Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)



Stilius: Roko muzika
Išleidimo data: 1971 m. liepos mėn.




Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Man patinka!



Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
einaras13
2022 m. kovo 26 d. 13:48:42
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Fool's Mate man, kaip ir Nadir's Big Chance, niekada nebuvo go-to Hammill'io albumas. Bet mane visada žavėjo šio albumo atmosfera ir įvairovė. Ir nors man labai patinka brandesnis, ~1974-1978 m. eros Hammill'is, čia labai žavingai susilieja jo ankstyvesnis, šiek tiek psichodeliškas, su baroque pop stilistika maišytas rašymo stilius, kurio yra kupinas The Aerosol Grey Machine albumas, ir instrumentuotė, kuri visgi turi daug panašumų į The Least We Can Do, o dar labiau: H to He ir Pawn Hearts albumų skambesį. Ir čia esanti įvairovė neerzina taip, kaip Nadir's Big Chance albume – atmosfera nuo jos visiškai nenukenčia. Todėl šį albumą jau laikau pranašesniu. Bet ar jis vertas 10-uko, kaip kad The Silent Corner And The Empty Stage ir In Camera? Ne, manau, kad albumas nėra tiek brandus.

Daugumą dainų vertinau 9-etu, nes žinodamas Hammill'į, laikiau, kad dainos turėjo būti potencialo būti sudėtingesnės, labiau išplėtotos. Nors instrumentuotė vietomis čia tikrai žavinga: Candle turi graikišku folkloru atsiduodančių gitaros pragrojimų, Happy yra visiška baroque pop klasika, tame pačiame lygyje kaip ir Procol Harum. Imperial Zeppelin apskritai neįprastas PH kūrinys, labai intensyvus, psichodeliškas, „maišu trenktas“. Child turi to The Least We Can Do albume girdėto mįslingumo ir tamsumo. Sunshine yra dar gerokai seniau parašytas kūrinys (jei neklystu, jis buvo net kaip singlas išleistas prieš The Aerosol Grey Machine 1969-ais) – labai stiprus, džiaugsmingai skambantis, vėlgi 7-ojo dešimtmečio britišką pop primenantis kūrinys su įspūdingom elektrinės gitaros ir pučiamųjų aranžuotėmis – vienas mano mėgstamiausių albume. Summer Song (In The Autumn) turi puikias vargonų partijas. Visgi didžiausias favoritas be konkurencijos yra The Birds – pianino ir gitaros sinergija tame kūrinyje yra magiška, būtent šioje dainoje labiausiai jaučiasi, kad gitaros partijas atlieka Fripp'as – tik jis gali taip džiaziškai / bliuziškai išpildyti atmosferą. Ir labai labai skoningas Nic Potter boso grojimas – nors Potter'į esu linkęs asocijuoti su agresyviu, ryškiu grojimo bosu stiliumi, bet čia jis visai kitokiame amplua.  Taip pat norėčiau paminėti, kad mano simpatijos dabar labai smarkiai kyla dainai Solitude – labai Hammill'iška, emocingai stipri baladė, bet lūpinė armonikėlė šioje dainoje skamba kaip niekada gerai. Nesu šio instrumento fanas, bet jei jis skambėtų visuose muzikos kūriniuose taip, kaip šiame, tai tikrai persvarstyčiau savo simpatijas šiam instrumentui.

Dar norėčiau sukritikuoti albumo atodangą (Imperial Zeppelin pradžioje) ir užsklandą (I Once Wrote Some Poems pabaigoje). Tas triukšmingas, industrinis motyvas mane erzina, bet PH dažnai prigalvoja visokių keistenybių, kaip vat Magog (In Bromine Chambers)...

Albumui rašau 9-etą su pliusu. Tikrai tikrai netoli nemarios Hammill'io klasikos statuso. 


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Panaši muzika

Music.lt

Pokalbiai  Įvykiai 
  Daugiau

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 3
  Neregistruotų vartotojų: 301
  Iš viso užsiregistravę: 73324
  Naujausias narys: 12betno1
  Šiandien apsilankė: 200659