Imperial
Soen

Nors galbūt šį albumą prisijaukinau per n perklausų nuo metų pradžios, tačiau jis išlieka man ženkliu kritimu Soen diskografijoje. Lykaia ir Lotus man buvo pikiniai žanro albumai, o Imperial labiau skamba kaip Lotus albumo idėjų atkartojimas. Kartais tas atkartojimas balansuoja ant saviplagiacijos ribos (Illusion man tiesiog tėra nauja Lotus versija). Deceiver taip pat pavyzdys, kaip pernaudojant idėjas galutinis rezultatas ne tik skamba nuvalkiotai, bet ir visai neįtaigiai. Todėl man pirmoji albumo pusė yra gana silpna Soen standartams. Tačiau antroji pusė yra gerokai stipresnė: Antagonist nors irgi būtų galima gretinti su Lotus albumo daina Rival pagal savo sandarą ir skambesį, tačiau jau skamba gerokai ryškiau. Modesty pagaliau turi pakankamai unikalią melodiją. Dissident taip pat ryškus numeris, bet mano favoritas yra paskutinė Fortune, kuri yra iš esmės baladė, bet sugeba skambėti netikėtai Soen kontekste. Sugebėjau išspausti albumui 9-etą su minusu, bet manau, kad čia jau pasiektos mano įvertinimo lubos ir daugiau šitas balas kilti nebegali.