Paranoid
Black Sabbath

Yra žmonių, kurie debiutinį albumą gerbia ne mažiau nei Paranoid, bet mano matymu, Paranoid yra masiškas žingsnis į priekį lyginant su Black Sabbath. Čia beveik nebeliko formulinio bliuzroko, grupė išsišlifavo savo metališką tamsų hardrokinį stilių ir juo nudundėjo toli į priekį. Man šis albumas atrodo labiau revoliucinis negu grupės debiutas, kuriame labiau tebuvo pavienės begimstančio heavy metal užuominos. Čia yra proper heavy metal albumas. Ir produkcijos kokybės geresnė, ir instrumentuotės laisvesnės, ir liberalesnis požiūris į kompoziciją, kai kada turint dainas su keliomis skirtingomis temomis (War Pigs ir Hand of Doom turbūt stipriausi to pavyzdžiai, nors nevienalytės yra ir Iron Man, Electric Funeral bei Fairies Wear Boots). 

Silpnos dainos? Čia tokių nėra. Yra dvi dainos, kurias mėgstu menkiau: visada kiek iš aukšto žiūrėjau į per kelias minutes studijoje parašytą dainą Paranoid – ji kai kuriai nuotaikai esant yra kaip tik tai, ko reikia ausims, bet objektyviai žiūrint – gerokai primityvesnė, kiek atmestino komponavimo daina lyginant su kitomis dainomis. Tai sukuria šiek tiek nemalonų kontrastą albume, tačiau čia menkas minusas. Anksčiau Paranoid nemėgau labiau, bet susigyvenau. Šiais laikais mano kritikos fokusas nukrypo link Rat Salad – nors ir įdomi improvizacija, tačiau Bill'o būgnavimas pakankamai puikiai žiba kitose dainose, nežinau, ar reikėjo albume erdvės būgnų soluotei. Gan spontaniška kompozicija, nors gal ir įdomi pauzė prieš Fairies Wear Boots. 

Bet likusios šešios dainos yra nuostabios. Mano mėgstamiausias numeris albume nuo pat vaikystės yra War Pigs – labai atmosferiška, bet kartu ir sumaniai sukomponuota daina, kuri kalba tiek savo puikia instrumentuote, tiek visada aktualiu dainos tekstu. Visuomet buvau didelis kito epiško kūrinio Iron Man ir kosmiškai psichodelinio relakso Planet Caravan fanu – pastaroji apskritai yra unikumas Black Sabbath diskografijoje ir šiaip metalo muzikoje, vargiai kas tokią atmosferą dar pasiūlo. Yra kritikų, kurie kvestionuoja Planet Caravan poziciją albume, kad jai ne itin tinka būti tarp dviejų masyvių sunkaus metalo himnų – tą aš suprantu, bet man asmeniškai tas netrukdo. Fairies Wear Boots yra kiek vėlyvesnė mano manija, joje yra tikrai įkvėpiančio Tonio gitaros grojimo ir labiau už bet ką albume vežančių rifingų segmentų. Electric Funeral nedeleguočiau tarp pačių mėgstamiausių dainų, bet tas riaumojantis, psichodelinės muzikos inspiruotas rifas su veržlia vidurine sekcija yra tapę Black Sabbath repertuaro ikona. Hand of Doom irgi niekada nebuvo tarp mėgstamiausių albumo dainų, bet man apeliavo jos tamsumas ir daugiaplaniškumas – viduryje esti nuostabaus chaoso.

Kaip komentaruose apie Technical Ecstasy ir Black Sabbath, taip ir čia deleguosiu didžiausią albumo žvaigždę narį. Technical Ecstasy atveju delegavau Tony Iommi, Black Sabbath – Geezer Butler, o Paranoid albume man didysis grandas yra būgnorius Bill Ward. Jo draskymasis War Pigs dainoje man nuo pat vaikystės buvo vienas labiausiai inspiruojančių mušamųjų pasirodymų. Jo maniera labai išlaisvėjo lyginant su truputį suvaržytu bliuziniu būgnavimu debiutiniame albume. Jo perkusija Planet Caravan yra labai skoninga, Iron Man dainoje irgi vyksta panašios akrobatikos kaip ir War Pigs. Fairies Wear Boots pragrojimai irgi primenantys War Pigs manierą. Man vis tik smagiausias Ward'o momentas yra Hand of Doom: jo lengvas chill būgnavimas posmo dalyje yra užkrečiantis, bet kai sprogsta priedainyje, tai net pašoki nuo kėdės. Labai stiprus (tiesiogine, garso prasme) jo duetas su Butler'iu viduriniuose dainos segmentuose. Žodžiu, myliu būgnavimą šiame albume. 

Liko tik Ozzis nenominuotas geriausiu albumo muzikantu. Bet aš manau, kad jis sulauks savo akimirkos netolimoje ateityje mano komentaruose – jau įsivaizduoju, kuriame albume (ar net kuriuose) jis mane nustelbs.

O šiam albumui nesibodžiu 10-uko. Tai nėra idealus albumas, tai net nėra mano mėgstamiausias Black Sabbath albumas, jis turi švelnių minusėlių, bet jo įtaka ir aukšta kokybė yra nepaneigiama.

Pilnai sutinku, sunkiosios muzikos pionieriai ^^

Geriausias sunkiojo roko pradininku albumas ir etalonas kitoms sio stiliaus grupems.

Man  "Iron Man" - sunkiojo roko kūrinių ETALONAS.