Spectres
Blue Öyster Cult

Aš niekad iki maždaug užpraeito savaitgalio nebuvau girdėjęs Spectres nuo A iki Z. Žinojau kelias palaidas dainas (Godzilla, I Love The Night, Goin' Through The Motions, dar gal Nosferatu kur buvau nugirdęs) ir viskas. Tuo tarpu pirmtaką Agents of Fortune ir įpėdinį Mirrors žinojau gerai, todėl reikėjo užkišti šitą skylę. Ir aš nustebau kaip man sunkiai šis albumas klausėsi, aš jį prasukau bent dviženklį skaičių kartų iki šio komentaro. Netgi grįžau prie Agents of Fortune dar kartą, nes atrodė, kad kažkokio konteksto man trūksta, bet ne – man Agents of Fortune kaip anksčiau, taip ir dabar skamba spalvingai ir įdomiai, o šis albumas – nepernelyg. 

Pirma mintis, kodėl taip galėjo nutikti, buvo klavišinių trūkumas. Be abejo, Goin' Through The Motions klavišiniai ima visai didelę rolę, Celestial The Queen jie taip pat ryškūs. Nosferatu labai pianinu praturtintas kūrinys. Searchin' For Celine pianinas irgi veda neblogą antrinę rolę. Tačiau kituose kūriniuose stipresnės klavišų rolės pasigendu ir dėl to išlenda daug gitarinio skambesio, kuris kažkaip Blue Oyster Cult kontekste nuskamba prėskiau. O kai kur miksas tiesiog paslėpia klavišus (Death Valley Nights priedainyje tas, pavyzdžiui, labai jaučiasi), todėl prieš klavišinių partijas šiame albume padaryta tam tikra neteisybė.

Kitas dalykas: aš pasigendu kompozicinio avantiūrizmo. Agents of Fortune ir netgi vėliau sekusiame Mirrors yra krūva kompoziciškai įdomių sprendimų, nesekančių nuobodokos posmas-priedainis struktūros. Visgi šiame albume dainų konstrukcijos, rodos, gana saugios. Golden Age of Leather man išsiskiria tuo, kad turi kelias smarkiai besiskiriančis sekcijas. Nosferatu taip pat gan gražiai sukomponuotas kūrinys. Bet dauguma kitų kūrinių skamba formuliškai. Celestial The Queen dainoje net atsibosta girdėti tą patį priedainį vėl ir vėl. Godzilla, Searchin' For Celine, Death Valley Nights, Fireworks, Goin' Through The Motions – visi šie kūriniai labai panašios formulės laikosi. 

Trečias dalykas toks minorinis, bet vis tiek paminėsiu: aš kažkodėl šiame albume, gal dėl mikso, gal dėl kompozicinių sprendimų, gal dėl gitaros grojimo stiliaus, jaučiuos kartais kaip Mountain albume, o ne Blue Oyster Cult. Ypač klausydamas Fireworks ir I Love The Night dainų aš jaučiuosi kaip įmestas į Nantucket Sleighride albumą. Nežinau, kiek Mountain turėjo įtakos BOC'ams (spėju, kad visai nemažai), bet kažkaip šiame albume tų pasunkintų bliuzinių mountain'iškų melodijų girdžiu daugiau nei norėčiau, kad BOC'ai jų grotų. Jaučiu žiupsnelį prarasto autentiškumo. 

Visgi albumas visumoj skamba gerai. Taip pat turiu mėgstamų dainų. Renkuosi Searchin' For Celine kaip savo favoritą: tą dainą boso partija išvairuoja kaip reikalas. Būgnų partija veža, o gitara su pianinu užkuria gerą rokenrolinę atmosferą. Toliau eina Nosferatu ir Golden Age of Leather dėl jau minėtos geresnės nei vidutiniškos kompozicijos. Golden Age of Leather taip pat stojus trečiajai minutei užveža gan galingai, toje sekcijoje esti vieno inovatyvesnių gitaros grojimų visame albume. Nosferatu kažkaip visai įsivaizduoju savo mėgstamame Imaginos albume, kažkaip atmosferiškai primena tą albumą ir man tas veikia. Taip pat galiu su malonumu klausyti Godzilla sunkių rifų beigi skambaus Death Valley Nights priedainio. Kitos dainos gan užmirštamos. Gal Goin' Through The Motions išsiskiria savo popsiškesniu, labiau klavišiniais pripildytu priėjimu, bet melodiškai neišsiskirianti daina. 

Vertinu albumą 8-etu. Man tai išsiskiria kaip vienas silpnesnių Blue Oyster Cult darbų.