Union
Yes

Nykus albumas, čia grandioziniai muzikantai padarė tokį liapsusą, o prodiuseriai visą graudumą tik patrigubino, kad Wakeman'as šį albumą pradėjo vadinti Onion (svogūnu), nes kiekvieną kartą klausantis jam norisi verkti, o Bruford'as vadino prasčiausiu albumu, prie kurio jam teko per visą savo karjerą prisidėti. Ir su jais aš visiškai sutinku - jei bet kuriam Yes albumui dar galima suteikti po vieną kitą komplimentą už kažką, tai šis yra tiesiog juoda dėmė jų diskografijoje. Neradau nei vienos sau mielos dainos apart įdomios įžangos dainoje Silent Talking. Albumas suprodiusuotas taip, kad skambesys panašėja į kažkokią skystą košę, instrumentai skamba padrikai, mušamųjų partijos nieko neprideda tam skambesiui, kompozicijų struktūra irgi neaiški, kažkuo primenanti labai sudėtingai klausomas Tormato kompozicijas (nors Tormato dar šviesmečiais, gal net visais parsekais lenkia Union). Tik dėl to, kad Yes dar bandė sukurti kažką sofistikuoto, o ne nubėgo į "generic rock" kategoriją, parašysiu 6 balus.