsai). Labai pagaulus, hipnotizuojantis ritmas (lyg bėgančio žirgo kanopų bildesys – beje, Brandonas ir dainuoja :''A dark horse running in a fantasy'', o BB albumo viršelyje irgi pavaizduotas žirgas). Atskiruose dainos segmentuose besikeičiantis skambesys. Vėlgi kitokiu skambesiu (This could decay / Like the valley below…) užvedantys du stulpeliai su gale išryškėjusiu labai stipriu Brandono balsu („Simple!“), tas jėgiškas pragrojimas, na, o po to einantys stulpeliai – tiesiog užmušantys. Koks galingas skambesys tame rečitatyvo segmente („This place is roaring / Trails of blindness / With the flow of blood / The time is raging...), kuriame oratoriškas Brandono balsas skamba ypatingai atmosferiškai ir tiesiog didingai.

Ledinė daina. Toks tobulas „naktinis“ kūrinukas... Tikra nirvana. Mirtinas hitas. Tiesiog kaifuoju, jos klausant; ji tarsi pajungia visas mano kūno ląsteles, kurios pulsuoja su kiekviena dainos nata. Tai – gryniausia EUFORIJA pačia puikiausia ta žodžio prasme. Ir tuo puikiau, kai po tiekos metų klausantis muzikos naiviai manei, kad jau girdėjai viską! :). Ir nors manei, kad jau girdėjai tai, kas, rodos, įstabiausia ir nepralenkiama, bet visgi kartais atrandi kažką, kas DAR nuostabiau – nepaprastas pojūtis ir džiaugsmas! Atmintyje bandau atgaminti, ar daug kūrinių, kurie buvo išleisti „prie manęs“, t.y., esamuoju laiku, kai jau mėgau kažkokią grupę, buvo taip sužavėję, kad galėčiau tvirtai pasakyti, jog tai – mano Metų daina. Ne. Tikrai labai nedaug. Ko gero, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

„Flesh and Bone“ nors visgi ir nepralenkia mano mylimiausių Killersų dainų ''Desperate'' ir ''Believe Me Natalie'', bet garbingai atsistoja visai šalia jų. O summa summarum, tai – tikras stadionų himnas. Ji turi visas galimybes tapti raiškiausiu ir įsimintiniausiu Killersų kūriniu, kuomet visa žmonių jūra kartu su Brandonu dainuoja kiekvieną eilutę... Na, jau tokiu yra patapusi „Human“, bet ji gi pernelyg popsinė... o „Mr. Brightside“, tapusi Killersų „vizitine kortele“, bet visai neturinti ryškaus priedainio, yra šiek tiek pervertinta.

Toks įspūdis, kad apie „Flesh and Bone“ galėčiau parašyti visą romaną :) Bet ji verta to! Ji man jau dabar istorinė – žinau, kad šį gyvenimo laikotarpį prisiminsiu iš šios dainos. Ji bus man kaip kokia skiriamoji žymė, kokiomis yra tapusios ir kitos man ypatingos dainos.

 ***

Jau žinoma (iš lipduko ant albumo viršelio), kad singlai, be „Runaways“, dar bus „Miss Atomic Bomb“, „Flesh and Bone“ bei „Here with Me“. Su pastarosios pasirinkimu nesutikčiau – ją geriau išmainyčiau į titulinę albumo dainą arba „Carry Me Home“ (bet to nebus, netgi jei ir galėtų, nes šis kūrinys yra tik Deluxe Edition'e). Gaila, nes, manau, įrašų firma padarė didelę klaidą, kad pirmu singlu išleido „Runaways“ – o reikėjo „Flesh and Bone“ (arba, vėlgi – ''Battle Born'').

Na, ką gi, reziumė būtų tokia: norėtųsi daugiau (ir aštresnių) gitarų skambesio, įspūdingesnių būgnų partijų, o mažiau sintezatorių, bet yra kaip yra - o yra tikrai labai gerai! Per trumpas albumas... Give me more, please :)

Deja, "Battle Born" - nykiausias ir ir visiskai neisimenantis grupes albumas. Totalus nusivylimas. Laukiantiems kazko panasaus i "Sam's Town" verciau dar karta pasiklausti "Sam's Town" ir negaisti laiko su siuo didziausiu metu nusivylimu.