Consequences
Peter Hammill

Naujesni Hammill'io albumai vis sudėtingėja... ne savo muzikiniu turiniu, o prieinamumu man. Thin Air pastelinė melancholija man buvo nemenkas iššūkis, tačiau Consequences dainas suvirškinti man prireikė dar daugiau perklausų. Nepaisant to, kad esu šio albumo klausęs prieš 11 metų, kai jis išėjo, bet iš esmės nieko, apart dainos New Pen-pal, neatsiminiau. Alvydas visiškai taikliai nurodė, kad iš muzikinės perspektyvos šis albumas balansuoja ant lyno. Nors aš esu linkęs teigti, kad jis nemažai vietų net nebeužsikaria ant lyno. Kai kurioms melodijoms trūksta akcentų, arba tie akcentai tamsūs, blyškūs, neįtraukiantys. Atrodo, dainų šerdyje, jų akordų struktūroje to melodingumo užkoduoto esama, bet kažkaip jis labai sunkiai išsispinduliuoja. Tik ties daina New Pen-pal pradedu atrasti man artimų skambesių šiame albume, nepaisant to, kad ir pirmos trys dainos yra neblogos. Jos tiesiog vidutinės.

Sakyčiau, lengviausiai kelią į mano širdį atranda daina Close To Me – gal skambus pianinas skamba kaip atgaiva gitaros kupiname albume, nors tie patys gitaros akcentėliai suteikia spalvos dainai. Labai įtraukiantis Hammill'io vokalas. Tiesiog labai švari, beveik simfoniškai skambanti daina, nors tas rezultatas pasiekiamas be jokio orkestro, vos su kelių instrumentų overdub'ais.

Savotiškai žavinga yra All The Tiredness. Nors galvoju, kad ir ji stokoja aranžuotės bei yra kiek per ilga, tačiau jos atmosfera įtraukianti. Atrodo, kad strofą, kuri prasideda „So, suddenly very slow / Suddenly can't outrun the undertow“ Hammill'is tau sako gyvai tiesiai į ausį. Nežinau, ar čia geros produkcijos rezultatas, ar Hammill'io vokalas kažkaip surezonuoja, bet tai padeda užmegzti daug artimesnį ryšį su kompozicija. 

Perfect Pose ir Scissors yra tos dainos, kurias nominuočiau į prizines vietas mano simpatijų sąraše po Close To Me. Tai turbūt labiausiai eksperimentiniai numeriai albume, Perfect Pose vingri natūra atsiranda iš daugybės studijinių efektų (fade in / fade out, masyvaus vokalų overdub'o), bet į antrą pusę mus atlydi optimistiškai skambantis, gyvybingas gitaros motyvas. Scissors savyje turi nemažai agresijos, Hammill'io vokalas griežtas, o dainos paskutinis trečdalis prasprogsta beveik metalinio sunkumo gitaros rifais, sunkesniais negu The Noise albume (kuris turbūt yra labiausiai į sunkųjį roką besitaikantis Hammill'io darbas).

Deja, albumas pasibaigia dar blankiau negu prasidėjo. Bravest Face ir A Run of Luck nepretenduoja į įsimintiniausias Hammill'io dainas, nors pastaroji irgi turi panašaus intymumo, apie kurį kalbėjau ir aptardamas All The Tiredness.

Kalbant apie lyrinį turinį, pirmose dainose atsiranda Hammill'io refleksijų apie komunikaciją ir miskomunikaciją, paskutinį kartą jį gana plačiai šią temą narpliojantį girdėjom konceptualiame albume Incoherence. Eat My Words, Bite My Tongue apie tai, kaip kartais geriau sulaikyti savo kandumą ir patylėti. That Wasn't What I Said yra savotiškai vienpusiškos meilės daina, kur vienas sako „mano žodžiai yra amžiams tavo širdyje: aš tave visados mylėsiu“, bet antras susimąsto „aš taip nesakiau“. Irgi savotiška miskomunikacija. Constantly Overheard yra apie nesąmones pezantį subjektą, į kurį aplinkiniai jau kaip ir nebekreipia dėmesio. Todėl Hammill'is ir reziumuoja „visada rinkis žodžius taip, lyg žinotum, kad tave nuolatos kažkas girdi“. New Pen-pal ir Close To Me užsiima jau That Wasn't What I Said pradėto leitmotyvo vystymu – yra lyrinis subjektas ir mergina, kuri yra jį bene maniakiškai įsikliopinus, nors jis iš savo pusės to paties išreikšti negali. All The Tiredness tik pasuka visai nauju keliu, nes kabina nuovargio temą: kol esi jaunas, tol jo nejauti, bet pasiekus senatvę jis pasireiškia „visu gražumu“.

Perfect Pose tekstas klampus ir metaforiškas. Labiausiai tikėtina, kad čia esantis lyrinis subjektas ne tiesiogiai nori į fotokadrą papulti, bet tiesiog taikosi nušokti nuo tilto, o tas tobulas kadras yra jo metamorfozė iš fizinio žmogaus į šmėklą. Scissors tiek pat neaiški daina, kuri fokusuojasi į sunkų gyvenimą gyvenančią moterį, kuri yra kažkur vakare, tikėtina, su įtartinais asmenimis, ir net nedrįsk jos užkabint, nes ji išlies visą joje susikaupusį pyktį ant tavęs ir smeigs į tave žirklėmis. Bravest Face – apie savęs suėmimą daugiausiai drąsos reikalaujančiais momentais; A Run of Luck – gyvenimas yra savotiška loterija, ir net jei tau sekasi, tavo sėkmių serija kažkada baigsis, ypač jei šį pokerį žaidi ne pagal taisykles. 

Bendrai man PH eilės šiame albume kiek simplistiškos, kartais nėra tokios išpuoselėtos kalbos ar kažkokios elegantiškos žinutės. Aišku, PH keliama kartelė yra labai aukšta, bet lyginant su kitais darbais, šio albumo tekstai išryškėja mažiau, nei vieno neįvardyčiau kaip stipraus ar gražiai prasiskleidžiančio ir paliečiančio. 

Bendras įspūdis palieka panašus kaip Thin Air. Muzikaliai čia būta kelių dainų, kurios mane sudomino labiau negu visos Thin Air kompozicijos, tačiau Thin Air jautėsi vieningesnis ir lyriškai truputį išmanesnis, todėl Consequences pranokti savo pirmtako visgi nepavyksta. Todėl rašau tokį patį silpną 8-etą. 

Hamilis šiame albume užgulęs pamėgtą temą -žodinio bendravimo it tarpusavio supratimo problemą. Galima jam priklijuoti konceptualaus albumo etiketę. Pirmų keturių dainų pavadinimai kalba ta linkme.

Muzikiniai šis albumas balansuoja ant lino. Žemyn jį tempia instrumentuotė, lygsvarą palaiko vokalas, stiprus kaip 75-ais.