Monumentalus Hamilio darbas, albumo svarbiausia daina ir apie ją seniai galvojau pasisakyti, paanalizuoti, prisidėdamas prie Einaro.  

Up Ahead – lyriškiausia siuitos dalis, saldi, bet ne iki koktumo. Pinkfloydiško  lyrizmo sutirštinimas iki absoliuto. Svajinga melodija prasideda saksofono garsais, panašiais į tolimą garlaivio signalą

Continental Drift – melodingumas slopinamas smarkiai artikuliuota dainavimo maniera, bet ir čia tylus refrenas (Preparing to go/come home...) prieš užciklintą pabaigą veikia kaip jungiamoji grandis.

The Twelve – toliau naikinami melodingumo likučiai. Loop tipo saksofono akompanimentą peraudžia kapoto ritmo vokalo partija. Asociacija, lyg šaudyklė nardo po audimo stakles, arba presas dirba štampavimo ceche. Labai vaizdingas ritmas, mechaniškai preciziškas, nesiimu teigti, bet man atrodo, jog saksofonas išgroja pilną chromatinę seriją, visus 12 tonų.

Long Light – keičiasi ritmas ir tempas, vokalas darosi šiurkštus, į unisoną su gitara ar pianinu . Muzika  ir toliau lieka kažkokia mechaninė, dirbtinė, grėsminga, pranašiška. Kvepia mistika.

Backwards Man – įdomiausia siuitos dalis, gimininga Ašero Namų Žlugimo arijoms. Muzika samba lyg juosta būtų grojama atbulomis. Groja smuikas ir ausys lydosi. Vokalas pakylėtas, jausmingas su spalvomis.

As You Were – toliau grąžina melodingumą, paremtą refreno fraze. Fortepijonas ir vėliau gitara „country slide“ technika ir smarkiai sušvelnėjęs vokalas perteikia nostalgiją, liūdesį, apgailestavimą. Jautru ir įtaigu.

Or So I Said – visiškai sugrąžina į pradžią ir užbaigia refrenu, taip uždarydama ratą.

A Headlong Stretch  muzikine prasme yra Hamilio sėkmė, bet kaip vertinti siuitos tekstą? Pirmiausia lyginsiu su kitais jo epiniais kūriniais, kuriuos gerai žinau. "A Plague of Lighthouse Keepers“ ir  „Still Life“ pirmiausia iškyla atmintyje. Čia įžvelgiu tolimų paralelių. Jūros, laivo, skendimo paveikslas su gyvenimo skonio pojūčio, ar jo nebuvimo, gyvenimo prasmingumo ir atgailos dėl klaidų tema. Tekstas sudėtingas kaip „A Louse is not a Home“ ir tiek pat laisvas savo rimavimo forma. Nauja man yra tai, kad savo pafilosofavimus, ir taip sunkiai suvokiamus, Piteris apsunkina metaforomis ir frazėmis iš biblijos ar Šekspyro, bei gryniausia šarada, kai tas pats žodis gretimai naudojamas skirtingomis prasmėmis (That'll end the sentence, the time I've served /A full stop to the sentence...).  Jau pats pavadinimas „A Headlong Stretch“ yra chameleonų chameleonas. „A Headlong Stretch“ skaitau kaip nuolat kartojamos frazės „thinking ahead“ veidrodine reikšmę. „Stretch“ (n)  gali būti laiko sąvoka, o (v) formoje – toliau kontekste reiškia tysojimą, ar rąžulį. O kur dar neįprastas žodžių grupavimas, taip ir spėlioji, ar laikytis gramatikos taisyklių, ar elgtis, kaip lietuvių kalboje, kur užtektinai laisvės.

Tiek to, svarbiausia – prasmė. Apie ką dainuojama?

Manau, kad apie gyvenimą. Apie neišvengiamą mirtį („Up Ahead). Po to pateikiama žmonijos geneze, jos siekiai, ambicijos, klaidos ir polinkis susinaikinimui („Continental Drift“). Reinkarnacijos ir dangiškas teismas („Twelwe“). Mirties apraiška „sušokti džigą“, „Šv. Elmo ugnys ant  rangauto“ ir perėjimo fazė („Long Light“). O tada atsiranda  galimybė pasukti atgalios ir grįžti į bazę („Backwards Man“).  Naujo ciklo pradžia ir atgimimas, arba visų ciklų pabaiga, jeigu Tenai bus užskaityta, kad karma sudeginta („As You Were“). Ir siuita baigiasi atgimimu, miglotai atsimenant buvusius gyvenimus  -„deja vu“, bet su didžiausiu ryžtu, nesusimąsčius pradėti naują etapą („Or So I Said“).

Visas tas tarpas nuo tada, kai stoja ritminė sekcija antroje „Continental Drift“ pusėje, iki pat „The Twelve“ reprizos „Long Light“ dalies pabaigoje, neabejotinai yra vienas mėgstamiausių Hammill'io solo karjeros momentų. Bet tai tėra geriausiu atveju trečdalis viso opuso. Mano skoniui kūrinys prasideda per lėtai, o ir paskutinės trys dalys nepateisina tos energijos, kuri įdėta į „The Twelve“ ir „Long Light“ dalis. Žodžiu, man pristinga kompozicinio sąmojingumo. Tiesa, „Backwards Man“ dalis skambėtų dar geriau, jei orkestras visiškai išstumtų elektrinę gitarą, tai gerokai pabrėžtų tą dainos dalį, suteiktų jai daugiau sentimentalios vertės. Dabar orkestras ir gitara konkuruoja dėl pirmo plano ir tai neduoda deramo efekto. 

Po pirmos perklausos buvau nusiteikęs vertinti šį kūrinį stipriu 8-etu, bet aš taip pamilau „Continental Drift“, „The Twelve“ ir „Long Light“ dalis, kad negaliu atsispirti pagundai parašyti 9-etą šiam kūriniui.