When Dream and Day Unite
Dream Theater

Šiandien vėl perklausiau šį albumą. Įrašas kokybe tikrai nepasižymi, bet ir muzika ne tokia jau super įspūdinga. Galbūt tik Moore'o klavišinių partijos ne tokios sausos. Vokalas nuobodus. Dominici klykia savo nervinančiu netalentingu balseliu (nesuprantu, kaip jį galima mėgti labiau už LaBrie). Pirmas blynas prisvilęs labai stipriai. Tačiau keletas dainų tikrai stiprios. „The Killing Hand“ ir „A Fortune in Lies“ yra tikro dešimtuko verti kūriniai, įskaitant ir instrumentinę „The Ytse Jam“. Man labai patinka instrumentinė lengva pradžia ir po to kiek sunkokas, bet hard rock sunkumo kategorijos neperžengiantis „The Ones Who Help to Set the Sun“. Dar iš bėdos 10 balų (tokį silpną ir klibantį) galiu duoti „Light Fuse and Get Away“. „Afterlife“ ir „Status Seeker“ - nuvalkioto rokiško skambesio kūrinėliai, o „Only a Matter of Time“ nemėgstu - dainos pirmoji pusė turi kietą posmą ir priedainį, bet vėliau daina susileidžia labai skystai. Bendras balas albumui: devynetas su minusu.