Music.lt logo
TAVO STILIUS:
rock  /  heavy  /  alternative
pop  /  electro  /  hiphop  /  lt
Prisijunk
Prisimink / Pamiršau

Paprasčiausias būdas prisijungti - Facebook:

Prisijunk


Jau esi narys? Prisijunk:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis:

Įprasta registracija:
Vartotojo vardas:
Slaptažodis: (bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas: (reikės patvirtinti)



Stilius: Roko muzika
Išleidimo data: 1980 m. spalio 3 d.




Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų! Man patinka!



Komentarai (1)

Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:


Patvirtinti
einaras13
2023 m. liepos 5 d. 23:04:07
Patinka? Spausk ir pridėk prie mėgstamų!

Zenyatta Mondatta yra savotiškas juodasis arkliukas The Police diskografijoje. Jis nėra toks rokiškai pankiškas kiek pirmieji du albumai (tiesa, jų iki A iki Z negirdėjau, žinau tik palaidomis dainomis, tai gal ir drąsias išvadas darau), tačiau jis nėra toks neįprastas, kokie yra Ghost In The Machine su savo sofistikuotom produkcijom ir sintezatoriumi bei Synchronicity su kiek labiau artsy požiūriu į dainų rašymą. Matyt dėl to Zenyatta Mondatta turi bene silpniausią reputacinį statusą iš visų penkių The Police albumų. 

Bet manau, kad man Zenyatta Mondatta vis tiek labiau patiks nei pirmieji du albumai, kuriuos ketinu paklausyti artimiausioje ateityje. Bet tenka pripažinti, kad man Zenyatta Mondatta neprilygsta Ghost In The Machine ir Synchronicity. Galbūt Zenyatta yra vientisesnis nei Ghost – Ghost turi keistą albumo vidurį. Tiesa, užčiuopiu panašų kokybės kritimą po pirmų trijų dainų: nuo Canary In A Coalmine albume įkrenta į šiokį tokį slėnį, iš kurio nebeišsikapsto iki pat albumo galo. Savotiškai nepateisina pradžioje užduotos kartelės. Produkcijos fronte albumas irgi ne toks peržengiantis ribas, kokie yra Ghost In The Machine ir Synchronicity. Tačiau instrumentinis darbas panašiai geras kaip ir sekančiuose albumuose. Mane vėl labiausiai žavi tikslus, bet vežantis Copeland'o būgnavimas. Jis palaipsniui patampa mano mėgstamiausiu policininku. Anksčiau vertinau tik Sting'o kompozicinius talentus ir Summers'o ekscentrišką gitaravimą. The Police yra iš savo instrumento meistrų sudaryta trio. Panašūs individualistai buvo nebent Rush. Panašiai kaip Rush sunku išrinkti svarbiausią, mėgstamiausią muzikantą, taip pat ir The Police atveju. 

Tai kaip ir minėjau, man albumo pradžia uždeda aukštą kartelę. Mano top3 yra pirmos trys albumo dainos: Don't Stand So Close To Me ir Driven To Tears dalijasi sidabrą ir bronzą, o didžioji žvaigždė yra When The World Is Running Down...  Visą magiją sukuria švarus, tikslus, ir vežantis Copeland'o ritmas. Tačiau nereikia nurašyti ir atmosferą užpildančios gitaros, grojančios labai akcentuotus, į ausį įsikertančius akordus. Sting'o dainavimas labai manieringas, kaip visada. Driven To Tears yra melodiškai sofistikuota daina su puikia boso linija. Don't Stand So Close To Me turi nuostabius, atmosferinius sintezatoriaus momentus. Instrumentinėse dalyse gitara, kartu su būgnais, savotiškai tampa ritmo instrumentais ir net nesikiša į sintezatoriaus formuojamą atmosferą. Gaila, kad tokių momentų The Police diskografijoje nėra daug. Tiesa, mane truputį vis dar erzina pankiškas dainos priedainis, bet su juo metai iš metų susigyvenau. 

Po kritimo su Canary In A Coalmine albumas negrįžta į tą patį lygį, nors vėlgi, didžioji albumo dalis man patinka ir ja kuo puikiausiai galima mėgautis. De Do Do Do gitaros rifas tikrai afektyvus, visiškai suprantu, kodėl ši daina tapo sėkmingu singlu. Voices Inside My Head – hipnotizuojantis gabaliukas. Bombs Away skambesnė ir pakilesnė daina, turinti šiokių tokių puikaus sintezatoriaus momentų. Behind My Camel – tas vienas Summerso numeris, kuris yra kiekviename albume ir kuriame naudojamos neįprastos vakarietiškos muzikos klausytojui dermės. The Other Way of Stopping panašiai ekscentriškas instrumentalas, tik kadangi jo autorius yra Copeland'as, tai daug daugiau erdvės pasidraskyti gauna būgnai. Shadows In The Rain – minimalistinis reggae gabaliukas su netikėtais Summerso fill'ais gitaromis, kurie kartais iškrenta iš tonacijos ir sudaro beveik atonalios muzikos įspūdį. Gal truputį per ilgas, per monotoniškas, tačiau keistai žavingas kūrinėlis. 

Albumui rašau 9-etą. Pora silpnesnių dainų, dauguma dainų labai geros, tik tai, kad pirmos trys dainos savo kokybes gana ženkliai išsiskiria iš kitų, šiek tiek nervina. 


____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
Atsakyti
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI

Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.

Panaši muzika

Music.lt

Pokalbiai  Įvykiai 
  Daugiau

Informacija

  Šiuo metu naršo narių: 1
  Neregistruotų vartotojų: 381
  Iš viso užsiregistravę: 73335
  Naujausias narys: Ausriokas
  Šiandien apsilankė: 382107