Kažkaip pamiršau įvertinti šį albumą, nors jau kurį laiką esu jį perklausęs skersai išilgai ir susidaręs nuomonę.
Apie Kamelot aš žinau gan neįprastu būdu: per Ayreon. Ayreon kartais vokaliai talkininkauja dabartinis Kamelot vokalistas Tommy Karevik. Iš jo manieros vien Ayreon muzikoje jaučiasi, kad tai vokalistas, labiau pratęs prie simfoninio ar tai power metalo setting'o. Jaučiasi jo polinkis dainuoti atvirai ir melodiškai, ko ir reikia tokiai muzikai, kokią demonstruoja Kamelot. Tai buvau pasiruošęs tokiam albumui kaip šis, nors atviras melodiškas metalas tikrai nėra mano duona. Bet Kamelot tikrai nėra vienintelė mano klausoma grupė, kurį atlieka tokį muzikos stilių, todėl ir neturėjau jokio priešiško nusiteikimo.
Gavosi taip, kad apie pirmą albumo pusę susidariau silpnoką įspūdį, bet mano ausis iškart apsiverčia išgirdus dainą Bloodmoon. Man pirmos šešios dainos yra tiesiog prastas melodingo power/simfoninio metalo skambesio pavyzdys... gal ne tiek prastas, kiek tiesiog iki begalybės nuvalkiotas štampas. Be abejo, kad albumas atsidaro trumpa, greita, ale intrigą keliančia orkestrinės muzikos uvertiūra. The Great Divide – skambus, įsimintinas, bet visiškai vidutinis numeris, kuris turi per daug man skausmą keliančių moduliacijų aukštyn (ne kartą esu išreiškęs neapykantą šitam, labai populiariojoje muzikoje pernaudotam kompoziciniam elementui). Eventide nublanksta prieš The Great Divide, be to, kas ten per keisti vokalai po kiekvieno priedainio? One More Flag In The Ground iš pradžių intriguoja, nes įneša daugiau sunkumos, bet nusivyli vos tik išgirdęs priedainį – tiesiog perdėtai daug spalvos. Opus of The Night nuvilia savo perdėta simfonine pompastika. Na ir Midsummer's Eve tiesiog baisiai neįdomi arija iš kažkokio vaikiško miuziklo. Perdėtai romantiška, seilėtėkis (kaip mano lietuvių kalbos mokytoja pasakytų).
Ir staiga, kaip iš niekur, stoja bent keturios subalansuotos, nenuvalkiotos, rifingos dainos su puikiu melodijos balansu. Pradedam su Bloodmoon rifų fiesta, po to stoja kiek intensyvesnė, daugiau power metalo manieros turinti NightSky, kurioje orkestriniai elementai neperdėti, skoningi. Mano mėgstamiausia turbūt The Looking Glass – turbūt melodingiausias numeris iš minimos keturiukės, bet turi labai smagų pianino skambesį, bet taip pat labai rifingą posmą ir sinkopuotą bridžą, kuris įneša žiupsnelio progmetalio atspalvio. New Babylon – visa galva aukščiau Opus Of The Night. Simfoninė, trenksminga bombarda, turinti stiprų, įsimintiną rifą.
Ir norėčiau, kad albumas būtų išlaikęs panašią formą, tačiau dėl jo užsklandos nesu tikras. Nors Willow yra simpatiška baladė, tačiau man jau kiek nepriauga prieš tai buvusių keturių dainų lygio. My Pantheon gal kiek netikėtai sausoka tokiam melodijų kupinam albumui. Na ir Ephemera yra pernelyg romantinio stiliaus, keistai per lengva šiam albumui užsklanda.
Pompastiško simfoninio power metalo klausytojams galbūt šis albumas patiks, bet aš esu perskeltas perpus, nes vienoje albumo pusėje neišgirdau nieko, kas man būtų įdomu ir nauja šiame stiliuje, o kitoj pusėje išgirdau gerą dozę gerai subalansuotų dainų, kurios artimos širdžiai. Beveik drąsiai rašyčiau 8-etą, bet mano neužtikrintumas dėl pabaigos dar neša abejonių. Visgi parašysiu 8-etą, bet jis silpnas.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 1541
Iš viso užsiregistravę: 73339
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 188859
2024 m. balandžio 22 d. 05:28:21
Kažkaip pamiršau įvertinti šį albumą, nors jau kurį laiką esu jį perklausęs skersai išilgai ir susidaręs nuomonę.
Apie Kamelot aš žinau gan neįprastu būdu: per Ayreon. Ayreon kartais vokaliai talkininkauja dabartinis Kamelot vokalistas Tommy Karevik. Iš jo manieros vien Ayreon muzikoje jaučiasi, kad tai vokalistas, labiau pratęs prie simfoninio ar tai power metalo setting'o. Jaučiasi jo polinkis dainuoti atvirai ir melodiškai, ko ir reikia tokiai muzikai, kokią demonstruoja Kamelot. Tai buvau pasiruošęs tokiam albumui kaip šis, nors atviras melodiškas metalas tikrai nėra mano duona. Bet Kamelot tikrai nėra vienintelė mano klausoma grupė, kurį atlieka tokį muzikos stilių, todėl ir neturėjau jokio priešiško nusiteikimo.
Gavosi taip, kad apie pirmą albumo pusę susidariau silpnoką įspūdį, bet mano ausis iškart apsiverčia išgirdus dainą Bloodmoon. Man pirmos šešios dainos yra tiesiog prastas melodingo power/simfoninio metalo skambesio pavyzdys... gal ne tiek prastas, kiek tiesiog iki begalybės nuvalkiotas štampas. Be abejo, kad albumas atsidaro trumpa, greita, ale intrigą keliančia orkestrinės muzikos uvertiūra. The Great Divide – skambus, įsimintinas, bet visiškai vidutinis numeris, kuris turi per daug man skausmą keliančių moduliacijų aukštyn (ne kartą esu išreiškęs neapykantą šitam, labai populiariojoje muzikoje pernaudotam kompoziciniam elementui). Eventide nublanksta prieš The Great Divide, be to, kas ten per keisti vokalai po kiekvieno priedainio? One More Flag In The Ground iš pradžių intriguoja, nes įneša daugiau sunkumos, bet nusivyli vos tik išgirdęs priedainį – tiesiog perdėtai daug spalvos. Opus of The Night nuvilia savo perdėta simfonine pompastika. Na ir Midsummer's Eve tiesiog baisiai neįdomi arija iš kažkokio vaikiško miuziklo. Perdėtai romantiška, seilėtėkis (kaip mano lietuvių kalbos mokytoja pasakytų).
Ir staiga, kaip iš niekur, stoja bent keturios subalansuotos, nenuvalkiotos, rifingos dainos su puikiu melodijos balansu. Pradedam su Bloodmoon rifų fiesta, po to stoja kiek intensyvesnė, daugiau power metalo manieros turinti NightSky, kurioje orkestriniai elementai neperdėti, skoningi. Mano mėgstamiausia turbūt The Looking Glass – turbūt melodingiausias numeris iš minimos keturiukės, bet turi labai smagų pianino skambesį, bet taip pat labai rifingą posmą ir sinkopuotą bridžą, kuris įneša žiupsnelio progmetalio atspalvio. New Babylon – visa galva aukščiau Opus Of The Night. Simfoninė, trenksminga bombarda, turinti stiprų, įsimintiną rifą.
Ir norėčiau, kad albumas būtų išlaikęs panašią formą, tačiau dėl jo užsklandos nesu tikras. Nors Willow yra simpatiška baladė, tačiau man jau kiek nepriauga prieš tai buvusių keturių dainų lygio. My Pantheon gal kiek netikėtai sausoka tokiam melodijų kupinam albumui. Na ir Ephemera yra pernelyg romantinio stiliaus, keistai per lengva šiam albumui užsklanda.
Pompastiško simfoninio power metalo klausytojams galbūt šis albumas patiks, bet aš esu perskeltas perpus, nes vienoje albumo pusėje neišgirdau nieko, kas man būtų įdomu ir nauja šiame stiliuje, o kitoj pusėje išgirdau gerą dozę gerai subalansuotų dainų, kurios artimos širdžiai. Beveik drąsiai rašyčiau 8-etą, bet mano neužtikrintumas dėl pabaigos dar neša abejonių. Visgi parašysiu 8-etą, bet jis silpnas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas