Po nuostabaus Vulnicura šis albumas man yra nusivylimas. Albumas maždaug darytas tuo pačiu stiliumi ir ta pačia idėja kaip Vulnicura, tačiau skambesys šįkart daug blankesnis, pritrūko parako ir sprogstamos jėgos, nes grynai ambientinis skambesys Bjork kūryboje tiesiog neveikia, o čia jo buvo tiesiog per daug. Dėl to šis albumas iš esmės man buvo sprangus ir tą jau galėjau įtarti, kai pasirodė daina The Gate. Tiesa, šiokio tokio "vulnicuriško" intensyvumo čia būta, ypač kūriniuose Arisen My Senses ir Loss (šiame kūrinyje buvo net "volta'iško" aštrumo), kurie ir yra mano mėgstamiausi šiame albume. Taip pat kiek įdomios pasirodė Sue Me, Body Memory, gal net ir Blissing Me bei The Gate. Visa kita ganėtinai nuobodu. Taip pat Vulnicuros svarbus komponentas yra daug etnomotyvų. Jų būta ir čia, tačiau jie toj ambientiškoj skambesio jūroj nuskendo kartu su mano dėmesingumu bei smalsumu ieškant įvairių detalių skambesyje. Parašysiu stiprų 8-etą, bet ne daugiau. Pabandysiu po kurio laiko grįžti, gal aš kažką praleidau šiame albume, kažko nepastebėjau...
Trečiadienį jis buvo pasiūlęs Martin Gore - In a Manner of Speaking. Tai čia man ne tik Dienos, o Gyvenimo daina (na, bent jau Top10). Bet, ironiška, kad ir kaip norėjau už ją pabalsuoti, musicas niekaip neleido prisiloginti
O, supratau. Wellerman - tai čia kažkoks naujas superherojus kaip Batman, Superman ar Spider-man. Ir jo supergalia yra virusų skleidimas. Sooo... thanks, but no thanks
Visgi reiktų bent jau pasiūlyti ir šiuo metu populiaresnės muzikos, kad topas kažko vertas būtų. Siūliau, bet niekam nepasirodė net įdomu Nors Wellerman dabar kaip ir viral visam pasaulyje.
Man tai administracija nulūžta vos tik į ją įėjus, tai tikimybė, kad aš siūlau dainas į top40/LTtop30 yra nykstamai maža
Man tai irgi smagu matyti vis prisijungiančius senus veidus. Va Eligijus karts nuo karto kažką linksmo į dėžutę parašo
2018 m. sausio 1 d. 15:54:17
Po nuostabaus Vulnicura šis albumas man yra nusivylimas. Albumas maždaug darytas tuo pačiu stiliumi ir ta pačia idėja kaip Vulnicura, tačiau skambesys šįkart daug blankesnis, pritrūko parako ir sprogstamos jėgos, nes grynai ambientinis skambesys Bjork kūryboje tiesiog neveikia, o čia jo buvo tiesiog per daug. Dėl to šis albumas iš esmės man buvo sprangus ir tą jau galėjau įtarti, kai pasirodė daina The Gate. Tiesa, šiokio tokio "vulnicuriško" intensyvumo čia būta, ypač kūriniuose Arisen My Senses ir Loss (šiame kūrinyje buvo net "volta'iško" aštrumo), kurie ir yra mano mėgstamiausi šiame albume. Taip pat kiek įdomios pasirodė Sue Me, Body Memory, gal net ir Blissing Me bei The Gate. Visa kita ganėtinai nuobodu. Taip pat Vulnicuros svarbus komponentas yra daug etnomotyvų. Jų būta ir čia, tačiau jie toj ambientiškoj skambesio jūroj nuskendo kartu su mano dėmesingumu bei smalsumu ieškant įvairių detalių skambesyje. Parašysiu stiprų 8-etą, bet ne daugiau. Pabandysiu po kurio laiko grįžti, gal aš kažką praleidau šiame albume, kažko nepastebėjau...
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas