“Eikš vidun nuo lietaus“, sako jis,“ir kad daugiau nė žingsnio į šoną“.
Aš spąstuose, spąstuose...Atstumas, jis yra...
Nieko daugiau, tik aš ir adatos cik-cak į stogą.
Žiūrėk, tai ne lietus, taigi aš barbenu-
Aš negersiu išlaikyto tavo vyno, mielasai.
Tu pastebėjai, kad esu nekalta,
Tačiau drįsti šią mergelę statyt į pavojų -
Leidi man sudžiūti.
Širdis mano, širdis mano...
Širdis mano trapi, blyški oda išmušta raudonio.
Kai savo ašaras nuslėpęs sakai: „Grįžki“
Aš susyk čion lėksiu –
Bet kaip man bėgti, kai atėmei iš manęs kaulus, atėmei širdį –
Tačiau tu sakai bėgti.
Ir aš bėgu, bėgu, bėgu...
O čia pamatysiu, kaip ateina laikas, kad mirštu aš vėlei.
Tu sakai man, išeik nedelsus –
Ir aš išeinu, išeinu...
Išeinu adatas, savo ašaras rėškutėse nešina.
Aure, šešėliai, dangus nusileidžia!
Ir aš smūgio pamėtėta žingsnius kreipiu ten.
Kol tekina pasileidus susilieju kartu su tamsa. 
Mintyse, ten vyksta šis veiksmas,
Bet atrodo taip, lyg jo pakeist nepavyktų niekaip.
Po šitiekos metų tu palieki mane grimzti emocijų duobėje.
Niūri permirkusi aksominė drapiruotė užkloja mane,
Jausmus mano  nugręžianti nuo mūsų taip abuojaus pasaulio.
Visos puikios akimirkos patirtos kartu nustumtos šalin.
... atstumas, jis yra...
...atstumas , jis yra ..