Brave
Marillion

O aš nesu toks didis Brave simpatikas ir įdomus efektas įvyko lyginant su Holidays In Eden albumo: kol anas augo mano simpatijų atžvilgiu, Brave labai iš lėto leidosi žemyn. Konceptualiai Brave yra tikrai įdomus albumas, tačiau jis manęs vietomis nesuintriguoja muzikaliai. Brave ir Bridge manęs nesujaudina dėl ganėtinai tuščios aranžuotės (beveik naujas žanras: void rock ), mane šiek tiek psichiškai veikia, kai Marillion bando groti sunkų roką, o šiame albume yra net du tokie bandymai (Hard As Love ir Paper Lies). Nu dar sakykim Living With The Big Lie yra sunkesnis gabalas, bet ji tikrai puikiai atlikta ir atlieka appetizer'io funkciją albumo pradžioje. Taip pat yra dainų, kurios melodiškai yra išvystytos, bet melodija yra blanki: The Hollow Man pirmiausia šauna į galvą, tačiau ir Runaway priskaityčiau. Tai va, randu ganėtinai nemažai probleminių sau vietų, na bet yra ir gėrio: jau minėtoji Living With The Big Lie, taip pat Goodbye To All That yra mano mėgstamiausia siuita albume – penkiadalis banginis, kur visos penkios dalys turi ką pasiūlyti, o ir visas jas sudėjus į vieną gaunasi keistokas, bet malonus ausims tvėrinys. Alone Again In The Lap of Luxury ganėtinai ryškaus skambesio, gerai atlikta daina. Taip pat kūną šiurpais nuvarančios The Great Escape gitaros solo. 

Visgi imant visą albumą bendrai, aš jo klausytis dažniau privengiu nei linkstu, nes susidūriu su įspūdžiu, jog nelabai noriu visumos klausytis dėl 4-5 gerų momentų albume. Ir būtent tas faktorius man neleidžia rašyti 9-eto, kurį būčiau rašęs anksčiau šiam albumui, kai jo perklausiau pirmą kartą. Visgi rašysiu 8-etą su pliusu šiam kartui.

Superinis albumas ir be abejonės man yra geriausias iš Marillioon albumų,nors turiu  Misplaced Childhood , Marbles ir dar keletą,bet  Brave užbūrė ir padarė Jų gerbėju.

Po kiek popsavo Holidays In Eden, išėjusio 1991, Marillion grįžo prie progroko šaknų 1994 –ais, įrašydama Brave. Kritikai albumą pavadino grupės sėkme, tačiau didelei daliai klausytojų jis liko nepastebėtas.
Brave yra konceptualus albumas, jo tūrinys atpasakoja nutikimą, kurį grupės vokalistas Steve Hogarth‘as išgirdo per radiją. Ten buvo kalbama apie merginą, kurią rado be nuovokos klaidžiojančią ant Seven Bridge, tilto tarp Anglijos ir Velso. Mergina nieko negalėjo papasakoti apie save ir ką čia veikia. Hogath‘as parašė eiles savai interpretacijai kaip ir kodėl mergina atsirado ant tilto. Prog roko albumai dažnai kritikuojami dėl emocijų stygiaus, Brave šiuo atžvilgiu visiška priešingybė šiai nuostatai. Albumo liūdni dainų žodžiai ir gražios melancholiškos melodijos sukūrė atmosferą, kuri lengvai jus įtrauks į šio pasakojimo eigą.
Albumo muzika gana lėto iki vidutiniško tempo su daug epizodų, kuriuose dominuoja bosinės gitaros ir klavišinių efemeriški garsai bei daugiasluoksnis sutirštintas garsas, taip išgaunant tikrai vaiduoklišką atmosferą. Papildomam efektui kaip fonas buvo panaudota įrašai, daryti oloje.
Nežiūrint tokio sudėtingo simfonizuoto pateikimo, Brave stebėtinai nesunkiai prieinamas, nors, vis tiek nedaugėliui jis įsisąmoninamas iki galo. Prodiuseris Dave Meegan albumo sesijos metu buvo itin priekabus, atrinkdamas kiekvienos dienos naują medžiagą, ieškodamas idealaus rifo ar melodijos. Dėl tokio perfekcionizmo subtilios ir ne taip jau dažnos melodijos albume gaunasi įsimintinos ir daro didelį poveikį.
Didžiausia Brave problema ta, kad toks principas dominuoja su mažomis varijacijomis per visą albumą, o jis trunka valandą 11 min. ir pabaiga darosi užtęsta, ypač, jei klausiaisi neitin įdėmiai. Be abejo, albume yra išskirtinių momentų, kurie sulaužo šį principą, tai elektrinių gitarų ir greitesnio tempo dainos Hard As Love ir Paper Lies, pakursčiusios energijos pliūpsniais muziką, kad ji išliktų įdomi ir nepasidarytų absoliučiai depresyvi, kas jau vietomis tapdavo visai įmanoma. Gaila, kad tokių momentų nėra daug, tad visumoje albumą galėtume pavadinti beveik nuobodžiu.
Viskas kryptų į tai, jei ne Hogarth‘o dainų tekstai (ne tokie sudėtingi ir migloti kaip Fišo),kurie nukreipti į vaikų tvirkinimo, narkotikų ir depresijos temas, ypatingai gerai parašyti ir labai tinkantys tokio stiliaus albumui. Jie istoriją daro įtaigią, lengvai suprantamą ir todėl labiau jaudinančią. Hogarto dainavimas irgi išraiškingas, visad niūrus, lyg jis pats pažinotų merginą, klaidžiojančią ant tilto. Balsas skamba puikiai, jis lengvai susidoroja su daugybe įvairių stilių nuo ramaus, sušvelninto, (tačiau jokiu būdu ne silpno ir neryžtingo) vyraujančių albume, iki beveik šūksmų labiau karštligiškose vietose.
Reziumuodamas pasakysiu: Brave puikus prog roko albumas, vienas geriausių Marillion įrašytų, tik gaila, kad taip ir nesulaukęs deramo dėmesio, kokį patraukė ankstyvieji Marillion ar vėlesnės progresyvesnės grupės. Visiems, kas mėgsta Pink Floyd ar Porcupine Tree rekomenduočiau šį nelėkštą, jausmingą, mistinio skambesio albumą.