Purpendicular
Deep Purple

Bananas irgi klausiau labai seniai, bet aš atsimenu, kad Bananas vertinau pakankamai gerai. Iki apogėjaus man ten buvo toli, bet tai įdomus albumas. Irgi reikės perklausyti iš naujo. 

Purpendicular, mano asmeniniam skoniui, yra antras jų geriausias albumas po Bananas. Kas gal daugumai skambėtų labai kontraversiškai. Bet taip yra. Ir daug kas hate'ina Bananas, bet man čia jų kūrybos epogėjus.

Ta Alvydo inicijuota diskusija mane įtraukė. Ne tik kad išstudijavau visas Popoff'o pozicijas, bet dar ir pats perklausiau albumą keletą kartų. Esu jį girdėjęs gal porą kartų prieš 10-11 metų, bet niekada jo daugiau neklausiau. Ir aš albumą tada vertinau 7-etu ir aš, po papildomų perklausų, esu apsisprendęs tokį balą ir palikti. Priežastys:

1. Šitas albumas, mano nuomone, kenčia nuo bipolinio sutrikimo. Sunkesnėse dainose išryškėja grupės ambicijos sugroti kažkaip įmantriau, ne tik rifuoti klasikiniu hardroko stiliumi, ką darydavo 8-ajame dešimtmetyje. O melodingesnės dainos kaip tik gana paprastos. Toks jausmas, kad albumas pagamintas vadovaujantis dviem priešingom filosofijom, ir tas labai sutrikdo albumo tėkmę.

2. Tas įmantrumas, mano galva, labai nusmaugia dainas iš įsimintinumo perspektyvos. Aš labai abejoju, ar atsikėlęs ryt iš ryto prisiminsiu, kaip skamba Soon Forgotten, kuri kaip tik dabar man ausyse skamba. Įmantriai Steve Morse vis įlenda su savo soluotėm, Lordo vargonavimas tikrai riebus, bet melodiškai daina nugrimsta į dugną – nėra jokio cinkelio, už kurio būtų galima kabintis, kad šita daina kažkaip įsipaišytų į smegeninę ar padarytų emocinį efektą. Paprastai tą sakau, kai recenzuoju labai kompleksiškas progroko / progmetalio grupes, tačiau kaip bebūtų keista, žiupsnelis įmantresnio grojimo ant hardroko viršaus irgi gali suveikti atmušančiai.

Tai praktiškai aš daugiau ar mažiau pasilieku su melodingesnėmis dainomis. Nors The Aviator yra nykoka dainelė, bet kiti melodingesni kūriniai: A Touch Away, o ypač Loosen My Strings bei Sometimes I Feel Like Screaming, yra mano mėgstamiausi albume. Niekada anksčiau neatkreipiau dėmesio į Loosen My Strings, ją muzikantai išvirė tame pačiame puode su žymiąja Sometimes I Feel Like Screaming, nes yra aiškus fokusas į melodingą priedainį, pianino naudojimą akompanavimui ir daugiau akustinį gitaros naudojimą, bet su protarpiniais rifavimais, kurių yra abiejose dainose. Tai Loosen My Strings tiesiog paskęsta Sometimes I Feel Like Screaming šlovėje, bet yra praktiškai nesilpnesnis kūrinys. 

Viena išimtis, kuomet albume mėgstu sunkesnę, rifingesnę dainą, yra Rosa's Cantina. Čia yra vienintelis atvejis albume, kai bandymas padaryti inovaciją išties išeina inovatyvus. Čia Steve Morse aiškiai panaudoja Dixie Dregs patirtį sukurti greitą, dinamišką ir netikėtą gitaros rifą žemame registre, kuris smagiai dubliuojasi su bosu ir pavirsta į sunkaus bliuzroko dainą naujovišku gitaravimo stiliumi. 

Ir be paminėtų keturių dainų man albume daugiau niekas nekrenta į ausis. Tai didžioji dalis albumo yra vidutiniška ir nekabina manęs, todėl 7-etas, mano supratimu, yra adekvatus balas šiam albumui. 

Atradau šitą topą rateyourmusic tinklalapyje, tačiau jį pridėjo kitas vartotojas ir šaltiniai neaiškūs. Bet aišku, beveik nėra abejonių, kad tai Popoff'o topas, nes top3 tą išduoda: kiek esu girdėjęs, jis dažnai mėgsta liaupsinti Queen debiutą, Physical Graffiti ir Sabotage. Man tik keista, kad Aerosmith – Rocks yra tik 23-ias, jis labai jau šiltai šiais laikais apie tą albumą atsiliepia. Mane jis beveik įtikino savo diskusijomis paklausyti to albumo, nes aš su Aerosmith praktiškai nedraugauju. 

Visgi radau jo seną, galbūt jau ir moraliai atgyvenusią Deep Purple – Rapture of the Deep albumo recenziją, rašytą prieš jo išleidimą 2005 metais. Ten jis mini tokį sakinį: „ and we’re all entitled to our opinions, but here’s mine: my favourite Deep Purple albums of the whole catalogue are Rapture Of The Deep, followed by either Purpendicular or Perfect Strangers, In Rock or Fireball.“ Tai patvirtina du dalykus: 

1) Jis tikrai yra linkęs į nuomonių keitimą. Čia yra bene vienintelis kartas, kada aš girdžiu jį taip stipriai atsiliepiant apie Rapture Of The Deep. 

2) Bet kokiu atveju, jis Purpendicular laiko aukštai, jei ne pačiu geriausiu, tai tarp geriausių DP albumų.

Modernesniais laikais pas jį irgi yra neapsisprendimo. Štai 2019 m. jo mėgstamiausias albumas buvo Perfect Strangers (ir būtent tai aš atsimenu kaip skambiausią jo pareiškimą):

O Sea of Tranquility vienoj tinklalaidėj jis išsiplečia labiau apie visą Deep Purple erą nuo Purpendicular iki pat dabar. Vertina jos originalumą, progresyvumą (sutinku, vėlyvesni DP albumai daugelyje vietų skamba net progresyviau nei jų klasikiniai darbai), ir pamini, kad Purpendicular ir Abandon vertintų kaip tu geriausius šios eros darbus. Rapture of the Deep kažkur užkrito jo simpatijose. 

Tai va matyt Purpendicular albume jis randa šviežų progresyvesnį gūsį, kurį nulemia Steve Morse atėjimas į grupę ir kuris turbūt jo ausiai praturtina Deep Purple muziką. Progresyvumas - taip, bet ar tai praturtina muziką tokiu būdu, kad jis pasidaro inovatyvesnis, patrauklesnis ausiai, labiau įtikinantis: šitoj vietoj tikrai galima ginčytis ir aš būčiau prie tos daugumos gerbėjų, kuri ginčytųsi su Martinu apie tai. 

Esu nusikopijavęs jo albumų topą. Jis toks:

1. Black Sabbath — Sabotage

2. Led Zeppelin — Physical Graffiti

3. Queen — Queen

4. The Dictators — Bloodbrothers

5. Rainbow — Down to Earth

6. Thin Lizzy — Renegade

7. Black Sabbath — Sabbath Bloody Sabbath

8. Gillan — Mr. Universe

9. King’s X — Dogman

10. Thin Lizzy — Johnny the Fox

11. UFO — The Wild, the Willing and the Innocent

12. Love/Hate — Wasted in America

13. Blue Öyster Cult — Cultösaurus Erectus

14. Accept — Balls to the Wall

15. Trouble — Manic Frustration

16. Agents Of Oblivion — Agents of Oblivion

17. The Tea Party — The Interzone Mantras

18. Dio — The Last in Line

19. Sepultura — Roots

20. Deep Purple — Purpendicular

21. Metallica — Ride the Lightning

22. Judas Priest — Hell Bent for Leather

23. Aerosmith — Rocks

24. Opeth — Still Life

25. Black Sabbath — Born Again

Hm, nesu girdėjęs, kad Popoff'as būtų pavadinęs Purpendicular geriausiu. Bet esu ne vieną kartą girdėjęs jį sakant, kad Perfect Strangers yra jo mėgstamiausias DP darbas. Nors Popoff dažnai linkęs keisti savo nuomonę, kiek susidūriau, tai nebūčiau nustebęs, kad jis pusę DP albumų būtų pavadinęs geriausiais.

Labai seniai girdėjau Purpendicular, bet matau, kad ir aš jį music'e įvertinęs kukliu 7-etu, gana žemu balu mano standartais. Dar turint omeny, kad iš šio albumo tik ir teatsimenu Sometimes I Feel Like Screeming šiai dienai, tai matyt ir man jis niekada nepaliko gero įspūdžio. Reikės pabandyti perklausyti iš naujo. 

Gal tik kokį kartą klausytas albumas. Be geros "Sometimes I Feel Like Screeming" ir neblogos "A Touch Away" likusias albumo dainas laikyčiau fiasko. Blekmoro pasitraukimas nusinešė DP veidą. Tikrai grupė pasuko 90 laipsnių kampu. Neišspaudžiu daugiau nei 7 balų. Nesuprantu, ką Martinas Popoff'as jame rado, kad vertina jį geriausiu grupės albumu.