Labai sudėtingas ir ambicingas kūrinys. Ne pirmą kartą klausausi jo, bet niekada nepavyko jo suvirškinti ir sustatyti mintis apie šią operą į lentynėles. Man bendrai tariant patinka Hammill'io parašyta instrumentuotė šiai operai, bet tai, manau, yra stipriausias šio opuso bruožas. Lyrikos vertinti nedrįstu, nes nesu skaitęs originalios Edgaro Alano Po istorijos, bet ji irgi visai patraukli, čia pliusas jos autoriui Chris Judge Smith. Visgi libreto šioje operoje turėtų būti bent dvigubai mažiau – labai per mažai erdvės skiriama instrumentinei muzikai, ir tai galbūt yra pagrindinis aspektas, dėl ko aš apskritai operų iš esmės nemėgstu. Dėl vokalinio atlikimo man pasiliko irgi dvejopų įspūdžių. Mane tiesiog žavi Sarah Jane Morris vokalinis atlikimas, ypač pirmojo ir penktojo veiksmų pradžioje. Bet man kliuva Hammill'is – jo agresyvus atlikimo stilius netinka operai, net ir tokiai eksperimentinei kaip ši. Aišku, charakteringas vokalas operai gerai, nes padeda išsiskirti rolėms, bet tokiuose kūriniuose kaip Architecture jis labai pjauna ausį.
Iš pradžių buvau skeptiškas dėl šios operos, ypač dėl ketvirtojo veiksmo – jame nėra nieko muzikos prasme įdomaus, o libreto perteklius toliau kankina mane. O ir lyrikos prasme nemanau, kad ketvirtas veiksmas taip jau reikalingas šiai operai – jį išmetus ji daug sustiprėtų. Tačiau yra įdomumų muzikine prasme antrajame veiksme, o ypač apsidžiaugiau, kad penktojo veiksmo pabaigoje pagaliau balsai nutyla ir ta kulminacinė muzika groja viena – taip pasiekiamas stipriausias įspūdis. Taip pat teigiamą įspūdį paliko paskutinis šeštasis veiksmas – Ašerio namas tokio grėsmingo ir kraupaus epilogo visiškai nusipelnė, atmosfera tikrai įtikinanti ir palieka klausytoją dar šiek tiek sutrikusį, kai viskas pasibaigia. Bet vėlgi, I Dared Not Speak dalyje tikrai duočiau daugiau erdvės muzikai, o ne libretui.
Nepaisant sėkmingos operos pabaigos, dėl jau įvardytų minusų negaliu šiai operai rašyti daugiau nei 8-eto. Tai tikrai svarbus darbas Hammill'io diskografijoje, bet man į didžiausius jo pasiekimus, deja, nepretenduoja.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 361
Iš viso užsiregistravę: 73333
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 120506
2022 m. balandžio 24 d. 18:47:55
Labai sudėtingas ir ambicingas kūrinys. Ne pirmą kartą klausausi jo, bet niekada nepavyko jo suvirškinti ir sustatyti mintis apie šią operą į lentynėles. Man bendrai tariant patinka Hammill'io parašyta instrumentuotė šiai operai, bet tai, manau, yra stipriausias šio opuso bruožas. Lyrikos vertinti nedrįstu, nes nesu skaitęs originalios Edgaro Alano Po istorijos, bet ji irgi visai patraukli, čia pliusas jos autoriui Chris Judge Smith. Visgi libreto šioje operoje turėtų būti bent dvigubai mažiau – labai per mažai erdvės skiriama instrumentinei muzikai, ir tai galbūt yra pagrindinis aspektas, dėl ko aš apskritai operų iš esmės nemėgstu. Dėl vokalinio atlikimo man pasiliko irgi dvejopų įspūdžių. Mane tiesiog žavi Sarah Jane Morris vokalinis atlikimas, ypač pirmojo ir penktojo veiksmų pradžioje. Bet man kliuva Hammill'is – jo agresyvus atlikimo stilius netinka operai, net ir tokiai eksperimentinei kaip ši. Aišku, charakteringas vokalas operai gerai, nes padeda išsiskirti rolėms, bet tokiuose kūriniuose kaip Architecture jis labai pjauna ausį.
Iš pradžių buvau skeptiškas dėl šios operos, ypač dėl ketvirtojo veiksmo – jame nėra nieko muzikos prasme įdomaus, o libreto perteklius toliau kankina mane. O ir lyrikos prasme nemanau, kad ketvirtas veiksmas taip jau reikalingas šiai operai – jį išmetus ji daug sustiprėtų. Tačiau yra įdomumų muzikine prasme antrajame veiksme, o ypač apsidžiaugiau, kad penktojo veiksmo pabaigoje pagaliau balsai nutyla ir ta kulminacinė muzika groja viena – taip pasiekiamas stipriausias įspūdis. Taip pat teigiamą įspūdį paliko paskutinis šeštasis veiksmas – Ašerio namas tokio grėsmingo ir kraupaus epilogo visiškai nusipelnė, atmosfera tikrai įtikinanti ir palieka klausytoją dar šiek tiek sutrikusį, kai viskas pasibaigia. Bet vėlgi, I Dared Not Speak dalyje tikrai duočiau daugiau erdvės muzikai, o ne libretui.
Nepaisant sėkmingos operos pabaigos, dėl jau įvardytų minusų negaliu šiai operai rašyti daugiau nei 8-eto. Tai tikrai svarbus darbas Hammill'io diskografijoje, bet man į didžiausius jo pasiekimus, deja, nepretenduoja.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas