Long Long Road
Arthur Brown

Šio albumo nemažai klausiau birželį, kai jis išėjo, bet nesugebėjau susidaryti nuomonės. Tai perklausiau kelis kartus dabar. Man iš tikrųjų šis albumas simpatiškas, tikrai nesitikėjau, kad mane taip sudomins vėlyvoji Arthur Brown kūryba. Aš vis dar negaliu atsižavėti jo energija, kad jis, būdamas 80-ies, vis dar aktyviai koncertuoja (o jo pasirodymas tikrai išsiurbia daug energijos) ir leidžia naują, kokybišką muziką. 

Šis albumas įdomus tuo, kad jame netikėtai daug bliuzo įtakos. Aišku, Arthur'o muzikoje visada buvo tas psychedelic-blues elementas, bet šiame albume tai labai gryna ir ryšku. I Like Games, The Blues And Messing Round, taip pat ir Going Down bei Long Long Road yra tą puikiai patvirtinančios dainos. Visgi yra ir tipinių energingos psichodelikos numerių: Gas Tanks  yra geriausias pavyzdys, bet ir Going Down turi tos 7-ojo dešimtmečio hipiškos dvasios, o ir Once I Had Illusions įsipaišo prie keisčiau skambančių albumo dainų. Coffin Confesion irgi labai tipiškas Brown'as: truputį daužtas tekstas spoken word stiliumi, skambant akustinės gitaros melodijai. Būtent Gas Tanks ir Coffin Confession yra mano mėgstamiausios dainos albume. Ir pagrindinis albumo minusas yra disbalansas: nėra nieko tokio keisto antrojoje albumo pusėje, ten įsivyrauja gana konvencinis bliuzrokas. Na, Shining Brightness gal kiek energingesnė daina iš tų, esančių antrojoje pusėje, bet situacijos neištaiso. Albumui rašau 9-etą su minusu.