Man jau Tame Impala muzika buvo už mano suvokimo ribų dar Currents laikais, dabar jie dar labiau į kosmosą išskrido su šita psichodeliška disko muzika. Šitas albumas turi stiprų savo identitetą ir tokius albumus labai vertinu, ypač kai tie albumai rodo kažkokį pokytį nuo įprasto grupės garso, bet man visa šio albumo muzika kažkokia sulaužyta. Ypač ilgose dainose: Posthumous Forgiveness skamba kaip 6 minutės labai skysto išsidirbinėjimo su garsais, net nelabai išvystant kažkokios stiprios melodijos. One More Hour bene dar didesnė kančia. Kai kurios dainos yra stačiai neįsimintinos (Instant Destiny, On Track), nes per daug pranyksta visoje albumo atmosferoje. Ryškiau išstoja dainos, kurios turi kažkokį funk'išką motyvą arba stiprų ritmą. Būtent dėl pastarojo mane užkabino pirma daina One More Year (visiška opozicija One More Hour, mano galva, ir nežinau, ar čia konceptualus Tame Impala trukas). Breathe Deeper yra ta daina, kur yra vingrybių ir klavišinių partijose, ir visoje dainoje boso linija yra nereali. Tiesiog muzikaliai ryškus gabalas. Iš visų singlų mane labiausiai įtikina It Might Be Time – išsiskiria savo rokiškumu, nes didžiosios dalies albumo pavadinti roko muzika liežuvis nesiverčia. Jei visos dainos tik skambėtų kaip mano paryškintosios trys, tai būtų revoliucinis albumas, bet bijau, kad visa kita taip nuskiedžia visą ypatingumą, kad man nesinori duoti šiam albumui didesnio balo nei 7-eto. Iš esmės toks balas nulemtas didelio skepticizmo dėl minėtų dviejų ilgų dainų.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 90
Iš viso užsiregistravę: 73326
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 23947
2020 m. gruodžio 26 d. 22:10:19
Man jau Tame Impala muzika buvo už mano suvokimo ribų dar Currents laikais, dabar jie dar labiau į kosmosą išskrido su šita psichodeliška disko muzika. Šitas albumas turi stiprų savo identitetą ir tokius albumus labai vertinu, ypač kai tie albumai rodo kažkokį pokytį nuo įprasto grupės garso, bet man visa šio albumo muzika kažkokia sulaužyta. Ypač ilgose dainose: Posthumous Forgiveness skamba kaip 6 minutės labai skysto išsidirbinėjimo su garsais, net nelabai išvystant kažkokios stiprios melodijos. One More Hour bene dar didesnė kančia. Kai kurios dainos yra stačiai neįsimintinos (Instant Destiny, On Track), nes per daug pranyksta visoje albumo atmosferoje. Ryškiau išstoja dainos, kurios turi kažkokį funk'išką motyvą arba stiprų ritmą. Būtent dėl pastarojo mane užkabino pirma daina One More Year (visiška opozicija One More Hour, mano galva, ir nežinau, ar čia konceptualus Tame Impala trukas). Breathe Deeper yra ta daina, kur yra vingrybių ir klavišinių partijose, ir visoje dainoje boso linija yra nereali. Tiesiog muzikaliai ryškus gabalas. Iš visų singlų mane labiausiai įtikina It Might Be Time – išsiskiria savo rokiškumu, nes didžiosios dalies albumo pavadinti roko muzika liežuvis nesiverčia. Jei visos dainos tik skambėtų kaip mano paryškintosios trys, tai būtų revoliucinis albumas, bet bijau, kad visa kita taip nuskiedžia visą ypatingumą, kad man nesinori duoti šiam albumui didesnio balo nei 7-eto. Iš esmės toks balas nulemtas didelio skepticizmo dėl minėtų dviejų ilgų dainų.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas