In the Court of the Crimson King
King Crimson

Ir vėl grįžtu aš į šitą albumą, ir vėl matau savo visiškai nuo realybės atitrūkusius senovinius pasisakymus. Jau kas manyje tikrai nepasikeitė, tai būdas persigalvoti kaskart ir prirašyti naujų komentarų.

Taip, mano profilio avatar'as, ar kaip jis ten vadinamas yra, yra šio albumo viršelis. Taip, šis albumas yra mano CD kolekcijoje. Taip, jis yra pirmas roko muzikos istorijoje tikrai progresyvus albumas (Ir prašau nesakyti, kad Bitlai ar Zappa buvo progresyvūs dar anksčiau, nes tik taip parodysite, kad tikrai nesuprantate progresyviojo roko definicijos). Nepaneigiamos tiesioginės šio albumo įtakos mano muzikiniam skoniui, nors aš King Crimson ir atradau vėliau nei Jethro Tull, Rush, Van der Graaf Generator, ELP ir kitus progresyvistus ir vis tik King Crimson pirmiausia atradau nuo Red.

Bet net ir tiek aplinkybių egzistuojant aš drįstu teigti, jog šis albumas visiškai neturi šansų būti mano mėgstamiausiu King Crimson albumu. Aš po daugiau nei 6 metų nuolatinės draugystės su šiuo albumu išdrįsiu pažvelgti į šį albumą kritiškai. Jo inovatyvumas ir ekscentriškumas man kaip ir tada, taip ir dabar nekelia jokių klausimų. Tačiau yra du aspektai, kurių aš absoliučiai nepernešu šiame albume: nelygus dainų svoris beigi visiškas padrikumas.

Savo pirmą argumentą paaiškinsiu paprastai: kol I Talk to The Wind ir Moonchild tiesiog prasmenga tarp trijų didžiųjų gigantų 21st Century Schizoid Man, Epitaph ir The Court of the Crimson King. I Talk to The Wind dėl to, jog nors ji yra gan nuosekliai išvystyta, vis tik sprogimo nepatyri, kokio norisi po išsitaškymo su 21st Century Schizoid Man. Moonchild labai graži ir lyriška pirma dalis tiesiog prašosi 10-uko, bet kiti penki šeštadaliai dainos yra žaidimas su garsais, kas tikrai neleidžia man dainai rašyti daugiau 8 balų.

Savo antrą argumentą pailiustruosiu tuo, kad pirmoji albumo pusė yra daug pranašesnė negu antroji savo nuoseklumu. Trys pirmosios dainos turi labai aiškią struktūrą, kuria klausytojui lengva sekti, lengva suprasti ir tai nepakerta viso ekscentriškumo (ekscentriškas atspalvis King Crimson dainose jau savaime egzistuoja). Tuo tarpu antroji pusė yra padrikumo viršūnė. Moonchild didžioji dalis yra atsitiktinių garsų kokofonija. Neturiu nieko prieš džiazinius atspalvius, tačiau tikrai įsivaizduoju, kad tas 10 minučių žaidimų buvo galima sutrumpinti iki 2-3 minučių ir dar kartą grąžinti į pagrindinę dainos dalį kūrinio gale ir Moonchild būtų fantastiška daina. Tiesiog čia jau dirbtinis erdvės užpildymas (fill'as) labiau nei įmantrus džiazinimas. The Court of The Crimson King yra labai stipri daina, tačiau instrumentiniame gale pradedi jausti, kad galbūt kai kuriais aspektais yra perspaudžiama. Ir net jei ir pradedi įsijausti į galinę partiją, ji nutrunka taip staigiai, kad vėl neišvengiami dviprasmiški jausmai. The Court of The Crimson King iki ketvirto posmo vystoma tiesiog fantastiškai, bet sakau, abejonės iškyla būtent po ketvirto posmo.

Mano dainų vertinimas pakolkas yra toks:

1. 21st Century Schizoid Man 10/10

2. Epitaph 10/10

3. The Court of the Crimson King 9,5/10

4. I Talk To The Wind 8,5/10

5. Moonchild 7,5/10

Kas implikuoja, kad albumui turėčiau rašyti 9 balus. Aš taip ir padarysiu. Nes jis vargiai betaško mano smegenis. Gal kiek nusivalkiojo mano ausyse, kad aš į jį kiek vangiau žiūriu pastaruoju metu, gal anksčiau buvau apdujęs ir neturėjau kritinio žvilgsnio, tačiau nenustebčiau, kad po kelių metų čia atsirastų dar vienas mano komentaras, kuriame darkart į velniai žino kurią pusę pakeisčiau savo poziciją.

Tiems, kas domisi King Crimson, ir su šituo albumu nepatyrė kaifo, tikrai rekomenduoju Red, Larks Tongues in Aspic, Starless and Bible Black ir netgi Discipline - ten varomoji galia yra visai kitokia ir mane asmeniškai tų albumų galia užtaiso labiau nei šio albumo pastaruoju metu.

Sakai, po to jiems ne kas su kūrybą buvo. Man išgirdus Larks Tongues in Aspic instrumentalą ar Providence, ar netgi kokią The Talking Drum, Cirkus ar Cadence and Cascade širdis apsąla. Tiesiog nuostabi jų diskografija, po to, devintas dešimtmetis... Tai jau į aną laikotarpį su panieką žiūriu...

Ach tas Einaras su savo vertinimais :D Aš tiesiai šviesiai pasakysiu: pirmas ir geriausias KC albumas, gaila, kad jiems po jo tik sporadiškai pavykdavo kažką neblogo iškept. Na, bet tai nekeičia fakto, kad šis albumas tiesiog kosminis. Kažkas nerealaus.

Jau mano komentaras koks debilizmas buvo.

Visiškai pasikeitė nuomonė apie šį albumą.

Albumas yra puikus, nuostabus, nepakeičiamas ir ta ta ta... Manau, čia kiekvienas jam gali prisakyti tokių komplimentų. Ir taip visi žino, kad šis albumas yra nuostabiausias progresyviojo roko darbas istorijoje, ką jau čia ir be prikalbėsi...

21st Century Schizoid Man yra fantastiška ir jau minėjau dėl ko. I Talk to the Wind irgi fantastiška ir klausoma ne retkarčiais. Fleita labai, labai gražiai suskamba... Ir ritmas bei tempas yra labai...

Epitaph vadinau geriausia, dabar ji man nekelia jokio žavėsio - gal persiklausiau jos, o gal iš esmės mano skonis pasikeitė.

Moonchild puiki, eksperimentinės instrumentuotės yra įdomus perliukas šitam albume, nors ir taip to džiazinio eksperimento perkrauta ir kitose dainose. Įžanginiai du posmai labai labai nuostabūs.

Ir The Court of the Crimson King - nėra ką bekalbėti, vadinau vidutiniška daina, dabar ji man atrodo tiesiog nuostabiausia. Ir kas per mintys tada sukosi nesuprantu. Ji turbūt pati mėgstamiausia ir geriausia iš King Crimson repertuaro.

Ir originalumo čia labai pilna, iš kur tokia mintis šovė, kad albume trūksta jo. Viskas absoliučiai nuostabu: 1000000000000 balų...

Šiandien sumąsčiau perklausyti šį albumą, nes girdėjau, kad šis albumas yra geriausias iš King Crimson repertuaro. Bet likau tiesiog priblokštas, sužavėtas. Tik keletas albumų labiau sužavėjo už šį, kur ten keletas... tik Pink Floyd - Dark Side Of The Moon, daugiau neprisimenu, kurie būtų labiau patikę...

Jau pirmoji daina 21st Century Schizoid Man išmušė iš vėžių. Jau tokios džiazinės aranžuotės ir tas vokalas robotiškas. Nu tikrai galvojau, kad ši daina iš kokių paskutinių albumų. Niekas taip profesionaliai nekūrė 1969-aisiais kiek galiu atgaminti to laikmečio progresyviojo roko grupių. Pribloškė iš karto.

O antroji daina I Talk to the Wind nelabai tokia, nesužavėjo, patiko, bet paklausyti galima tik retkarčiais. Bent jau tiek teleidžia mano muzikinis skonis.

Jei skirstyčiau vietomis šias dainas, net neabejodamas pirmą duočiau dainai Epitaph. Jau toks gražus dainos skambesys ir tekstas gražus. Daina Epitaph yra tikras grožio etalonas. Jei vietomis skirstyčiau pagal profesionalumą, tai savaime aišku pirmą vietą duočiau 21st Century Schizoid Man.

Ketvirtas kūrinys Moonchild ne tiek, kad sužavėjo, bet suglumino ir nuramino ta instrumentinė partija po vokalinė partijos... Trunka 10 minučių kokių, bet tikrai išklausiau viską ir neatsibodo nė kiek, nuramino, atpalaidavo.

Paskutinė daina The Court of the Crimson King patiko, paliko nemažą įspūdį, bet Epitaph ir 21st Century Schizoid Man neaplenkė. Žiū muzikiečių like'ų daugiausia, bet daina mano nuomone negali konkuruoti su mano minėtomis dviemis varžovėmis. Trūksta joje kažko.

Žodžiu, nuostabus albumas. Tekstai: 10 balų, muzika: 10 balų, originalumas: 9 balai (nors ir kaip norėčiau duot 10, bet trūksta šiek tiek to muzikinio išpildymo) Bendras: 10 BALŲ!